Panikos ataka? Aš gal mirštu, o jūs man sakote, kad man – panikos ataka? Man net oro trūko, atrodo, judėti galėjau, bet smegenys man siuntė informaciją, kad negaliu. Pykau ir netikėjau. Galvojau, kad tai – įžūliai neatsakinga. Paskambinau draugui ir mes spaudėme į priimamąjį.
Tyrimai nieko doro taip ir neparodė. Gydytoja dar kartą ramiai paaiškino apie panikos ataką. Paskambinau mamai, o mama atsakė tai, ką galėjo pasakyti žmogus, kuris augo ir gyveno pasaulyje, kur rimtos ligos yra vėžys, infarktas, diabetas ar bent jau kepenų nepakankamumas: „Tegu ieško ligos, kokia dar panikos ataka.“ Dabar ji taip nebegalvoja. Bet žinau, kad galvoja daug kas.
Vėliau sekė apsilankymas pas šeimos daktarą, kuris paskyrė antidepresantus. Tai buvo ilga vidinė kova – gerti, negerti, o jei gersiu – ką tai pasakys apie mane? Ar būsiu nenormali? Psichinė? O jei priprasiu? O jei nebemokėsiu be jų gyventi? Priklausomybė? O jei jie mane veiks netinkamai? Jei pavirsiu daržove? Juk chemija. Paveiks smegenis ar dar kažką. Dabar juokinga, bet man paprasčiausiai trūko informacijos. Pirmą kartą garsiai apie tai prabilusi, supratau, kad jos trūko ne man vienai.
O trūko, nes aš irgi taip augau – kur psichologą gali atstoti draugas, su kuriuo tereikia pasikalbėti, o visa kita – keli subinę ir baigi maivytis. Valgyti turi, stogą virš galvos turi, šeima sveika ir gyva, o Afrikoje vaikai miršta – ar tau negėda? Dauguma mūsų augo su tokiu supratimu. Juk psichologinės ir psichiatrinės ligos buvo arba nurašomos tinginystei arba gydomos nenoriai ir be didelių žinių. Kokia depresija? Gal veikti neturi ką? Aš gimiau jau laisvoje Lietuvoje, tačiau Sovietų Sąjungos laikais pasisakyti, kad lankaisi pas psichiatrą ar psichologą buvo tik per sprindį geriau, nei pasisakyti apie sėdėjimą už grotų: negalėjai važiuoti į užsienį, gauti atsakingų darbų. Jokioje perspektyvoje negali pasakyti, kad tai buvo seniai.
Ar daug pasikeitė? Paskaitykite forumus: „Eiti pas psichologą negaliu, nes mano karjeros svajonės nueis ant trijų raidžių.“ Žmonėms vis dar gėda. Vyrai pas psichologus ir psichiatrus atsisako lankytis, nes jie „ne pedikai“, o moterys žaidžia darbų ir visuomenės požiūrio korta. Baimės korta. Ypač mažesniuose miesteliuose. Ypač tie, kam gyvenime apskritai trūksta pasitikėjimo savimi.
Mano vaistai man padėjo išeiti iš uždaro rato. Tevartojau juos mėnesį, o po mėnesio apėmė baimė: ar tą rytą, kai tabletės nebebus, nebemokėsiu gyventi? Mokėjau. Mano situacija nebuvo sudėtinga, o jos sprendimo ėmiausi pakankamai greitai, todėl pagalba nusiraminant man buvo veiksminga ilgam laikui. Tai nebuvo garantija ilgam ir ramiam gyvenimui – tai buvo galimybė blaivia galva pradėti dirbti su savimi: ne gailėti, ne snargliuotis į pagalvę, bet ieškoti būdų, išmokti atpažinti, išmokti save nuraminti.
Vėliau pradėjau atskirti besiartinantį nerimą ar panikos priepuolį. Dažniausiai jį pavykdavo įveikti pačioje ankstyviausioje formoje, leidus sau atleisti vadžias, paaiškinus sau, kad tai, kas vyksta mano galvoje – ne kas kitas, kaip aš pati. Tai ne demonas, ne svetimkūnis. Tai aš. Aš, kuri pati save gąsdina, aš, kuri sukuria minčių grandinę, kuri veda į būseną, priverčiančią tave jaustis ligoniu.
