Gyvenome tuomet keturių kambarių bute. Gal net negyvenome, o ištisai kuitėmės. Maži vaikai, ritiniai darbų, laiką ryjančios smulkmenos vaikė darbo dienas labai mikliai, vos spėdavau suskaičuoti iki penkių.
Nedrįsčiau teigti, kad savaitgaliais ilsėjomės, tiesiog visi linksmai eidavome iš proto. Tais laikais buvau labai reikli tvarkai (visai priešingai nei dabar) ir nutariau ieškotis žmogaus, kas galėtų padėti namų ruošoje. Juolab, kad artėjo vyriausios dukros vestuvės, norėjau iškuopti kampus ir išblizginti langus, kad laimė per juos išdrįstų pažvelgti.
Skambinau tvarkdariams iš eilės, be jokių rekomendacijų, tiesiog skaitydama skelbimų gretas. Po valandos skambučių ir visokių išklausytų istorijų nutariau, kad kreipsiuos atgal keliais kontaktais ir tarsiuos, kas galėtų greičiau atvykti...
Kaip ten kas vyko nepasakosiu, nes visos kuo puikiausiai žinom, kaip reikia namus kuopti. Bet ta moteris išeidama iš mūsų namų pasakė: „Tai, ponia, jei tik reikės kada, jūs kreipkitės. Ar langus, ar kiemą, ar visą butą tvarkyti – nesvarbu. Aš visuomet su mielu noru!!“
Iki šiol telefono numeris mano telefono knygelėje taip ir pavadintas – „tvarkytoja su mielu noru“. Netikrinau, nežinau, ar ji vis dar dirba panašius darbus prie ūkio. Ir šis tekstas nėra reklaminis. Aš kitką norėjau pasakyti.
Man atrodo, kad štai šis mielas noras yra svarbi mūsų gyvenimo sudedamoji dalis. Dažnai darom kaip reikia, darom tai, už ką mums moka pinigus. Darom taip, kad patiktų kitiems, artimiems arba viršininkams, veikiame originaliai, kartais spontaniškai, kartais apgalvotai ir labai kryptingai.
Šiandien guliu per lietų ir galvoju: nei kūrybiškumas, nei protas, nei galimybės, nei visokiausios protingiausios taktikos neišgelbės pasaulio. Nuoširdi valia yra tai, kas stiprina jungtis tarp galimybių, iniciatyvos, proto ir kūrybiškumo. Tuomet gyvenimas tampa gražesnis, kaip per tuos švarius langus, išblizgintus su dideliu mielu noru.