– Įsibėgėjant vasarai daugelis planuoja atostogas. Jūsų darbo nevaržo griežta darbotvarkė, tad kokios būna jūsų atostogos ir kaip leidžiate vasaras?
– Tiesa, mano kūrybos griežtos darbo valandos neriboja, o kai manęs klausia, ką planuoju per atostogas, atsakau, kad neatostogauju – kūryba yra ir mano darbas, ir atostogos.
Kiekvieną vasarą važiuoju į gimtąją Klaipėdą, kur stengiuosi įsikurti bent porai mėnesių. Savo vasaros neįsivaizduoju be kopų, paplūdimio smėlio, pasivaikščiojimų pakrante, pajūrio pušynuose ar uostamiesčio senamiestyje.
– Birželį jūsų sūnus Henris šventė metukų gimtadienį. Daugeliui mamų pirmieji vaiko metai yra puiki galimybė atitrūkti nuo darbo, tačiau panašu, kad jūsų motinystės atostogos – labai darbingos...
– Nuo kūrybos atitrūkti neįmanoma. Pirmaisiais mėnesiais gimus sūnui, skyriau jam daugiausia dėmesio, tačiau kai sūpuodavau mažylį, mano mintys būdavo laisvos, o galva nuolat užimta idėjų generavimu. Tiesa, mano mama ir vyras labai padėjo, tad radusi porą laisvų valandų piešdavau eskizus, šiek tiek tapydavau.
Nors ir auginau naujagimį, metai buvo labai produktyvūs. Pastebėjau, kad sugebu gerai suplanuoti ir optimaliai išnaudoti savo laiką. Pamenu, praėjusį rugsėjį vaikštinėjau su Henriu pajūriu. Kol sūnus ramiai miegojo, sumaniau sukurti tapybos rinkinį suaugusiems. Vos po poros mėnesių sumanymas buvo įgyvendintas, o neseniai atsirado ir tapybos rinkinys vaikams.
Be to, sukūriau kelis netradicinius meno kūrinius: „Karūną“ iš panaudotų kavos kapsulių, drugelį iš žaliųjų citrinų, „Skaitančią moterį“ iš senų žurnalų, objektą „Drąsa“ iš lūpdažių. Taip pat toliau kūriau skulptūrą „Diabetas“ iš panaudotų insulino švirkštų. Kol kas nerandu vietos, kur ją tinkamai eksponuoti, todėl skulptūros iki galo neužbaigiu. Tiesa, dalis skulptūros (žmogaus galva) jau buvo eksponuota Abu Dabyje.
– Neretai menininkų kūrybai įtakos turi asmeninio gyvenimo aktualijos. Ar pastebite, kad tapus mama, kaip nors pasikeitė jūsų kūryba?
– Kol kas nepastebiu, tačiau manau, kad ateityje tam tikra įtaka bus juntama. Stebiu augantį mažylį, stengiuosi įamžinti jo gyvenimo akimirkas, noriu jį fotografuoti, piešti, tapyti. Veikiausiai ateityje gims kokių nors minčių ar idėjų susijusių su mano dabartiniais išgyvenimais, džiaugsmais.
– Jūsų kūryba – labai įvairi: tapote paveikslus, kuriate trimačius objektus. Vadinasi, nemanote, kad šiuolaikinis menininkas turėtų apsiriboti viena disciplina?
– Požiūris, kad grafikai turi kurti tik grafiką ir pan., yra atkeliavęs iš tarybinių laikų, kai menininkams už tam tikras disciplinas buvo mokami pinigai. Kai mokiausi Eduardo Balsio menų gimnazijoje, vėliau Vilniaus dailės akademijoje, buvo akcentuojama, kad svarbiausia menininkui mokėti gerai piešti – kai tai sugebi, gali sukurti bet ką. Pamenu, visi nemėgome piešimo. Juk dažniausiai nemėgstame to, ko nemokame. Tačiau išmokusi gerai piešti žmogų, iki šiol labai mėgstu tapyti portretus. Manau, kad tai sudėtingiausia vaizdavimo forma.
Turint įgūdžius, apribojimai nevaržo. Galbūt grafikams būtų sudėtinga kurti interjerą, nes tam reikalingas visai kitoks kūrybinis pasirengimas. Iš pradžių studijavau grafinį, vėliau interjero dizainą. Buvo sudėtinga iš dvimatės erdvės pereiti į trimatę, pajausti ir suvaldyti erdves. Tai visiškai skirtingi mokslai. Tačiau baigusi studijas galiu daryti kone bet ką.
