Tad nenuostabu, jog knyga šalyje greitai virto sensacingu bestseleriu. Išskirtinis monografijos bruožas, dominuojantis moteriškas požiūris, kur pirmuoju smuiku griežia Mustafa Kemalio Atatiurko žmona. Taigi kas buvo ši unikali, tačiau lietuviams nepažįstama, moteris?
Greičiausiai L. Usaki biografijos kulminacija yra 1923 m. vasaris, kuomet ši persona drąsiai įžengė į Turkijos Parlamento (Ankaroje) diplomatinio korpuso ložę, atkreipdama į save visų, baltais turbanais, raudonais fesais bei juodais cilindrais pasipuošusių, vyrų dėmesį. Nūnai salėje įsiviešpatavo tyla, o prancūzų ir sovietų ambasadoriai reikšdami pagarbą pakilo iš vietų.
Mustafa Kemalio žmona atvyko čia norėdama išgirsti sutuoktinio kalbą, kurią jiedu abu parašė renginio išvakarėse. Akibrokštas, iki šio momento nei viena moteris nebuvo įkėlusi kojos į Parlamentą. Tad pasibaigus oficialiai daliai, vienas aukštų diplomatų L. Usaki sušnibždėjo: „Jūsų dėka, turkų moterys šiandien įgavo revoliucijos patirtį!“ Po kelių mėnesių šalyje organizuoti rinkimai, kurių metu Latife pateikė vyrui dar vieną staigmeną, ketindama tapti parlamentare.
Ironiška, bet Turkija ne tik dar nebuvo pasiskelbus respublika, tačiau apskritai nebuvo suteikusi moterims balsavimo teisės. Tad L. Usaki aiškiai pralenkė savo laiką. Visa tai lėmė, kad iki XXI a. turkų istoriografijoje ji vertinta kaip maištininkė ir valdinga moteris su kuria Atatiurkas išsiskyrė po dviejų su puse santuokos metų.
L. Usakligil gimė 1898 m. vienoje turtingiausių Izmiro prekybininkų šeimų; gimtajame dvare dabar veikia muziejus. Anot šaltinių, šeima giminiavosi su žymiu turkų rašytoju, poetu, „Naujosios literatūros“ judėjimo atstovu Halid‘u Ziya Usakligil. Būdamas novatoriškų pažiūrų bei verslo ryšiais garsėjęs užjūryje, Latife tėvas Muammer Bey suteikė mergaitei visapusišką išsilavinimą. Pirma šioji mokėsi Izmiro vidurinėje mokykloje. Tada įstojo į Sorbonos universitetą (Paryžius), kur studijavo teisės bei politikos mokslus. Be to metus praleido gilindama žinias Londone. Tai buvo drąsi, iškalbi, ryžtinga asmenybė, pasižyminti aukšta erudicija ir mokėjusi net aštuonias kalbas. Vis dėlto įsižiebus Turkijos nepriklausomybės kovoms, mergina apsisprendė grįžti tėvynėn.
Pasibaigus Didžiajam karui, Osmanų imperija stovėjo ant bedugnės krašto. Jos teritoriją draskė sąjungininkai, tarp kurių ypač suinteresuoti buvo graikai. Pastarųjų nacionalistai siekė įgyvendinti „Didžiosios Graikijos“ (Megali Idea) modelį. Tiesa, susigrąžinti Konstantinopolio neleido Antantė, tad pajėgas šie nukreipė Anatolijos link. Tik 1922 m. rugsėjo 11 d. turkams pavyko atsiimti Izmirą, kurio išvadavimas M. Kemaliui pelnė Gazi („Nugalėtojo“) titulą.
Dar apylinkėse griaudint pabūklams, kariuomenės vadovybė ieškojo mieste tinkamos vietos štabui. Turkų visuomenė M. Kemalį laikė šalies išvaduotoju, tad natūralu, kad išgirdusi apie kariuomenės rūpesčius, Latife, užkerėta didvyriškų pergalių bei medalione nešiojanti Gazi fotografiją, suskubo padėti. Apie „Turkijos tėvo“ ir L. U sakligil susitikimą išsamiai rašo amžininkai.
„Vos prieš kelias dienas atvykęs į miestą, Atatiurkas sužinojo, kad jį norinti matyti jauna mergina. Iš pradžių, vyras susitikimą atidėliojo, bet išvydęs vakarietiškai apsitaisiusią damą beregint apsigalvojo.“
Trumpai pasikalbėjus, feldmaršalas perkėlė štabą į verslininko namus (išvengusius bombardavimų), tuo pačiu paskirdamas Latife asmenine sekretore. Pasak turkų kilmės britų rašytojo Andrew Mango: „M. Kemalis žavėjosi atviromis Latife manieromis, kalbų mokėjimu, išmintimi bei europietišku auklėjimu.“ Jis netgi tarėsi su mergina politikos klausimais, pvz., prašė rašyti anglų laivynui diplomatinius laiškus.
