Kažkuria prasme, nuoskauda – tai subjektyvus sutrikusios pusiausvyros išgyvenimas santykyje „duoti“ – „gauti“, – savo tinklaraštyje rašo Ilona Tamošiūnienė.

Įsižeisti ypatingai linkę žmonės, kuriems gyvenimo pamatas yra subjektyvi pusiausvyra. Tai žmonės, kurių prioritetų sąraše pirmaujančias pozicijas užima tiesumas, sąžiningumas ir padorumas (taip, kaip tai supranta jie). „Po lygiai“ – toks galėtų būti šių žmonių gyvenimo devizas. „Po lygiai“ jausmų ir veiksmų. „Kaip pašauksi, taip ir atsilieps“, „paskutinę duonos kriaukšlę – ir tą per pusę“. Tikėdamiesi iš kitų žmonių atsako, su kitais jie elgiasi taip, kaip norėtų, kad su jais būtų elgiamasi. Ir, ko gero, didžiausia klaida yra ta, kad darydami kažką dėl kitų, jie laukia tokių pačių veiksmų savo atžvilgiu. Neprašo, neužsimena, bet LAUKIA. O toks laukimas dažnai stiprina vidinės tuštumos, trūkumo pojūtį. „Aš tau visą širdį atidaviau, o tu…negali suprasti, ko noriu aš! Štai įsižeisiu, tuomet sužinosi…“. Subjektyvi pusiausvyra pažeista.

Kaip formuojasi nuoskaudos?

Nuolat ir greitai įsižeidžiantys žmonės dažnai nuo vaikystės turi ypatingą požiūrį į savo mamą. Jie labai lojalūs jos atžvilgiu, paklusnūs ir darbštūs. Dažnai šį ypatingą santykį jie išsaugo visą gyvenimą. Geriausiai jų požiūrį į mamą atspindi posakis „Mama – šventas žmogus“. Tačiau turėdamas tokį ypatingą požiūrį į mamą, toks vaikas sukuria ir daugiausiai lūkesčių jos atžvilgiu, daugiausiai iš jos tikisi.

Pirmą kartą nuoskauda mamai atsiranda tada, kai vaikas laukia iš jos savo norų išpildymo, tačiau taip neįvyksta. Ir tuomet vaikas pradeda pykti, o pykti ant mamos – negalima, nes agresija sąlygoja išsiskyrimą su pykčio objektu. Bejėgis, savimi negalintis pasirūpinti vaikas yra visiškai priklausomas nuo mamos ir todėl savo pykčio jis negali rodyti. Tačiau pyktis yra, o jam pasireiškus – silpniau ar stipriau – vaikas sulaukia iš mamos patvirtinimo, kad ant mamos pykti negalima. Ir tuomet vaikui belieka nuslopinti savo pyktį. Tokiu atveju nuoskaudos pagrindą sudaro bejėgiškumas ir nuslopintas pyktis, kuris nukreipiamas arba į save, arba į silpnesnius (jaunesni broliai ar seserys, gyvūnai ir panašiai).

Iš esmės, nuoskaudą galima nagrinėti kaip užslopintą pyktį, kuris nebuvo išsiųstas adresatui. Vėliau jis gali pasireikšti agresija, nukreipta į daiktus (vaikas gali specialiai laužyti žaislus, plėšyti drabužius), augalus (nulaužtos medžio šakos, ištrypti gėlynai), gyvūnus (ištraukyti musės sparneliai, akmenimis užmėtyta varlė). O dar vėliau – į žmones.

Gali būti ir taip, kad pyktis nukreipiamas į save ir, neradęs išėjimo į išorę, sukelia psichosomatinius susirgimus – galvos skausmą, raumenų įtampą ir sunkumą kaklo bei pečių juostos srityse. „Sunkus nuoskaudų krūvis“ gumulu įstringa gerklėje, trukdo kvėpuoti ir reikštis išoriniame pasaulyje.

Kartą gimusi, nuoskauda kaupiasi, didėja ir skleidžiasi, paliesdama partnerius, draugus-išdavikus, kolegas-apgavikus, ir pagaliau – savo vaikus. Auga neapykanta ir nepasitikėjimas pasauliu.

Pasaulis nuo manęs nusisuko. O gal aš nusisukau nuo pasaulio?

Nuoskauda reiškiasi neveiklumu, atima jėgas ir kausto veiksmus. „O kam ką nors daryti, juk vis tiek niekas neįvertins tinkamai, vis vien nesulauksiu jokio teisingumo“. Nešiodamasis širdyje nuoskaudą, žmogus užsidaro nepasitikėjimo kalėjime ir sako, kad pasaulis atsuko jam nugarą. Žmogus sustingsta laukime ir viltyje, kad jo skriaudikas atropos pas jį keliais ir maldaus atleidimo. Taip jis gali pralaukti visą amžinybę, surakintomis rankomis ir kojomis, įkalintas savo paties nuoskaudose ir nepasitikėjime. Ir gyvenimas praeis veltui. Nei malonumo, nei realizacijos.

