Neminėsiu visų legendinių operos teatrų, kurių publika lenkėsi primadonai, kilusiai iš nedidelio Lietuvos miesto – Marijampolės. Viską geriausiai apibūdina italų dirigento Riccardo Muti žodžiai: Violetos balsas – gražiausias mecosopranas pasaulyje, nepaprasto grožio ir galimybių balsas, ir nepaprastas dainininkės talentas.
– Nuo septynerių metų pradėjote lankyti fortepijono pamokas Muzikos mokykloje, bet šio instrumento taip ir nepamėgote.
– Pradžioje net verkšlenau, nes groti fortepijonu – reiškia valandų valandas sėdėti ir treniruotis, o man, vaikui, tas nelabai patiko. Buvo įdomesnių dalykų. Tačiau mokiausi septynerius metus ir vaikų muzikos mokykloje baigiau fortepijono klasę, paskui išvažiavau į Kauną gilinti žinių Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, taigi buvo dar ketveri metai fortepijono, vėliau – penkerius studijavau konservatorijoje Vilniuje. Dabar galiu pasakyti: garbingai baigiau fortepijono specialybę, nors ir su didele kančia, tada uždariau pianino dangtį ir daugiau niekada rimtai negrojau. Matyt, ši specialybė buvo ne man. Žinoma, tvirtas užnugaris, muzikinis pasiruošimas ir išsilavinimas scenoje labai padeda.
– Bandau įsivaizduoti, kodėl tiek metų darėte tai, kas buvo ne prie širdies? Juk žinojote, jautėte, kad šis kelias – ne jūsų.
– Visą laiką muzika man buvo prie širdies. Sakydavau: „Aš myliu muziką, bet ne fortepijoną.“
Kaune studijavome muzikos literatūrą, muzikos istoriją ir, žinoma, nagrinėjome italų operą. Nuėjusi į viešąją biblioteką jos klausytis, atradau Marią Callas. Sukrėtė jos ekpresyvumas, muzikinė išraiška. Nuo tada ir susirgau opera! Net sovietmečiu mūsų viešosiose bibliotekose buvo didžiuliai lobiai, aš juos labai stropiai studijavau, aišku, dėl to apleidau fortepijono studijas. Bibliotekoje sėdėdavau dienų dienas ir klausydavausi operų. Prieš įstodama į dainavimą, jau žinojau visas operas ir visus dainininkus, pradedant nuo pačių seniausių laikų, kai atsirado įrašai, – dar prieš Enrico Caruso buvo tokia Adelina Patti, kurios daug kas apskritai nežino. Matyt, turėjau nuojautą, kad vieną dieną prireiks, kad visa tai padės mano profesijai. Atradau operą ir panirau į ją su didele aistra.
– Buvote jau 26-erių, kai pradėjote dainavimo studijas, – ko gero, reikėjo nemažo ryžto antrą kartą mokytis Muzikos akademijoje?
– Kai kilo noras dainuoti, neskubėjau pradėti vokalo mokslų. Intuityviai nusprendžiau tęsti sunkias fortepijono studijas Vilniuje, manydama, jog Muzikos akademijoje sutiksiu geresnių vokalo pedagogų. Vėliau čia profesorei Vladai Mikštaitei taip ir pareiškiau: jei jūs manęs neimsite į studentes, aš visai nepradėsiu dainavimo studijų! Be to, man nepatinka pradėti ir nebaigti, todėl ir fortepijono studijas baigiau. Bent jau kai kuriuos dalykus gyvenime darau metodiškai.
Iš tikrųjų mano intuicija pasitvirtino, nes tuomet, kai jau baigiau dainavimą, atsidarė vartai į užsienį. Jeigu būčiau šiek tiek ankščiau baigusi, geriausiu atveju mane būtų priėmę į Operos ir baleto teatrą.
Įstojusi į solinį dainavimą, judėjau į priekį po truputėlį, bandžiau atrasti savo balsą. Mūsų kurse buvo žmonių, kurie tiesiog atsistodavo ir dainuodavo! Turėjo tokius balsus, kad galėjo parduoti dar porai solistų (juokiasi). O mano balsas buvo „nedidukas“, bet tam tikroje testitūroje gražaus tembro.