– Esate sakiusi, kad savo kūryba norite džiuginti, o ne vaizduoti blogybes. Tačiau jūsų meno objektai tarsi užkoduotos žinutės. Į kokius visuomenei svarbius dalykus stengiatės atkreipti dėmesį?
– Labai mėgstu kurti objektus iš senų, nebegaliojančių kosmetikos ar panaudotų medicinos priemonių, pavyzdžiui, senų žurnalų, lūpdažių ar insulino švirkštų.
Kadangi man pačiai prieš šešerius metus buvo diagnozuotas diabetas, stengiuosi viešinti žinią apie šią sunkią ligą, kad žmonės laiku pasitikrintų sveikatą, galbūt užbėgtų įvykiams už akių ir neturėtų vargti taip, kaip vargstu aš.
Taip pat esu prieš besaikį vartojimą, dėl kurio žemė pasidengia krūvomis šiukšlių. Kurdama iš senų nagų lako ar lūpų dažų buteliukų noriu atkreipti dėmesį, kad vartoti reikia atsakingai.
– Ar pačiai pavyksta visuomet būti atsakinga vartotoja ir silpnybės akimirką neprisipirkti per daug daiktų?
– Perku ganėtinai mažai, o visus įsigytus daiktus stengiuosi sunaudoti, nesvarbu ar tai kosmetika, drabužiai ar kūrybai reikalingos priemonės. Pavyzdžiui, man sunku išmesti drabužius, todėl norėdama juos kuo ilgiau dėvėti perku labai kokybiškus arba apsilankau pas siuvėją.
Neišmetu ir senų teptukų, galbūt kada nors iš jų ką nors sukursiu. Vis galvoju, kaip daiktus panaudoti kitaip.
– Savo paveikslams taip pat ieškote kitokių „drobių“: kuriate kilimų dizainą, tapote ant kėdžių atkalčių ir pan. Kodėl? Tai priklauso nuo besikeičiančio gyvenimo būdo, žmonių požiūrio į meną ir jo vietą namuose?
– Tapyti ant kitokių paviršių sumaniau pastebėjusi, kad šiuolaikiniuose namuose beveik nėra plačių sienų, ant kurių būtų galima kabinti paveikslus. Mano pačios namai yra ganėtinai erdvūs, su dideliais langais ir siauromis sienomis. Taip kilo mintis tapyti ant svetainės kėdžių. Žinoma, teko apgalvoti daugybę dalykų, kad paveikslai ant atkalčių nesiteptų ir pan.
Panašiai nutiko ir su kilimais. Kai sukūriau kilimų kolekciją su paukšteliais, jie pasirodė įdomūs ne tik man. Pagal mano sukurtą dizainą kilimus audusios įmonės su jais dalyvavo didelėse parodose užsienyje: Hanoveryje, Kelne, Stokholme, Paryžiuje ir kitur. Kilimai sulaukė nemažo užsieniečių dėmesio, o 2015 m. gavau ir „Geras dizainas“ apdovanojimą. Manau, kad būtų galima sukurti daugiau kilimų ir galbūt jau netrukus surengti jų parodą.
– Užsienyje buvo eksponuojami ne tik jūsų kūrybos kilimai, bet ir įvairūs meno objektai...
– Dažniausiai užsienio kompanijos suranda mano darbų portfolio ir pasiūlo dalyvauti kokiame nors projekte. Taip buvau pakviesta savo darbus pristatyti Modernaus meno galerijoje Prahoje. Atstovai matė mano darbus „Lūpdažis milžinas“ ir į pasaulio Gineso rekordų knygą patekusį „Lūpdažių bokštą“, šie mano darbai jiems patiko, tad pasiūlė sukurti ką nors priešpriešų tema. Taip atsirado arklio galva iš lūpų dažų pakuočių.
– Apie kai kuriuos menininkus sako, kad jie nebuvo pripažinti savo laiku. Panašu, kad jums šis posakis negalioja. Kaip manote, kodėl žmonėms tokie įdomūs jūsų darbai?
– Veikiausiai todėl, kad jie yra kitokie, nematyti. Man pačiai labai patinka sugalvoti kažką, ko niekas anksčiau nebuvo sukūręs. Tarkim, kai sugalvojau sukurti objektą iš insulino švirkštų, pasitikrinau internete, ar buvo sukurta kas nors panašaus. Laimei, nieko tokio neradau.
