„Mano charakteris užgrūdintas kovojant. Nebuvau iš turtingos šeimos. Neturėjau, kas mane išlaikytų, paremtų. Turėjau išmokti savo ateitį kurti pati. Gal dėl to atrodau griežtoka ir reikli“, – 2017-ųjų rugsėjį duotame interviu knygai „Lyderiai“ paaiškina Prezidentė. Jos lyderystės pamokos gautos iš asmeninės patirties.
„Manau, joks pasiekimas negali būti paremtas vien talentu. Reikia darbo ir disciplinos. Aš tai taikau ir sau, ir kitiems“, – įsitikinusi šalies vadovė, pabrėžianti, kad lyderystės pagrindas – atsakomybė.
– Kokios, Jūsų nuomone, svarbiausios šiuolaikinio lyderio savybės?
– Apie lyderystę kalbama daug, bet galų gale tai yra apsisprendimo klausimas – kiek atsakomybės esi pasirengęs imti ant savo pečių.
Mano pasirinkimą eiti į prezidento rinkimus lėmė atsakomybės jausmas. Žinojau, kad savo žiniomis ir patirtimi ne tik galiu, bet ir privalau padėti Lietuvai, kuri tuo metu buvo smigusi į ekonomikos krizę. Sprendimą kandidatuoti antrą kartą lėmė pareiga stiprinti Lietuvos saugumą.
Būti lyderiu, ypač politikoje, visų pirma reiškia atlikti pareigą – šaliai ir žmonėms. Žinoma, būtina ugdyti tam tikras savybes – drąsą, discipliną. Tačiau ne mažiau svarbu ir kai kurių atsikratyti, pavyzdžiui, asmeninių ambicijų. Nes kuo aukščiau kyli – tuo atsakomybė didesnė, tuo daugiau turi galvoti ne apie save, o apie kitus.
– Dalyvaudama konferencijoje „Moterys politikoje: spartesnė pažanga“ kalbėjote, kad moterys lyderės dažniausiai nebijo prisiimti atsakomybės. Atsakomybės jausmas tarsi ir neturėtų priklausyti nuo lyties, bet vis dėlto – galbūt moters prigimtyje užkoduota kurti saugią aplinką?
– Krizinėje situacijoje tiesiog nebelieka vietos stereotipams. Į priekį žengia tie, kurie nebijo sudėtingų sprendimų ir už juos tenkančios atsakomybės. Ir tai niekaip nesusiję su žmogaus lytimi.
Lietuvai sudėtingu metu turėjome ir parlamento pirmininkę moterį, ir finansų, gynybos ministres. Daugelį europinių iššūkių padėjo spręsti tvirta kanclerės Angelos Merkel lyderystė. Jungtinei Karalystei po sudėtingo „Brexit“ sprendimo taip pat ėmė vadovauti moteris. Tačiau atsakingos, toliaregiškos lyderystės pavyzdžių rastume ir tarp vyrų.
Šių dienų žmogaus prigimties klausimas vertas plačių studijų. O mums, visuomenei, ypač turėtų rūpėti žmogaus orumas, kuris niekaip nesuderinamas su lyčių stereotipais.
– Pabrėžiate kompromiso vertę. Ar galime Jūsų prašyti, kad prisimintumėte konkretų savo gyvenimo momentą, kai kompromisas padėjo sudėti taškus ir išspręsti situaciją taip, kaip buvo geriausia?
– Bendru sutarimu grįstų sprendimų reikia ieškoti kasdien – tik taip galima nuveikti valstybei būtinus darbus. Ne kartą – ir formuojant skirtingas vyriausybes, ir šioms įgyvendinant sudėtingas reformas – esu pabrėžusi: mėginimas važiuoti buldozeriu, nesiskaitymas su kita nuomone, aklumas kitų žmonių poreikiams niekada nepasiteisina.
Politika be kompromisų greitai taptų diktatūra. Kompromisą galima rasti dėl visko, išskyrus korupciją. Bet tai mano pasirinkimas.