Tik studijų pabaigoje, paskutiniame kurse, pradėjau suvesti galą su galu, atradau, kas man patinka. Dėstytojai sakė: „Tu gal ne sopranas, tavo tamsus balsas.“ Tada nutariau – gerai, dainuosiu tai, kas maždaug tarp dviejų formatų. Ir pradėjau dainuoti Gioachino Rossini, iš jo kūrybos buvo žinomas turbūt tik „Sevilijos kirpėjas“... O aš bibliotekoje buvau prisiklausiusi įrašų, įvairių arijų. Nemanau, kad perlenksiu pasakydama, jog valstybinį egzaminą išlaikiau labai sėkmingai. Didžiausią programos dalį sudarė keturios arijos mecosopranui iš Rossini operų, nes tuo metu ruošiausi Rossini konkursui.
– Kas jus nuvedė iki koncerto salių užsienyje?
– Taigi išvykau į tą konkursą Vokietijoje. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo ne itin svarbus konkursėlis, paskui laimėtojai turėjo atlikti vieną Rossini operą. Rodės, kad nugalėtojai buvo aiškūs dar prieš konkursą ir laimėjo tikrai ne geriausi, čia nekalbu apie save. Buvau labai nusivylusi, man buvo pikta. Tuomet galvojau: „Nevažiuosiu į Miuncheną mokytis.“ Tačiau jau buvau užpildžiusi prašymą stoti į magistrantūrą Miuncheno aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje. Turėjau įvykdyti pažadą. Netrukus išlaikiau stojamąjį egzaminą ir dainavau perklausoje, kad būčiau priimta į Bavarijos valstybinės operos Operos studiją jauniems dainininkams. Fortūna man buvo palanki, nes kaip tik tada atsilaisvino viena vieta mecosopranui. Taip pasirašiau pirmąjį kontraktą dvejiems metams.
Vėliau lyg koks ženklas – laimėjau konkursą Barselonoje. Mane išgirdo ispanų impresarijus ir pasiūlė padainuoti „Nabuke“ mecosoprano partiją. Spektakliai vyko Maljorkos Palmoje, ten pagrindinį vaidmenį atliko žymus baritonas Matteo Manuguerra, boso partiją – pasaulinio garso bulgaras. Vilkėti apsiaustą, ant kurio parašyta žymaus praeities mecosoprano Fiorenzos Cossotto pavardė, man prilygo šviesios ateities pažadui. Pirmas savarankiškas mano pasirodymas buvo įspūdingas, jaučiausi tokia laiminga dainuodama ir bendraudama su garsiais žmonėmis. Tai buvo lyg koks pašventinimas iš dangaus.
– Kokios savybės mergaitei iš Marijampolės padėjo nukeliauti iki Metropolitano?
– Kai pradėjau studijuoti dainavimą, mano profesorė Vlada Mikštaitė mane vadino „sinyj čiulok“ – mėlyna kojine. Net nežinau, ką iš tiesų tai reiškė, bet atrodo, kad mėlyna kojinė nėra labai drąsi, tokia pasislėpusi, ne visai aiški. Iškart suvokiau vieną dalyką – kadangi studijavau fortepijoną, žinojau, kad penkeri metai akademijoje pralėks kaip vėjo gūsis. Jaučiau, kad ir pirmas dainavimo pusmetis bėgo kaip smėlis pro pirštus. Pagalvojau: praeis tie penkeri metai, net nepastebėsiu. O juk dabar mokausi to, kas mane tikrai domina. Jaučiau, kad reikia susikaupti, susiimti, žinojau, jog kuklumu šioje profesijoje daug nepasieksi. Turi išeiti prieš auditoriją, veidu į žmones ir maksimaliai atiduoti tai, ką paruošei. Genijais mes visi galime būti dainuodami savo kambariuose ar duše. Kas kita išeiti ir visiems parodyti, ką sugebi. Ir ne šiaip parodyti – reikia, kad publikai patiktų, patrauktų dėmesį. Supratau, jog pirmiausia reikia suvokti, ko man trūksta, kad būčiau gera dainininkė.
Dar reikėjo užsispyrimo. Juk net profesorė iki galo manimi netikėjo. Kita garsenybė, ne mano profesorė, sakė: „Tai dainuosi mūsų teatre? Bet tu neatsiskleidei ir netikiu, kad atsiskleisi.“ Išgirdus šiuos žodžius, labai suskaudo sieloj, bet ne todėl, kad tai žlugdė, o iš pykčio. Tris dienas viriau kaip pekloj, o paskui, pamačiusi tą asmenį, pažadėjau: „Tu dar pamatysi, kaip smarkiai klydai.“ Tada atsipalaidavau ir ėjau toliau savo keliu. Lengva nebuvo, nes mano profesorė neleisdavo dainuoti niekur kitur, tiktai pas ją. Kai nuvažiavau į Vokietiją, neturėjau net minimalaus repertuaro – nieko, išskyrus kelias arijas ir dainas.