Panašiai buvo ir kai 2012 m. kūriau pirmąjį savo objektą iš senų lūpdažių. Tuo metu iš lūpų dažų pakuočių nieko nebuvo sukurta, tik po kelių metų socialiniame tinkle „Pinterest“ pamačiau iš lūpų dažų sukurtą paveikslą.
Man patinka galvoti idėjas ir džiaugiuosi, kad jos patinka žmonėms. Veikiausiai taip yra todėl, kad mano kūryba yra suprantama ir kartu labai netikėta. Pavyzdžiui, paveikslas iš panaudotų nagų lako buteliukų, atrodo labai paprasta ir nesudėtinga mintis, tačiau niekas prieš mane to padaryti nesumąstė.
– Šiuolaikiniai menininkai turi būti neblogi verslininkai?
– Galbūt verslininkais menininkus vadinti netikslu, veikiau turime būti gerais organizatoriais. Iš tiesų tenka daryti daugybę su menu ir kūryba nesusijusių darbų: ieškoti rėmėjų, surasti vietą objektų eksponavimui, pagalvoti apie meno objektų transportavimą ir pan. Pavyzdžiui, Gineso rekordu tapęs „Lūpdažių bokštas“ sveria 560 kg., tad gabenant jį į Honkongą teko supakuoti į šešias milžiniškas dėžes ir apgalvoti, kaip jį nuvežti nesugadinant.
Nors daugelis mano objektų sukurti iš panaudotų žaliavų, surinkti ir surasti juos užima nemažai laiko ir reikalauja pastangų. Dažnai prašau, kad žmonės juos surinktų ir atneštų.
Taip yra ir su panaudotais insulino švirkštais. Bendradarbiauju su gydytojais, kurių pacientai jiems atneša švirkštus, o aš vėliau juos pasiimu. Todėl „Diabeto“ skulptūros nepavyksta pabaigti taip greitai, kaip iš pradžių tikėjausi. Vis dar renku medžiagas. Svarstau kur eksponuoti skulptūrą.
Visa tai reikalauja daugybės laiko, kurį galėčiau skirti pačiai kūrybai.
– Jūsų namai ir studija – tose pačiose patalpose. Ar lengva pamiršti darbus ir leisti vakarus su šeima, kai darbo vieta čia pat?
– Jau aštuonerius metus gyvenu ir kuriu toje pačioje erdvėje. Tokiu atveju svarbiausia disciplina. Auginant mažylį, tai ganėtinai patogu, kai jis užmiega einu tvarkyti įvairių organizacinių klausimų, o jei yra įkvėpimo – tapyti.
– Dabar jums draugiją palaiko sūnus, o ar anksčiau tiek daug laiko leisdama viena savo studijoje nepasijusdavote vieniša?
– Iš tiesų, nemažai laiko praleidžiu viena. Man tai padeda susikaupti. Kitaip vargu ar galėčiau tapyti, įgyvendinti kitus projektus... Didžiąją laiko dalį skiriu kūrybai ir vieniša nesijaučiu, tačiau gyvo bendravimo labai pasiilgstu. Vien todėl, kad prieš gimstant sūnui daug laiko leisdavau viena, savo studijoje buvau pradėjusi vesti tapybos kursus. Kol kas šią veiklą esu sustabdžiusi.
Dabar savaitgaliais su šeima labai mėgstu pietauti kavinėse, eiti pasivaikščioti po miestą, susitikti su draugėmis...
– Akivaizdu, kad jūsų kūryboje daug moterų gyvenimo fragmentų ir aktualijų. Minėjote, kad apsipirkinėjimas nėra jūsų silpnybė, tad kokiems moteriškiems malonumams negalite atsispirti?
– Man patinka vakarėliai, pokalbiai su draugėmis, o geriausias pasilepinimas – masažai ir įvairios spa procedūros.
– Turite kokių nors laisvalaikio pomėgių?
– Mėgstu skaityti knygas, norėčiau daugiau sportuoti, nors kol kas sporto klubui šiek tiek gaila laiko. Mano laisvalaikio pomėgiai taip pat susiję su kūryba – norėčiau vėl užsiimti keramika, pastudijuoti skulptūrą ar scenografiją. Taip pat mielai daugiau laiko skirčiau somelje kursams.