Atsimenu, kažkada feisbuke keliavo žinutės su širdį virpinančia poezija apie angelus, saugančius mus ant žemės. Žinutėje buvo prašoma tekstu pasidalinti su penkiais žmonėmis. Tokiu būdu angelėliai išgelbės daugiau sergančių vaikučių. O, kokioje pykčio ugnyje, žaliose liepsnose, degė skeptikai, sakę, kad angelai pagal feisbuko užsakymus nedirba. „Nei širdies, nei supratimo“, keikė poetai ir geros širdies gražbyliautojai.

Akli šuniukai, suvažinėti katinėliai, kažkieno sudegę namai – spausk „patinka“ ir dalinkis – menamas gerumas, iliuzija, kad esi geresnis, nes nepraėjai kito nelaimės. Juk paspaudei – ir visi pamatė, ir pačiam viduje ramiau, kad nesi koks kietaširdis.

Pamenu, kartą internetuose skraidė toks tekstas, kaip jau suprantate, irgi pakurstęs kalbas apie parduodamus tėvą ir motiną, kuriame buvo sakoma, kad žmogus spjovė ant visų hipokritinių, masinių ir parodinių gerumo išraiškų. Na, neva, iškepkim kokį pyragą, parduokime mugėje, o pinigus paskirkime kažkam, kam to labiau reikia. Autorius sakė, kad jis geriau paskirs dvigubai pinigų neužsiiminėdamas rankdarbiais, kurie sergančiam ar benamiui nei šilta, nei šalta.

Aprašoma situacija ne visai tokia – tie, kepantys pyragus, lankstantys gerves ar drožiantys medinius šaukštus labdarai, vis tiek siekia apčiuopiamos pagalbos. Nors, mano supratimu, tikrai ne visada taip efektyviai, kaip galėtų. Švelniai tariant. Kažkas sakys, kad kas kaip moka, tas taip padeda. Sutinku. Sutinku ir su tuo, kad geriau, kai yra kažkokia pagalba, nei jokios pagalbos. Tačiau vis tiek negaliu paaiškinti, kodėl norint pagelbėti, svarbiau tampa išreikšti save, pasilinksminti, o ne tiesiog imti ir padėti. Be didelių spektaklių.

Man tai labai primena didžiulius labdaros renginius, kuriuose surenkama milžiniškos sumos. Deja, nelaimėliams atitenka tokia apverktina dalis, kad nežinau, juoktis ir badyti pirštais, ar jau išsitraukti nosinę ir garsiai raudoti. Na, juk kainuoja šampanas, baltos staltiesės, sceną surinkti, patalpos, dekoracijos su aukso imitacijomis. O be muzikanto irgi negali apseiti – čia gi labdaros renginys, ne koks ubagų susirinkimas.

Taip viename labdaringame renginyje iš 150 000 surinktų dolerių, vos 40 000 nukeliavo bėdžiams – tai tikra istorija, bet numanau, kad tik viena iš milijardų. Aš, šiaip jau, jei galėčiau kažkam paaukoti kelis ar keliasdešimt tūkstančių, labiausiai norėčiau ne nemokamai su chebra suvalgyti austrių ir išgerti šampano, o kad pinigai pasiektų kenčiančius. Bet širdžiai neįsakysi.

Visa tai jau tolsta nuo internetinio apsimestinio gerumo, bet primena apie ore tvyrančią melagystę: juk visi aiškiai žinome, kokiu būdu nupirkti daugiausiai sriubos lėkščių alkaniems. Bet kažkam vis tiek norisi spektaklio – vienam feisbuko „like“, kitam renginio ir progos paaukoti, trečiam – organizuoto darbščiųjų rankų būrelio.

Kažkas sakys, kad ciniška. Bet, sakykite, kas iš šito butaforinio gerumo? Ką ir kada jis pamaitino? Ką ir kada išgydė? Kam surado namus? Kadaise lankiau gyvūnų prieglaudą – nufotografavau tuos nelaimėlius – tai raišą, tai aklą, tai bandytą nutručyti vos gimusį, įmetus į skruzdėlyną. Tiems, kas sugalvojo šuneliais atsikratyti šlykščiausiu būdu, pragare jau laukia atskira vieta, su pasiutusiomis skruzdėmis, kurios nutarkuos jų subines ir jie krioks visą amžinybę, kurios nusipelnė. Bet dabar ne apie tai.

Žinojau – jei tik raginsiu kitus, būsiu tokia pati geraširdė apsimetėlė – todėl paprašiusi tų, kas gali, prisidėti realia pagalba, o tai reiškia ir finansinę išraišką, ir tiesiog fizinį prisidėjimą, pervedžiau ir savo dalį. Tąkart penkiasdešimt eurų. Kažkam daug, kažkam mažai, o man tai buvo mano megztinio, kurį tądien planavau nusipirkti, kaina. Nieko įspūdingo, bet kažkuriam iš tų vienišų kamuoliukų – tai ir maistas, ir gydymas, nors ir labai ribotam laikui.