Tuo metu, kai aplinkiniai bandė mane sugniuždyti, intuityviai jutau, kad turiu potencialą, kad manyje kažkas užkoduota ir galiu gerokai daugiau. Galbūt dar ne šiandien, bet nuosekliai dirbant turėjo pavykti taip, kaip norėjau. Visų pirma norėjau dainuoti pagal savo skonį – o aš lygiavausi į žymiausias Vakarų dainininkes. Savarankiškai išmokau itališkai atlikti Violetos partiją Giuseppe Verdi „Traviatoje“. Lenkiškai skaičiau buvusio Metropolitano direktoriaus Rudolfo Bingo memuarus ir sapnavau, kad dainuoju Paryžiuje, Niujorke, kalbuosi su Pavarotti ir Domingo!.. Tuo metu kolegės dainuodavo koncertuose, operetėse, o aš – tik pas savo mokytoją. Vokalinės kančios mane ilgai lydėjo. Raminau save: nieko tokio, dar ne laikas, dar nepasiruošusi, profesorė liepia nesišvaistyti į šonus, vadinasi, žino. Kitas studentes tai traumuodavo, jos labai išgyvendavo.
– Kiek laiko praėjo, kol pajutote, kad esate patenkinta savo balsu?
– Balsą turėjau, bet jis nebuvo kažkas tokio... Buvo „užsidaręs“, reikėjo jį iškrapštyti. Žmonės studijuoja dainavimą, bet dažnai iš esmės nežino, ko nori iš savo balso. Kai vedu kursus ar pamokas, klausiu atlikėjo: ko tau trūksta balse, ko nori iš savo balso, koks dainininkas patinka, koks tavo idealas? Dažnai žmonės net nežino, ko nori, tada, aišku, joks pedagogas nepadės. Mėgstu sakyti: net iš prasto pedagogo galima ko nors pasiimti, išmokti, jei žinai, ko tau reikia, turi kryptį – atsirenki, kas vertinga. Bet jei nežinai, ko konkrečiai reikia, tada siurbi viską – ir tuos dalykus, kurie tau netinka, nereikalingi. Net žymiausias dainininkas gali būti prastas mokytojas.
Kai pajutau, kaip noriu dainuoti, suvokiau: reikės įdėti dar daug darbo! (Juokiasi.) Noriu, kad mano balsas būtų pilnas, apvalus kaip, pavyzdžiui, Richardo Wagnerio atlikėjos amerikietės Helen Traubel. Noriu balso lakumo ir koloratūros, ką turi Joan Sutherland, noriu balso spindesio kaip Zinkos Milanov. Turėjau pavyzdžių, iš kurių troškau save sulipdyti. Šiandien jau aišku, kad gal nepasiekiau visko šimtu procentų, nes kiekvienas balsas turi ribas, tačiau beveik visus kokybės reikalavimus sugebėjau įgyvendinti.
Niekada nebūnu visiškai patenkinta, bet šiandien jau žinau, kaip techniškai įveikti iškilusią kliūtį, išsaugoti balso šviežumą. Balsas – labai jautrus mechanizmas: jei techniškai nesi gerai pasiruošęs, jei per anksti pradedi dainuoti arba atlieki ne tas partijas, nuo 40 metų patiri didesnių ar mažesnių problemų. Jei raumenys įpratę dirbti būtent taip, sunku, o kartais ir neįmanoma proceso atsukti atgal.
– Ar galima sakyti, kad jūsų užsispyrimą, atkaklumą siekiant tikslo skatino vidinis balsas, jausmas, kuris sakė „aš galiu, aš padarysiu daugiau, negu kiti padarė“?
– Skaitydama Bingo memuarus, žinoma, svajojau patekti į pasaulines scenas. Beje, buvo gūdus sovietmetis ir niekas iš mūsų nesitikėjo karjeros užsienyje. Tačiau tokia vizija man buvo lyg gyvenimo projekcija. Troškimai nutiesia kelią. Tik aš nesistengiau su niekuo konkuruoti, pasiekti daugiau nei kiti atlikėjai. Stengiausi kiek įmanoma didinti savo pačios potencialą, asmenines ribas. Manau, savo meniniame kelyje užtektinai eksperimentavau, dažnai sąmoningai rizikuodama, bet taip sugebėjau iššokti aukščiau, nei nustatyta kartelė, ir nepaisyti kitų man nubrėžtos ribos. Vis dėlto rizika visuomet būdavo apskaičiuota ir racionali, todėl viskas baigdavosi pergale.