– Daug metų dirbate aplinkoje, kur yra daug vyrų. Ar kada pajutote, kad vyrų politikų pasaulis priešinasi moterims? Ar kada patyrėte, kad vyrai leidžia sau parodyti, jog moters sugebėjimai, patirtis yra menkesni?
– Tik pradėjusi dirbti diplomatinėje tarnyboje esu girdėjusi, kad moterys diplomatijoje – nesusipratimas. Tačiau dabar daugiau nei pusę Lietuvos diplomatinio korpuso sudaro moterys. Net Lietuvos karinėse ginkluotosiose pajėgose, kurios paprastai laikomos itin vyriška sritimi, tarnauja apie 12 proc. moterų. Tai – vienas aukščiausių rodiklių NATO. Ir tai nėra nei nesusipratimas, nei atsitiktinumas.
Lietuvos moterys gabios ir vienos labiausiai išsilavinusių Europoje. Joms dažniausiai trūksta ne patirties ar gebėjimų, o pasitikėjimo savimi. Prie to prisideda vis dar gajūs lyčių stereotipai, jų įkaitai yra ir vyrai. Tačiau kiekviena moteris, išdrįstanti siekti užsibrėžto tikslo, padeda su jais kovoti. Džiaugiuosi, kad tokių pavyzdžių Lietuvoje turime vis daugiau.
– Esate sakiusi: naujų technologijų eroje reikia naujoviškų lyderių, kurie su žmonėmis sugebėtų bendrauti greitai, efektyviai ir laiku. Koks, Jūsų nuomone, bus ateities lyderis?
– Jūsų paminėta citata – iš mano kalbos, pasakytos Jordanijoje pasaulio moterims parlamentarėms. Tarp jų buvo ir tokių, kurios pirmosios savo šalies istorijoje išsikovojo teisę dalyvauti rinkimuose ir juos laimėjo. Todėl kalbėdama daug dėmesio skyriau tam, kaip paskatinti moteris aktyviau įsitraukti į politiką. Prie to gali prisidėti ir pažangios technologijos.
Pavyzdžiui, Lietuvoje turime galimybę rinkimuose kandidatus palaikyti elektroniniais parašais. 2014 metų prezidento rinkimuose vien elektroninių parašų užteko, kad būčiau įregistruota kandidate. Taip mane parėmė per 21 tūkstantį piliečių. Be to, vis aiškiau matome, kaip politinė diskusija iš posėdžių salių ir tribūnų keliasi į tviterį bei feisbuką ir tampa atviresnė, artimesnė, įtraukianti vis daugiau žmonių. Visa tai gali padėti atverti naujus kelius į politiką ir užtikrinti, kad moterų balsas būtų išgirstas. Tik reikia nebijoti ir turėti ką pasakyti, nes net ir technologijų amžiuje niekas nepakeis valingos lyderystės.
Matome, kokią žalą daro atidėliojimas ir neryžtingi sprendimai, kad ir koks modernus būtum. Todėl ir dabar, ir ateityje žmonėms bus reikalingi sąžiningi, atsakingi, drąsūs lyderiai.
– Šiuolaikinių moterų karta nebijo iššūkių, atvirkščiai – pasirengusi juos priimti. Ar moterys bus toji jėga, kuri sustabdys prievartą, socialinę atskirtį, abejingumą pasaulyje?
– Daugelis globalių iššūkių šiandien gula ant moterų pečių – pasaulyje ir Lietuvoje moterys susiduria su nelygybe, didesne skurdo rizika, dažniau patiria materialinių nepriteklių. Tačiau tai nėra tik moterų problemos. Tai – iššūkiai visai visuomenei.
Socialinė atskirtis, smurtas artimoje aplinkoje, priklausomybės turi ne tik psichologinių, bet ir labai apčiuopiamų materialinių pasekmių šalies darbo rinkai, gerovei bei ateities potencialui. Diskriminacija dėl lyties, tautybės, seksualinės pakraipos dar labiau skatina emigraciją, didina susvetimėjimą visuomenėje. Todėl labai svarbu, kad prie šių problemų sprendimo prisidėtume kiekvienas.