Apie tai kalbėti garsiai nėra lengva. Lengva pasakyti kitam: „Kalbėk. Tai reikalinga.“ Ypač sudėtinga žmonėms, kurie nori išlikti stiprūs. Atrodyti stiprūs. Kaip tam, kuris visuomenės akyse nori išlikti mūru ir ąžuolu, pasakyti, kad jam kartais atrodo, jog išprotės, jog širdis beldžia taip, kad atrodo – jog mirs, kad užima kvapą taip, kad atrodo, jog šoksi per langą. Bet tie, kurie tokie atrodo, labai dažnai gyvenimą baigia būtent didžiausią silpnumo akimirką, kai lieka vieni ir nebelieka prieš ką apsimetinėti.
Apie tai vėl nusprendžiau kalbėti, suvokusi, kad krūtinėje kaupiasi sunkumas. Man vėl pradėjo trūkčioti akis. Pradėjo trūkti oro. Nesu pati geriausia oratorė, bet paprastai, kai man viskas gerai, sugebu bent penketą minučių kalbėti neužsikirtusi. Tąkart gyvai kalbėjausi su savo stebėtojais instagramo platformoje. Kliuvau, mikčiojau ir užsikirtinėjau kas antrame žodyje. Pamiršdavau, ką pradėjusi sakyti. Baigusi transliaciją pasijutau it sukiužęs sviedinys, o jos nenutraukiau vien iš vidinės pareigos. Tada supratau, kad man bloga.
Akis užtemdė nerimas. Kvėpavimą surakino nugulusi beribė minčių grandinė. Nerimas būtent taip ir veikia – stiprėja mintims, it grandinėms, kabinantis viena už kitos, galų gale nusidriekiančioms į tokį tolį, kad regis – sprogs galva. O apie ką galvoji – jau nė pats nežinai.
Kažkam – nuo atidėtų darbų. Kažkam – nuo spaudimo. Kitiems – nuo nuomonių ir komentarų. Priežasčių begalės. Aš pati esu jautri visiems išvardintiems dalykams. Bijau nenudirbtų darbų. Bijau nepateisintų lūkesčių ir nuviltų žmonių. Liūdžiu dėl komentarų. Kad neatrodytų per paprasta, viskas dar sudėtingiau – kartais šitas šlykštynė išlenda ramybės akimirką, kai rūpesčiai ir problemos atrodo taip toli.
Žmonės nuolatos bando paslėpti savo silpnybes. O man šiandien atrodo, kad apie jas kalbėti – nėra gėdinga. Nėra gėdinga pasakyti, kad esi jautrus. Dauguma tų, kurie sako, kad aplinka jų neveikia, meluoja. Vienus veikia tiesiogiai, kitiems nusėda per ilgą laiką. Ilgai, pamažu, kol susikaupia didžiulis gniutulas, kuris galų gale sprogsta.
Aplink begalės sužalotų žmonių. Žinau. Mano draugai lankosi pas psichologus. Keletas visiškai nepažįstamų žmonių manęs yra prašę palydėti juos pas psichologą, nes jie bijojo. Jie bijo gydymo, bijo kalbėti, jaučiasi nenormalūs, kiti – netiki ir pyksta ant gydytojų dėl neaiškios diagnozės.
Tema liūdna, tačiau viskas nėra beviltiška. Nerimas, panika nėra nepajudinami. Aš ilgai netikėjau psichologais, nes visą vaikystę netolimoje aplinkoje regėjau žmogų, kuris man girdint išpliurpdavo žmonių istorijas: su vardais, su detalėmis. Man užėmė laiko patikėti. Ilgą laiką galvojau, kad galiu pasitikėti tik savimi, ir tik vienintelė galiu sau padėti. Iš tiesų – beveik neklydau. Tai jūs savo subinę turite nunešti pas specialistą. Tai jūs turite dirbti. Kartais klupti, žliumbti, draskytis, bet tada vėl kelti sunkiąją ir vėl dirbti.
Raskite žmogų, kuriuo tikite. Raskite būdus, kuriais tikite. Gal kažkada Lietuvoje psichologus lankė nevykėliai, gal kažkada viduje sumaištį jautė tik menininkai ir nupušėliai. Bet šiandien gyvenimas yra toks greitas, toks nieko negailintis, kad nevykėlis nebent tas, kuris bandys kitą įžeisti dėl to, kad jam negera ir jis ieško pagalbos. Nevykėlis dėl to, kad dėl savo baimių bandys pašiepti kitą.
Šiandien mano aplinkoje kas antras žmogus yra turėjęs psichologinių arba psichiatrinių problemų. Nuo depresijos iki nerimo, nuo obsesinio kompulsinio sutrikimo iki panikos. Ir dar daugiau. Jei jums atrodo, kad jūs vienas, tai nėra tiesa.