Noriu pabrėžti, kad niekada neverta konkuruoti su kitais ir dairytis į šalis. Siek to, ką nori pasiekti. O rezultatai – jau šalutinis efektas.
– Klausantis jūsų atrodo, kad siekdama karjeros visą gyvenimą atidavėte profesijai?
– Skamba gana dramatiškai! Visada galima atiduoti daugiau? (Juokiasi.) Kaip ten bebūtų, dėl profesijos aš per daug neaukojau. Tiesiog nieko kito gyvenime puikiai daryti nemoku... Man darbas, nors ir kainuoja daug nervų, suteikė pasitenkinimą – ko daugiau reikia? Kiti visą gyvenimą sunkiai dirba nejausdami jokio malonumo. Ką jie turėtų sakyti?.. Gerai, kad dainininkui nebūtina ir net nesveika dainuoti po tris valandas kasdien. Viena vertus, nusidėvi balsas, antra – jei nežinai, kaip techniškai atlikti, tik žalos balsui pridarysi. Aš nenoriu kasdien dainuoti. Galiu net mėnesį nedainuoti – ir nieko, man to netrūksta (juokiasi). Bet jau po poros savaičių pradedu mykti ir rėkauti, lyg kokia energija ima veržtis...
Dažnai pagaunu save, kad užsiimant kita veikla smegenys vis tiek dirba, – galvoju, kaip padaryti, kad būtų atrama, kvėpavimas, skambesys ir taip toliau. Šis kompiuteris visada veikia. Sakyčiau, netgi ne balsas svarbiausias komponentas, o kompiuteris, tai yra – galva. Būna dainininkų, kurie padainuoja pas mokytoją, kitą dieną ateina ir vėl viską reikia pradėti nuo pradžių. O čia yra kompiuterio darbas. Fiksuok: ką ten pajutai? Kiek reikia pakelti, nuleisti? Ką pagalvoti, kad suskambėtų, kaip reikia. Tokie dalykai labai sunkiai aprašomi. Man iš pradžių irgi buvo sunku: išeinu po pamokos, o praėjus pusvalandžiui nebežinau nė pusės to, ką išmokau. Todėl dariausi pamokų garso ir vaizdo įrašus, natose savo pojūčius žymėjau simboliais, kad tik nedingtų žinios.
Dar viena svarbi savybė – muzikalumas, muzikos pajautimas. Tai – lyg būti burbule, kamuolyje. Tu esi jame ir nereikia specialiai klausytis, matyti ar žinoti. Aš būnu persmelkta skambesio atmosferos ir suvokiu, kaip turiu įsilieti į šito skambesio kontekstą. Tas suvokimas ir gebėjimas daryti sintezę, perteikti yra labai svarbus. Turi taip ištobulinti savo instrumentą – balsą, kad jis tarnautų kaip smuikas, violončelė, fortepijonas, kad juo tiesiog galėtum groti. Nori – tyliau, nori – garsiau, nori – perteikti vieną ar kitą emociją, balsu atskleisti visą paletę spalvų. Ir jeigu gali šitaip valdyti balsą, jei esi dramaturgiškai pasiruošęs, tuomet turi visą kompleksą savybių. Iš čia ir atsiranda charizma.
– Kiek prireikė laiko, kad scena jums taptų namais? Kada pajutote, kad jau turite ką duoti publikai?
– Sakyčiau, scena niekada nebus jaukūs namai, nes jaučiu didelę atsakomybę publikai. Bet kai randi pusiausvyrą tarp jaudulio, įkvėpimo ir sugebėjimo save išreikšti balsu, pradedi jausti publikos atsaką, suvoki, jog pasirinkai tinkamą profesiją. Dar karjeros pradžioje jutau, kad mano instrumentas klauso, pastangos suprasti kūrinį tiek dramine, tiek muzikine prasme adekvačiai įgyvendinamos ir šis procesas teikia didelį pasitenkinimą. Tuomet ir suvokiau, kad pataikiau į savo vėžes, kad publika vertina mano darbą. Be to, jau antrais karjeros metais dainavau „La Scala“ teatre ir Bairoito festivalyje, kas tik patvirtino apsisprendimą tapti dainininke. Taip mano namais tapo Milano, Paryžiaus, Berlyno, Vienos teatrų scenos. Kiek ilgiau, septynerius metus, reikėjo laukti debiuto Metropolitano operoje Niujorke, bet ir ten debiutavau pagrindiniu Kundry vaidmeniu. Taigi greitai pripratau, kad atsidūriau visose svarbiausiose pasaulio scenose.