Optimizmo suteikia tai, kad Lietuvoje matome vis ryžtingesnes pastangas bendromis jėgomis spręsti socialines problemas. Prie mano inicijuotos nacionalinės socialinio saugumo kampanijos „Už saugią Lietuvą“ jungiasi vis daugiau pilietiškų, artimųjų, kaimynų ir šalies likimui neabejingų žmonių, jie ir kuria jautresnę, atviresnę, saugesnę Lietuvą.
– Pasaulyje, o ir Lietuvoje apstu pažeminimą, vargą bei atskirtį patiriančių žmonių. Kaip manote, ar įmanoma jiems padėti. Kas, Jūsų nuomone, galėtų jiems įžiebti viltį?
– Viltį galime ir turėtume įžiebti kiekvienas. Viskas prasideda nuo asmeninės iniciatyvos ir apsisprendimo – moters, kuri neprižiūrėtus Tulpiakiemio kaimo vaikus imasi globoti pačios įkurtame dienos centre ir taip motyvuoja jų tėvus atsisakyti žalingų įpročių. Kunigo, kuris, pats pakilęs iš priklausomybių liūno, padeda atsitiesti dešimtims suklupusių. Jaunimo, socialiai atsakingo verslo, daugybės pavienių žmonių, kurie Lietuvai aukoja ne tik pinigus, bet ir savo laiką, žinias.
Per dvejus kampanijos „Už saugią Lietuvą“ metus įvyko daug susitikimų ir renginių, žmonės išėjo iš komforto zonos ir susitiko su patiriančiais atskirtį. Grįžtamasis ryšys buvo labai akivaizdus – pavyko išspręsti nemažai problemų. Ne biurokratiškai, o žmogiškai. Ir tai yra didžiausia sėkmė.
– Kartais atrodo, kad visi labai pavargę nuo politikos ir politikų. Kaip įkvėpti žmones vėl jais patikėti?
– Įkvepia darbai, o ne kalbos. Todėl receptas kiekvienam politikui paprastas: būk sąžiningas, sakyk tiesą, žadėk tik tai, ką gali įgyvendinti.
Kaip realų pavyzdį iš mūsų valstybės gyvenimo galiu paminėti padidėjusį žmonių pasitikėjimą šalies teismais, šiuo metu jis yra didžiausias per du dešimtmečius. Tai – nuoseklios kovos su korupcija, protekcijomis, bylų vilkinimu rezultatas. Teismų reputacija pradėjo atsigauti, kai nustojome taikstytis su teisėjo vardo žeminimu. Dėl to privalėjau atleisti 21 teisėją – daugiau nei mano pirmtakai kartu sudėjus.
Tokius pačius sąžiningumo reikalavimus turime kelti ir politikams. Politinė atsakomybė – ne mažiau svarbi nei teisinė, o jos reikalauti yra rinkėjų pareiga. Žmonės turi jausti, kad gyvena demokratinėje valstybėje ir būtent jie lemia savo ateitį.
– Ką Jums reiškia laisvės sąvoka?
– Laisvė man reiškia žinias ir atsakomybę, skatinančią priimti sprendimus. Ir, žinoma, galimybę juos įgyvendinti.
– Kuo matuojate gyvenimo sėkmę?
– Taip susiklostė, kad savo gyvenimo sėkmę matuoju Lietuvos sėkme.
– Kaip manote, kokie pavojai tyko jaunųjų lyderių? Kodėl vieni pasiekia politikos, mokslo, meno aukštumas, o kitiems aukštikalnės tampa neįveikiamos? Gal galite pasidalyti patarimu, kas lėmė Jūsų sėkmingą karjerą, kokios pamokos Jums buvo vertingos ir įsimintinos?