Kaip teigia šaltiniai: „Ji stimuliavo Atatiurko mintis savo iškalba, argumentais, patarimais bei Vakarų Europoje užgimusiomis idėjomis.“ Taip, per tris savaites, Latife susižavėjimas Turkijos lyderiu virto pulsuojančia meile.
Galop, Atatiurkas nusprendė pasipiršti, nes regėjo joje lygiateisę kompanionę, padėsiančią kurti modernią valstybę.
Charizmatiškas M. Kemalis visą gyvenimą traukė moteris, todėl meilės romanų netrūko bemaž kiekviename regiono mieste, pvz., Sofijoje (pamilo Bulgarijos gynybos ministro dukterį Dimitriną Koacaevą), Botoloje (Makedonija; įsimylėjo krikščionę Eleną) ir kt. Negana to, Ankaroje gyveno vaikystės laikų mylimoji Fikriją Hanim, kuri sužinojusi apie vyro ketinimus iš sielvarto nusišovė.
Kol Atatiurkas viešėjo Ankaroje, Latifę aplankė jo serganti motina Zubeida Hanim. Ji taipogi pritarė santuokai, nors merginos tėvas tam prieštaravo. Deja, 1923 m. sausio 14 d. senolė pasimirė, tad sūnus atskubėjo į laidotuves. Neilgai trukus, sausio 29 d. įvyko kukli, tačiau tradicijas laužanti, vestuvinė ceremonija. Vietoje palydovo L. Usakligil prieš vyrą sėdėjo pati, atsisakė dėvėti šydą, o sutuoktinis už nuotaką sumokėjo pačią mažiausią išpirkos sumą, 10 dirhamų (simbolizuojančią lyčių lygybę).
Pažįstami juokavo, kad vyras rado jo būdą idealiai atitinkančią moterį. Iš karto po vestuvių, pora traukiniu išvyko po Anatoliją. Tiesa, kelionė eilinė nebuvo, nes vakarietišką žmonos įvaizdį Atatiurkas išnaudojo politiškai, demonstruodamas ją kaip pavyzdį Turkijos moterims.
Šį siekį M. Kemalis deklaravo atvirai: „Aš noriu, kad turkų moterys primintų amerikietes.“ Užsienio spauda neslėpė pasididžiavimo modernėjančia šalimi. Dienraštis The New York Times rašė: „Latife apranga reformų garantas. Jos dėvimi bridžiai žymi ketinimą atmesti haremo taisykles.“ Tuo tarpu kitas amžininkas pridėjo: „Tai ne vien medaus mėnuo, tai reformų pamokos.“
Grįžusi į Ankarą, L. Kemal tapo politike. Ji ne tik lydėjo Atatiurką parlamente, tačiau uoliai propagavo jo reformas pasaulyje. Apskritai, Latife kalbų mokėjimas atvėrė Turkijos vadovui tarptautinę areną. Tad vyras toleravo daugumą jos idėjų. Be viso to, žmona net du kartus išgelbėjo M. Kemaliui gyvybę (1923 m. ir 1924 m.) per sąmokslininkų surengtus išpuolius.
Visa tai įtvirtino Latife politinį statusą, leidusį atidžiau koncentruotis į moterų rūpesčius, ypač garsėjantį emancipacijos reikalavimą. Juoba, kad pati buvo arši feministė ir priklausė sufražisčių judėjimui, kurio užuomazgos Osmanų imperijoje atsirado XIX a. pab. O kur dar ryšiai su žurnaliste, feministe, moterų teisių advokate Nuriye Mevlan, 1913 m. įkūrusią „Osmanų draugiją skirtą ginti moterų teises.“
Taigi istorikai vieningai priskiria Latife lemiamą vaidmenį formuojant naująją šalies konstituciją. Kitaip tariant, ji ragino Atatiurką priimti tam tikras, moteris išlaisvinančias, reformas, pvz., poligamijos draudimą, moterų švietimo skatinimą, moterų lygybę prieš įstatymą, skyrybų teisę abiem pusėm, šydų draudimą, šariato panaikinimą ir kt. Kai tik pasitaikydavo proga, L. Kemal nedvejodama akcentuodavo moterų teisių tėvynėje problemas. Paradoksalu, bet teisę balsuoti turkės gavo tik 1934 m. Tačiau nuo tada, jos sparčiai ėmė kopti hierarchijos laiptais, pavyzdžiui, dar tarpukariu užėmė aukštas pozicijas teismų srityje. Į tai reaguodama vietinė spauda nestokojo sarkazmo, neretai virstančio seksistiniu požiūriu.