– Svarbiausios pasaulio scenos, pagrindiniai vaidmenys, primadonos titulas. Bet jūs pati atsakote į elektroninius laiškus, planuojate keliones, pasirodymus. Ar niekada neteko paragauti žvaigždžių ligos?
– Nemanau, kad ji man gresia. Esu įsitikinusi, jog tai artistui – pabaigos pradžia. Žinau, ką esu pasiekusi ir ko verta. Faktai iškalbingi... Iš grimuotojų ir aprengėjų tenka išgirsti istorijas, kokius kaprizus rodo kai kurios „žvaigždutės“... Kai elgiesi pagarbiai, tau ir naujus kostiumus pasiūs, ir naują peruką padarys...
– Apie teatrų užkulisius, primadonų gyvenimą ir intrigas sklinda legendos ir rašomos knygos. Ar būdama karjeros viršūnėje jaučiate konkurenciją?
– Galbūt konkurencija yra, bet manau, kad geriau koncentruotis į savo reikalus, ne į kitų. Dar studijų pradžioje sau prižadėjau nešvaistyti energijos ir dėmesio konkurencijai. Galvojau, kad iš manęs sugebėjimų niekas neatims, jei pati savo instrumentą ištobulinsiu tinkamai. Kai būsiu pasiruošusi, tai ir dainuosiu didelėse scenose. Aišku, akibrokštų nebūčiau pakentusi. Be to, jei sąlygos būtų buvusios nepriimtinos, tiesiog būčiau atsisakiusi dalyvauti. Bet tokių kovų man nereikėjo kovoti... Taip pat manau, kad gyvenime labai padeda teigiamas nusiteikimas, o baimė, kad tave kiti aplenks, ką nors iš tavęs atims ar panašiai, deja, traukia negatyvą. Tai tiesiog nepalanku ir nieko gero nesuteikia jokiose gyvenimo srityse.
– Ar susikoncentravimas į tikslą, užsispyrimas – šeimos bruožai? Su kokiu savybių kraičiu, pamatinėmis vertybėmis jus išlydėjo tėvai į šitą profesinį kelią?
– Be jokios abejonės, tėvai man darė įtaką savo pavyzdžiu, nes buvo labai rimti, atsakingi, inteligentiški žmonės. Augindami mus su seserimi atidavė viską, ką galėjo. Mama buvo kraštotyros muziejaus direktorė Marijampolėje, tuometiniame Kapsuke. Atsimenu, kaip pasiaukojamai važinėjo po kaimus ir pati rinko eksponatus. Tai nebuvo taip paprasta, kaip šiandien atrodo. Ją sekė, teko net į partiją įstoti, kad šeimą paliktų ramybėje, mat viskas, kas buvo bent kiek susiję su nacionaline idėja, iškart kėlė įtarimą. Juo labiau kad mano tėtis buvo ištremtas į Sibirą, o mama pati paskui jį išvažiavo, Sibire jie ir susituokė. Štai kokia ištvermė ir užsispyrimas. Todėl svarbius projektus aš stengiuosi užbaigti iki galo, toks jau šeimos paveldas. Tėtis buvo išradėjas, du traktorius pasigamino. Manau, paveldėjau šiek tiek jo išradingumo.
– Ar balso unikalumas ir žinojimas, kuo esate išskirtinė, jums ir atvėrė kelius į didžiąsias scenas?