– Pavojus kyla tada, kai tapimas ar buvimas lyderiu pasidaro svarbesnis už pareigą. Lyderystė prasideda tuomet, kai atsiranda supratimas, kad nėra mažų ir nereikšmingų darbų, kad svarbu ne procesas, o rezultatas. Visi darbai yra svarbūs ir kiekvieną jų reikia daryti atsakingai.
O pamokos vertingiausios tos, kurias išmoksti pats. Mano karta mokėsi dirbdama – kartais tai reikšdavo sėdėjimą naktimis atsivertus keletą žodynų, pavyzdžiui, prie pirmųjų laisvosios prekybos sutarčių su Vakarų valstybėmis. Tačiau sunkumai užgrūdina, o įveikti iššūkiai išmoko daugiau nei abstrakčios lyderystės teorijos.
– Pasaulis yra labai dinamiškas. Kokį Lietuvos scenarijų norėtumėte parašyti artimiausiems dešimtmečiams?
– Lietuva jau dabar yra atvira, pažangi, pasaulyje girdima ir vertinama šalis. Naują valstybingumo šimtmetį pasitinkame didžiuodamiesi ne tik savo istorija, bet ir tuo, kokie esame šiandien. Lietuvoje kuriamos gyvybės mokslų, informacinės technologijos keičia pasaulį, lietuviški lazeriai naudojami 90-yje iš 100-o geriausių pasaulio universitetų, įsitvirtiname kaip regiono finansinių technologijų centras. Tai – Lietuvos ateitis, kuriama jau šiandien.
Kito valstybės šimtmečio scenarijų rašys laisvos Lietuvos karta, todėl esu tikra dėl ateities. Tereikia išsaugoti tikėjimą savimi ir Lietuva.
– Lietuva pirmauja pagal išsilavinimo prieinamumą moterims, skaičiai rodo, kad lietuvės – labiausiai išsilavinusios Europoje, tačiau akcinių bendrovių valdybose moterys sudaro tik 19 proc., o įmonių, kurioms vadovauja moterys, yra tik 21 procentas. Moterų, dalyvaujančių politikoje ir viešajame valdyme, yra tik 24 procentai. Kaip manote, kur darbo rinkoje „dingsta“ mūsų moterys? Kaip pakeisti situaciją?
– Moterys dingsta ne darbo rinkoje, o tada, kai priimami sprendimai. „Stiklinės lubos“ yra viena ryškiausių nelygybės apraiškų. Tai iš mūsų visų atimta galimybė pasitelkti daugybės moterų žinias ir gebėjimus sprendžiant svarbiausius verslo, politikos, mokslo klausimus. Tokią padėtį lemia vis dar gajūs stereotipai, su kuriais susiduriame ne tik mes, bet ir kitos šalys.
Tačiau stereotipus ir „stiklines lubas“ laužo kiekviena moteris, profesionaliai atliekanti savo darbą ir nebijanti siekti užsibrėžto tikslo.
– Inicijavote kampaniją „Už saugią Lietuvą“, aktyviai palaikote kovą su smurtu prieš moteris ir skurdu. Kaip manote, kokios priemonės padėtų keisti šeimų situaciją šiandien, o ne po dešimtmečių?
– Pirmiausia turime įsisąmoninti, jog smurtas artimoje aplinkoje yra nusikaltimas. Tai, kad smurtaujama už uždarų durų, nėra priežastis užsimerkti.
Per šešerius metus, kai Lietuvoje veikia Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, pranešimų apie smurtą šeimoje skaičius išaugo daugiau nei trigubai – nuo 18 iki 66 tūkstančių per metus. Tai ženklas, kad žmonės nebesitaiksto su smurtu ir išdrįsta ieškoti pagalbos.