Manipuliacijos nuoskaudų pagalba

Kodėl gi taip sunku išsilaisvinti iš nuoskaudų, taip sunku atleisti? Kokią naudą duoda nuoskaudos? Įsiskaudinęs žmogus jaučia: „Aš turiu teisę reikalauti!“ Jis nukentėjo ir dabar reikalauja kompensacijos. BET…nuo bet kokios kompensacijos jis atsisakys. Jos vis tiek nepakaks. Norint išsaugoti savo teisę reikalauti, būtina puoselėti nuoskaudas ir versti kitus jausti kaltę. Kai žmogus nedaro jokių veiksmų, o tik reikalauja ir laukia iš kitų kompensacijos, nesunku atspėti, kad jis nieko nesulauks ir tik dar kartą sau pasitvirtins „Pasaulis neteisingas!“ O jeigu šalia bus žmogus, pakliuvęs į nuskriaustojo paspęstus kaltės spąstus, gims santykiai, paremti manipuliacijomis, t.y. jeigu aš norėsiu, kad mano partneris ką nors dėl manęs padarytų, aš jam to nepasakysiu, bet lauksiu. O kai nesulauksiu, pradėsiu priekaištauti ir stiprinti jo kaltės jausmą. Tokiais atvejais nuoskaudos tarnauja kaip manipuliacijų įrankis.

Pakankamai dažnai tenka sutikti moteris, besiskundžiančias tuo, kad vyrai jų nesupranta. Jos, neva, dėl jų daro viską, o jie dėl jų – nieko. Į klausimą „O jūs savo vyro prašėte ko nors, kalbėjote apie tai?“, jos atsako: „Prašyti? Jis turi pats susivokti, ko aš noriu. Aš juk atspėju jo norus.“ Ir štai jau ji visa įsižeidusi, nes jis neįteikė jai gėlių, nes jis nesuprato, jog ji pavargusi ir nori, kad jis po vakarienės suplautų lėkštes. Ji įsiskaudino ir dabar turi pretenziją. O turėdama pretenziją, ji galvoja, kad turi teisę reikalauti. Ir net gaudamos iš savo partnerio kažką, tokios moterys nuvertina visas vyro pastangas ir reiškia nepasitenkinimą bet kokiais jo veiksmais. Ne retai tokie santykiai pasitaiko ir priešingoje pusėje, kai nuskriaustu jaučiasi vyras. Priekaištingai žiūri jis į savo moterį ir sako: „Tu niekada manęs nesupratai!“

Infantilus mąstymas suaugusiojo kūne

„Aš noriu, kad mane suprastų be žodžių. Atspėkite mano norus!“ – tai emocinis greitai ir dažnai įsižeidžiančių žmonių siekis. Iš kur tai dygsta? Iš kur tokie poreikiai? Reikalavimų būsena yra būdinga mažam vaikui ir tai – racionalu, juk jis visiškai priklauso nuo šalia esančių suaugusiųjų. O suaugęs žmogus turėtų gebėti pasirūpinti savimi savarankiškai, realizuodamas save veikloje. Jam niekas neprivalo ką nors duoti ar rūpintis jo poreikiais. O jeigu, vis dėlto, kažko norisi iš kito, galima tiesiog paprašyti.

Pati geriausia mama stengiasi atspėti savo vaiko norus ir užpildyti jo gyvenimą maloniomis akimirkomis. Tačiau ir vaikystėje vaikas ne visada gauna tai, ko nori. Ir augindamas savo lūkesčius kitų atžvilgiu, jis iš anksto ruošia dirvą nuoskaudoms. Vaikas auga, o drauge su juo auga ir lūkesčiai – ir ne tik tėvų, bet ir viso pasaulio atžvilgiu. Ir štai toks suaugęs vyras ar moteris eina gatve, o akyse atsispindi penkiamečio vaiko nuoskaudos. Nuoskauda – infantilus jausmas, stingdantis bet kokius veiksmus. Priverčia žmogų atsisakyti savo norų, savo gyvenimo. Niūriai laukdamas teisingumo, žmogus atsiduria gyvenimo šventės užkulisiuose, vis labiau augindamas nuoskaudas ir neapykantą. Ir pats save baudžia skausmu ir nusivylimais.

Nuoskauda kaip atsisakymas gyventi

Jeigu jums atrodo, kad skęsdami savo nuoskaudų ir kančios liūne, jūs nubausite savo mamą, tėtį ar visą pasaulį, jūs klystate. Niekas, išskyrus patį „nuskriaustąjį“, nenukentės. Niekas neatšliauš keliais maldauti atleidimo. Pasaulis eina pirmyn. Užstrigusiam praeityje ateitis vietos neruošia. Kiekvienas atsako už savo gyvenimą ir savo sprendimus savarankiškai. Ir pasirinkimas – realizuoti savo idėjas ar keršyti, džiaugtis gyvenimu ar dūsti nuoskaudose – asmeninis kiekvieno žmogaus reikalas.

Būti ar nebūti? Pasirinkti tenka kiekvieną dieną.

Jeigu duosite, nelaukdami už tai atpildo, jūsų širdyje nuoskaudos neturės vietos. Jeigu priimsite kažką iš kitų ne kaip savaime suprantamą dalyką, o kaip dovaną, gyvenime rasis daugiau džiaugsmo ir pilnatvės.

Daugiau Ilonos tekstų skaitykite www.drasagyventi.lt