– Šalia talento, asmeninių savybių dar yra intuicija, ji suveda mus su tam tikrais žmonėmis, o šie atlieka tam tikrą vaidmenį mūsų gyvenime. Pavyzdžiui, karjeros pradžioje Richardo Wagnerio draugijoje susipažinau su moterimi, kuri, pasirodo, kažkada dirbo įrašų kompanijoje EMI ir pažįsta maestro Riccardo Muti. Ji man paskambino ir sako: „Maestro Miunchene, turi jam padainuoti perklausoje.“ Po perklausos maestro sako: „Ar jūs laisva kitų metų gruodžio mėnesį? Palikite tą laiką laisvą.“ Pagalvojau – grįš į Milaną ir pamirš. Bet nepamiršo. Nežinau, ar čia fortūna, ar mūsų energija, ar mūsų tikslingumas suveda su tam tikrais žmonėmis ir paskui tas kelias tęsiasi toliau. Gali būti vienas atsitiktinumas, kai tave kas nors įvertina. Bet kai iš kelių pusių žmonės, kurie nusimano ir turi ryšių su kitais teatrais, tave rekomenduoja – nežinau, ar tai sėkmė... Greičiausiai – įdėto darbo rezultatas.
– Kiek koncertų per metus turite? Kaip atrodo dainininkės grafikas?
– Visada buvau atsargi, kad neperkraučiau savo kalendoriaus. Daugiausia – 63 pasirodymai: koncertai, operos spektakliai. Tai nėra itin daug. Neįsivaizduoju, kaip solistai dainuoja 75 kartus per metus. Mano repertuaras visuomet buvo sudėtingas, dramatiškas, reikalaujantis jėgų. Daug repetuoji, nes reikia įeiti į ritmą, partiją. Reikia laiko ir atsipūsti. Šiais laikais galime lakstyti iš vieno pasaulio galo į kitą, atrodo, galėtume dainuoti be sustojimo, deja, balso klostės yra labai delikatus organas, jį pertempti paprasta, o kelio atgal paprastai nebūna. Karjera gali baigtis gana greitai. Tiesa, aš nuo pat pradžių dirbau pagal kontraktus, todėl niekada neteko dainuoti kasdien ar nedideles partijas. Šia prasme esu išlepusi ir žaviuosi dainininkais, kurie sugeba dainuoti dažniau, net „įmetami“ į spektaklius, nors turėjo nedaug repeticijų.
– Ar yra dalykų, kurių teko atsisakyti dėl to, kad esate dainininkė?
– Aš nieko neatsisakiau, niekada neturėjau potraukio eiti į diskotekas, vakarėlius. Man ramus gyvenimas yra natūralus. Paprastai mano partijos būna sunkios, tad normalu, jeigu tarp jų yra dvi laisvos dienos. Vieną dieną būnu pavargusi po koncerto, kitą jau ruošiuosi spektakliui. Tada vengiu net kalbėti telefonu, bendrauti su draugais ar švęsti. Bent jau dieną prieš koncertą stengiuosi kalbėti minimaliai. Buvo tokia puiki dainininkė Christa Ludwig, tai ji apskritai nekalbėdavo – nė žodžio neištardavo tarp spektaklių, tik raštelius rašydavo. Kai aš buvau sopranas (o iš prigimties nesu grynas sopranas), privalėjau laikytis disciplinos, kad balsas visuomet būtų šviežias. Taigi kitos išeities nėra – tik tylėti.
– Ar buvo tokių charakterių, personažų, kurie jums neprilipo? Ar į tai žiūrite profesionaliai – imu ir padarau?
– Įprastai aš pasirenku, kas man tinka ir patinka. Nėra tiek laiko, kad dainuotum, kas nepatinka. Žinoma, reikia turėti galimybę ir laimę pasirinkti. Matau liūdnų pavyzdžių, kai atlikėjai imasi akivaizdžiai per sunkių partijų, nes lengvesnes gali atlikti kur kas daugiau dainininkų. Tuomet solistas dainuoja daug trumpiau, nei galėtų. Visada reikia gerai pamatuoti savo galimybes. Aš, pavyzdžiui, galiu dainuoti, galiu kad ir šiandien nustoti, bet badu nemirsiu. Jeigu nori ilgiau būti scenoje, reikia elgtis labai atsargiai. Apkritai, manau, reikia atsargiai ir atsakingai gyventi, nešvaistyti sunkiai uždirbtų pinigų. Gali ir pilį, ir ferarį nusipirkti. Tačiau dainininko karjera nėra itin ilga, sulaukęs penkiasdešimties daug kas nebedainuoja, todėl reikia rimtai galvoti apie ateitį.
– Kai klausausi jūsų, atrodote tokia pragmatiška, arti žemės, o scenoje – fatališka primadona. Kaip dera tokios skirtingos savybės?