Nežiūrint pagarbos žmonai, jos politinius viražus, M. Kemalis vertino atsargiai. Tą rodo faktas, jog vyras užkirto kelią jai tapti parlamento nare. Be to, kartą jiems susiginčijus politiniu klausimu, Atatiurkas prisipažino, jog nors nėra nusiteikęs prieš moteris politikoje, tačiau norėtų bent jau namuose jaustis patogiai, kur žmona jį apsuptų trokštamu dėmesiu. Ši citata demonstruoja Turkijos lyderio dvilypumą, t.y., viešai deklaruojamą lygybę, o privačiai išlaikomą patriarchalinį modelį. Aišku, kemalistų reformos ir nebuvo tikslingai nukreiptos lavinti moterų sąmoningumą. Jos greičiau suteikė turkėms kokybiškesnį išsilavinimą ir įgūdžius, turėjusius padėti šioms tapti ateityje geresnėmis motinomis bei žmonomis.
Vis dėlto kas nutiko, jog pavyzdinga šeima taip staigiai iširo? Oficialiuose šaltiniuose minima, kad nesantaikos priežastis buvo perdėtas Latife rūpestingumas bei kišimasis į vyro asmeninę erdvę, pvz., trukdymas linksmintis su draugais iki paryčių, vartoti alkoholį, viešas žeminimas ir moteriškas pavydas. Iš pradžių, ji noriai dalyvaudavo rengiamuose pobūviuose, net paprašyta M. Kemalio skambindavo P. Čaikovskio etiudus, bet vėliau persimainė.
Škotų istorikas Patrikas Balfour teigė: „Tautos gimime Latife tapo pernelyg savarankiška ir todėl pamėgino kontroliuoti Atatiurką.“ Kita vertus, feministė žmona prezidentui buvo kliūtis, nes savo elgesiu iššaukė abipusę lygybę, dėl kurios nerimavo prezidentūra. Valdžios užkulisius išmananti moteris, nuo kurios sąlyginai priklausė lyderio sprendimai, galėjo bet kada juos nukreipti asmeniniu tikslu. Vienaip ar kitaip, šaltiniuose nenurodoma, kodėl Atatiurkas išsiskyrė su žmona.
Vienintelė užuomina, konfliktas viešint Sarikamyje (Rytų Anatolijoje) iš kurio grįžęs, 1925 m. liepos 22 d., M. Kemalis išsiuntė Latife atgal į tėvų namus Izmire. O rugpjūčio 12 d., radijas, šokiruotai visuomenei, pranešė apie oficialias jų skyrybas. Tiesa, pastarosios vyko pagal šariato teisę, nes civilinis kodeksas dar nebuvo įsigaliojęs. Rašytoja I. Calislar įsitikinus, kad šis gestas, paspartino Atatiurko mirtį, nes vyras netrukdomas tęsė žalingą gyvenimo būdą.
Tuo tarpu Latifė po skyrybų iš nacionalinės didvyrės greitai virto tautos atstumtąja. Ji vengė žiniasklaidos ir tūnojo užsisklendusi tėvų namuose arba Stambule, prižiūrima Atatiurko sargybos. Per skyrybas jie sutarė niekada nepasakoti žurnalistams apie asmenį gyvenimą bei skyrybų priežastis.
Ironiška, tačiau meilė akimirksniu neišblėso, mat šaltiniai skelbia, jog vyras mylimajai nenustojo siuntinėt rožių. Galop, remdamasis 1934 m. „Pavardės įstatymu“ (liepiančiu visiems Turkijos gyventojams naudoti nekintamas, paveldimas pavardes; įstatymą įkvėpė fašistinė Italija, jis panaikintas 2013 m.), M. Kemalis suteikė buvusiai žmonai Usaki pavardę.
Latife pergyveno Atatiurką ir netgi jam mirus (žinią sutiko gydydamasi Šveicarijoje) pažado nesulaužė. 1950 m. įsiplieskusi ugninga kampanija drastiškai ištrynė Latifė vardą iš turkų sąmonės. Kaip manoma, prieš mirtį L. Usaki sudegino dalį asmeninės korespondencijos. Ji mirė 1975 m. ir tyliai, be deramos pagarbos, palaidota Stambulo kapinėse.
Likusį archyvą perėmė Istorinė Turkijos draugija, ten nepaliesti dokumentai išgulėjo dvidešimt penkerius metus užanspauduotoje saugykloje. Kai 2005 m. žiniasklaidoje pasigirdo raginimai archyvą atverti tyrimams, Latife giminės tam pasipriešino, baimindamiesi kad informacija įžeis Atatiurko autoritetą. Tuo tarpu, kai 2006 m. prezidento Recep Tayyip Erdoğan‘o žmona Emine Erdoğan pasirodė viešumoje dėvinti skarą, žiniasklaida tai prilygino islamizacijai bei L. Usaki iškovotų moterų teisių paminimui. Jie pareiškė: „Turkija negali turėti tokio prezidento, kurio žmona dėvi skarą.“ Ironiška, bet R. T. Erdogan‘as vadovauja toliau, o Latifė archyvas išlieka izoliuotas visuomenei.