Kitiems kartojau ir kartojau – kiek galite, tiek gerai. Euras yra pinigai. Penkiasdešimt centų yra pinigai. Niekada nesupratau tų, stokojančių savivertės, kuriems kažkokia pinigų suma yra gėdinga. Kuriems gėda žvangančių monetų. Galvojate, prieglauda juoksis gavusi dešimt tūkstančių pavedimų po penkias dešimtis centų? Jei juoksis, tokiems nepervedinėkite. Bet man įdomu, kur jūs tokius rasit.

Kartojau ir kartojau, bet daugiau, nei apčiuopiamos pagalbos, prieglauda surinko „like“. Puiku, žinoma, dabar kačiukai ir šuniukai galės juos valgyti, jais susimokėti už vaistus, o gal ir kraikui liks. Pasiklos ir užsiklos šimtais apsiseilėjusių pačiūčiavimų: „Oi, koks mielas, oi, koks pūkuotas, oi, kaip tavęs niekas nepaima, oi, kaip myliu kačiukus ir šuniukus.“ Meilė – gražus jausmas, bet šitokia meilė man labiausiai primena paaugliškus bandymus nešti muilą: „Tu nuostabus, aš tave myliu, bet tu man per geras, todėl negalime būti kartu.“ Tai nereiškia nieko kito, kaip tik kad kažkas ką tik buvo praspirtas pačiu įžūliausiu melu. Su juo tiesiog nenorėjo būti, bet neišdrįso pasakyti tiesiausiu būdu. Netikiu į tokią meilę. Netikiu į tokį rūpestį. Galite kaltinti materializmu ir kalbėti apie tyriausius jausmus, bet pabandykite būti sotūs ir šiltai gyventi tais komplimentais, susakytais gyvūnams.

Pamenu, kažkada nesmagiai pasijaučiau, stebėdama į suspaustą ekonominę klasę besibraunančius senukus, prieš ilgą aštuoniolikos valandų skrydį. Aš tuo metu sėdėjau patogiame krėsle, ištiesusi kojas. Sėdėjau ramiai – pati užsidirbau. Nors, žinoma, kai kam labai knietės pakomentuoti kitaip – prašom – instrukcija ta pati, kaip visada. Atsidarykite komentarų skiltį ir barškinkite tai, ką taip norisi pasakyti. Tai viena nedaugelio vietų, kur jus išklauso.

Taigi, pasakiau sau, kad gaila, jog aš sėdžiu patogiai, turėdama daugiau sveikatos ir jėgų – įtariu, man ir kojos mažiau tinsta, ir kaulai ne tokie sustabarėję. Po to pagalvojau – kokia aš melagė. Jei jau taip gaila, kodėl nepasiūliau apsikeisti? Juk situaciją būtų galima kaip matant apversti aukštyn kojomis. Butaforinis, besvoris gailestis, nieko daugiau. Sugėdinau save.

Pasitaupykite „like“ kokiams nors influencerių konkursui, kur reikia mėgti ir dalintis. Pataupykite juos žmonėms, kurie savivertę matuoja tos dienos „patinka“ skaičiumi. Jie labai stengiasi, pergyvena, gal net rauda į pagalvę. Žodžiu, pasaugokite juos tiems, kuriems labiau reikia. O tiems, kuriems nelaimė – ar baisi liga, ar vieniša senatvė, ar tuščias pilvas, užteks ir paprasto euro. Jūsų rankų, atstatant namą, drabužių, neturintiems kuo aprengti vaikus, jūsų laiko, neturintiems su kuo pasikalbėti.

Gal ir tikrai ciniška, nežinau. Kai kas sakys, kad jie „bent jau stengėsi“ ir „bent jau kažką darė“. Manau, kad tas „bent jau kažkas“ mūsų labai pervertinta, ypač, kai padėti tu galėjai. Bobutės, iš pensijos krapštančios vaistams, šildymui ir dar benamėms katėms, gali, galėjai ir tu, Tik tavo paties sprendimas buvo geriau paspausti „like“, nei pervesti nors vieną centą, nei apsiauti batus ir nuvažiuoti, nei pakviesti į namus ir pamaitinti.

Veikiausiai mažai teįvertintumėte kaimyno norą, degant jūsų namui, kad viskas sėkmingai baigtųsi, kai būtų pakakę iškviesti ugniagesius. Net jei be didelių gerų norų. Gal ir ciniška, bet gyvenime geriausiai padeda ne geri norai, ne pastangos, o rezultatai. Ne mintys, ne svajonės, o užpakalio pajudinimas. Už pastangas vertina tik mokyklose, o ir ten, nežinau, ar tikslingai.

Ta proga vėl pervesiu gyvūnams. Aš renkuosi juos, nors manau, kad tai tik vienas pasirinkimas iš daugelio. Žinau, visų neišgelbėsi. Bet su „like“ neišgelbėsi nieko, o su savomis rankomis – bent kažką.