– Visada buvau pragmatiška, o gal greičiau – sąmoninga. Reikėtų visada abiem kojomis stovėti ant žemės. Prarasti budrumą pavojinga. Įvairių dainavimo defektų atsiranda nepastebimai, su amžiumi jie gali pasidaryti nepriimtini, jei laiku nebus išgyvendti. Tai gali tapti karjeros pabaiga.
Kai kurios atlikėjos investuoja, kad susikurtų primadonos įvaizdį, demonstruoja kaprizus ir kelia neįmanomų reikalavimų. Viena vertus, tai turėtų labai varginti. Antra, blogai elgtis su žmonėmis man būtų tikras pragaras. Per karjerą gal tik porą sykių esu susibarusi. Paskui visada, nors ir jausdavausi teisi, širdyje likdavo nemalonus kartėlis. O kai kuriems tai – gyvenimo būdas.
– Ar dar yra vaidmuo, apie kurį svajojate?
– Norėti – viena, galėti – kita. Partijų, kurių nesudainavau, o būčiau norėjusi, yra. Bet geriau laiku nuspręsti, kad jos – ne tau. Ne, man jau nieko netrūksta. Atsižvelgiant į balso tipą – aš beveik viską sudainavau, ką norėjau. Dainavau net Normą, ir dainavau taip, kaip pati svajojau, nors mano sugebėjimais ne visi tikėjo. Ateityje dar numatyta naujų įdomių vaidmenų, bet nepavadinčiau jų svajonėmis.
– Kaip jautėtės tuo metu, kai ėmė keistis balsas, reikėjo pereiti nuo soprano prie mecosoprano partijų?
– Dėkui Dievui, mano balse yra šviežumo, dar puikiai jaučiuosi. Bėgant laikui ir bręstant kūnui bei balsui, nelieka nieko kita, kaip iškart reaguoti į situaciją ir prisitaikyti. Buvau beveik įsitikinusi, kad kaip sopranas negalėsiu dainuoti iki karjeros pabaigos ir vieną dieną grįšiu prie mecosoprano repertuaro. Dešimt metų atlikau sudėtingus soprano vaidmenis, kol jaučiau galinti tai daryti pagal visus kriterijus. Pavyzdžiui, jei Norma aukščiausių natų negali sudainuoti pianissimo (labai labai tyliai), geriau tos partijos neliesti, nes tokius trūkumus sunku pridengti net pačia geriausia vaidyba... Todėl reikia žinoti, kada laikas atsisveikinti su tam tikru vaidmeniu. Kai 2013 metais man pasiūlė Verdi „Don Karle“ vėl sudainuoti Eboli, sutikau, nes pajutau, jog atėjo laikas sukti atgal į mecosoprano vaidmenis, kad ir kaip būtų gaila.
– Didžiojoje scenoje jūs – daugiau nei du dešimtmečius, jums lenkėsi pagrindinių pasaulio operų – nuo Milano „La Scala“ iki Niujorko „Carnegie Hall“ ir Metropolitano – išrankūs klausytojai. Koks dabar apima jausmas, kai įžengiate į rampos šviesą?
– Streso nemažėja, netgi būna didesnė įtampa nei anksčiau, nes jaučiu didelę atsakomybę sau pačiai – turiu puikiai pasirodyti. Svarbu dainuoti tai, kas tuo metu tinka balsui, – bus mažiau streso. Bet suvokiu: kuo didesnis stresas prieš koncertą, tuo geriau pavyksta.
Kaip tvarkausi su jauduliu? Stengiuosi sau priminti, kad darau tai, kas labiausiai patinka ir ką geriausiai moku. Stengiuosi sąmoningai suvokti, kokį džiaugsmą man teikia muzika, dainavimas, pasirodymas publikai. Reikia stengtis jaudulį, įtampą nukreipti į būsimo pasirodymo džiaugsmą, tuomet stresas transformuosis į kūrybą.
– Kas jus gyvenime, be scenos, labiausiai džiugina. Kokiais momentais geriausiai jaučiatės?
– Apskritai esu laiminga. Tiek metų laksčiau nesustodama. Dabar tiesiog būna momentų, kai grįžti namo ir pabūni ten savaitę ar net dvi. Būdavo metų, kai savo terasoje nepasėdėdavau net dešimties ar dvidešimties minučių, o dabar – galiu. Išsinešu kėdę ir sėdžiu. Tai ir yra laimė.
– Ilgai ieškojote savo profesinio kelio, tikrojo pašaukimo. Vėliau augote kaip profesionalė. Nieko nebuvo girdėti apie jūsų asmeninį gyvenimą, jo audras. Atrodo, visose srityse priimate tik apgalvotus, brandžius sprendimus.