Tylos ir baimės sieną labiausiai padeda pralaužti asmeniniai pavyzdžiai, tokie kaip iniciatyva „Įkvėpk“. Smurtą įveikusios moterys per metus apkeliavo net dešimt Lietuvos regionų, pasakodamos savo istorijas, kaip pavyko padėti tašką smurtiniuose santykiuose ir vėl atsistoti ant kojų. Tokią padrąsinimo žinią galime skleisti kiekvienas – būdami atidūs ir jautrūs tam, kas vyksta šalia mūsų.
O valstybės institucijų pareiga – užtikrinti, kad pagalbos šauksmas nepasiklystų biurokratijos labirintuose. Policija, teismai, prokuratūra, savivaldybės, medikai turi matyti žmogų ir glaudžiau bendradarbiauti, taikydami įstatyme numatytus instrumentus.
(2018 m. birželio 7 d. Prezidentė pateikė Seimui ratifikuoti Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos. Ši konvencija – svarbiausias europinis standartas kovai su fizine, seksualine, psichologine ar ekonomine prievarta prieš moteris. Ji taptų papildomu instrumentu stabdant smurtą prieš moteris Lietuvoje ir padėtų valstybės institucijoms efektyviau įgyvendinti Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą)
– Europos Parlamentas per pusantrų metų iniciavo net 18 rezoliucijų, susijusių su moterų klausimu (smurto prevencijos programos, darbo sąlygų lankstumas, tėvystės atostogos ir pan.). Ar Lietuvoje jau turime gerųjų pavyzdžių / tendencijų, kurie rodo, kad žengiame teisinga linkme?
– Nuo 2014 metų esu Pasaulio moterų lyderių tarybos pirmininkė. Dalydamasi patirtimi su kitomis pasaulio lyderėmis matau, koks platus yra moterų teisių ir lyčių lygybės klausimas ir kokie skirtingi jo sprendimo aspektai.
Lietuvoje, kitaip nei kai kuriose kitose šalyse, nereikia bijoti prievartinių santuokų, mergaičių žalojimo, o lygias visų piliečių teises gina konstitucija. Vyrų ir moterų vidutinio darbo užmokesčio atotrūkis mažesnis nei ES vidurkis, moterys Lietuvoje net dažniau nei vyrai siekia aukštojo išsilavinimo ir sėkmingai darbuojasi mokslo srityje.
Tačiau stiebtis dar yra kur. Turime reikalingus teisės aktus, bet dažnai lyčių lygybės nelaikome vertybe. Kartais net Seime atsiranda priekabiavimo atvejų. Todėl turime ir toliau stiprinti elementarios pagarbos žmogui kultūrą. Per švietimą, gerus pavyzdžius lyčių lygybės padėtis Lietuvoje keičiasi į gera. Turime nesustoti.
– Kaip galime pakeisti visuomenės požiūrį į stereotipinius vaidmenis, išsivaduoti iš patriarchalinio palikimo? Jūsų nuomone, tai turėtų būti natūralus, dėsningas visuomenės augimas ir pokytis ar vis dėlto valdžios institucijos turėtų aktyviau siekti permainų?
– Lietuva auga, šviesėja. Atsiranda vis daugiau išsimokslinusių žmonių.
Reikšmingiausi pokyčiai prasideda nuo mūsų pačių. Kaip elgiamės su aplink esančiais žmonėmis – tokia ir mūsų valstybė.
Valdžios institucijos turi jausti visuomenės pulsą, pastebėti tuos, kam reikia pagalbos, ir ją suteikti.
Prezidentės Dalios Grybauskaitės lyderystės pamokos
Kuo aukščiau kyli – tuo didesnė atsakomybė, tuo daugiau turi galvoti ne apie save, bet apie kitus.
Moterims dažniausiai trūksta ne patirties ar gebėjimų, o pasitikėjimo savimi. Prie to prisideda vis dar gajūs lyčių stereotipai, jų įkaitai yra ir vyrai.
Įkvepia darbai, o ne kalbos. Todėl receptas kiekvienam politikui paprastas: būk sąžiningas, sakyk tiesą, žadėk tik tai, ką gali įgyvendinti.