– Vieną gražią dieną sau pasakiau: nejaugi šiame pasaulyje nėra žmogaus, kuris paprasčiausiai mane mylėtų. Ir po mėnesio susipažinome su Alfredo. Taigi nuoširdus mano prašymas buvo išklausytas. Tu turi padėti savo laimei. Turi užčiuopti momentą, kada reikia priimti teisingus sprendimus. Tas pats galioja ir kalbant apie dainavimą, ir apie kitas sritis. Reikia išlaukti, jausti „vėjo kryptį“, karštakošiškas reagavimas ne visada tinka.
Alfredo mane pamatė dainuojančią per vieną italų televizijos kanalą, paskui sužinojo, kad dainuosiu Milano katedroje, atlėkė pažiūrėti. Susipažinome Milano „La Scala“. Aš ten dainavau operoje „Ifigenija iš Aulidės“, o Alfredo studijavo „La Scala“ jaunųjų dainininkų akademijoje ir spektaklyje atliko vieną partiją. Nuo to laiko esame neišskiriami, stengiamės lydėti vienas kitą į visus pasirodymus. Dėkui Dievui, kad mano vyras iš tos pačios srities ir supranta, ką išgyvenu. Žinoma, jam nuo to ne lengviau (juokiasi). Kai Alfredo dainuoja, aš triskart labiau nervinuosi, nei dainuodama pati. Matau per koncertus, kaip jis jaudinasi dėl manęs, kartais net nežiūri į sceną... Juk žino, kokias menines kančias išgyvenau, kad pasiekčiau tokį rezultatą.
– Namie dar klausotės muzikos ar jau ilsitės nuo jos?
– Aš labiau linkusi ieškoti informacijos iš įvairiausių sričių, noriu sužinoti, išmokti ką nors naujo. Jeigu turiu laiko, paprastai vakare naršau po internetą. Retai jungiu muziką...
– Ar yra dalykų, be muzikos, kas jums abiem įdomu, kas veža?
– Gyvenimas pats savaime. Pats paprasčiausias gyvenimas (juokiasi). „Dolce far niente“ – saldus nieko neveikimas. Tiesiog džiaugtis gyvenimu, daryti tik tai, ką nori – didelė privilegija.
– Ką patartumėte žmonėms, kurie pradeda siekti karjeros? Kaip prasimušti į pasaulines scenas?
– Žinoma, reikia didelių svajonių. Tačiau tik sėdėti ir svajoti neužtenka, reikia pereiti tam tikrus tobulėjimo etapus, ugdyti įgūdžius, investuoti į profesiją. Reikia studijuoti repertuarą, plėsti akiratį, mokytis kalbų. Jei ir nekalbi puikiai itališkai ar vokiškai, dainuodamas atitinkamą repertuarą privalai bent jau turėti nepriekaištingą tartį. Jeigu nori dainuoti „La Scala“, o itališkai blogai tari – tave nušvilps. Jeigu nori dainuoti Wagnerį, vadinasi, reikia mokytis vokiečių kalbos. Jeigu paimsi žodyną ir tiesiog išsiversi, bet nesuvoksi frazės ar viso kūrinio prasmės, nesugebėsi balsu ir judesiu visko išreikšti. Profesionalas negali sau to leisti. Jei nori pakliūti į aukščiausią lygį, turi tokio lygio būti ir pats.
Violetos Urmanos lyderystės pamokos
Nepasiduoti provokacijoms, kitų nuomonei, spaudimui. Reikia eiti savo keliu ir kelti savo galimybų kartelę, didinti savo pačios potencialą ir plėsti asmenines ribas.
Reikia žinoti, ko nori ir ką turi padaryti, kad pasiektum savo svajones ir norimą rezultatą. Jei nori pakliūti į aukščiausią profesionalų lygį, turi tokio lygio būti ir pats.
Kiekviena diena ateina su nauja užduotimi, kiekvieną dieną laukia ir naujas egzaminas. Žinoma, sėkmingai karjerai reikia balso ir talento, bet tai – tik pora komponentų. Dar reikia intuicijos ir aistringos meilės pasirinktai profesijai. Turi atpažinti savo potencialą ir tinkamą laiką priimti teisingus sprendimus. Ambicijos ir gero uždarbio siekimas gali būti blogi patarėjai.
