Viešai, prie vieno feisbuko įrašų, gavau palinkėjimą: iš pradžių – sveikatos. Ačiū, pravers. Bet po to nepažįstamoji dama dar palinkėjo iš Amerikos „parsivežti beibį“. Ką? Dar pasitikslinau – gal juokauja.
Tiesa, humoro jausmu, tokiu atveju, ji nebūtų gausiai apdovanota. Daugiausiai – kaip nedidukė beždžionėlė. Kita vertus – žmonės nesigėdija viešai pasakoti anekdotų apie gėjus, būriu vedamus į Aušvicą (šitas priklauso vienam iš trijų grandų: Bingeliui, Orlauskui arba Šilanskui – ir dar rodė per televiziją visu gražumu), tai kur jau gėdinsi moteriškę, kad kartą feisbuke nejuokingai nusišnekėjo.
Nei ten juokavo, nei ten ką. Sakė, laikas. Sakė, mamytė protinga būtų tokia, reikia. Dar kartą – ką? Atsakiau poniai, kad parvešiu jai iš Kalifornijos lauktuvių penkis mažamečius meksikiečių vaikus ir paliksiu prie durų naktį. Bet ji tik atsakė, kad iki keturiasdešimties dar laiko yra. Tik vis tiek reikia nedelsti ir apie tiksintį laikroduką vis pagalvoti.
Žmonės dalinosi mintimis, kad geriausia tokių mikliai klausti, kada ruošiasi numirti. Na, kai atlaisvins vietos ant žemės, tada, gal, ir vaikai. Nenoriu būti tokia nemandagi, nenoriu žmogui taip sakyti. Aš nenorėčiau, kad mano gyvybę vertintų pigiau už vandenį, nenoriu vertinti ir kitų. Bet štai ir kita istorija: moteris žengė pirmuosius žingsnius po antrojo persileidimo. Po ilgų bandymų pastoti, po dešimčių ligoninių ir skirtingų gydytojų, po isteriškų pokalbių su vyru, svarstant išsiskirti. Ir štai, sena pažįstama gatvėje klausia: „Ar tau dar tos karjeros negana? Gal jau metas vaikučiams?“ Nežinau, ar tuo metu labai ilgai svarstyčiau, kaip čia geriau jos neįžeidus. O jūs? Ar jūs, kai dantimis arti asfaltą norisi, ilgai galvotumėte apie puskvailės nenuovokos jautrų vidų?
Pažįstu moterį, kuri pastojusi taip norėjo netekti to vaiko, kad stumdė ir kilnojo sunkius baldus, kol nebegalėjo pajudėti. Vėliau vaikas, vis dėlto, gimė ir buvo mylimas, tačiau tai – tik viena laiminga istorija. O jeigu ne? Man taip kartą yra sakę: „Pastok ir nelauk, kol užsinorėsi. Pamatysi – gims ir mylėsi. Norėti nereikia.“ Kodėl tuomet pasaulyje tiek daug vaikų, paliekamų prie gyvybės langelių? Kodėl tiek daug priluptų ir nelaimingų? Kodėl tiek daug vaikų namuose? Aš juose lankiausi. Ar žinote, kokie tie nelaimėliai, aptekę daiktais, tačiau kone isteriškai siekiantys dėmesio, yra sužaloti? Ar matėte? Ar regėjote tuos, kurie dydžio sulig vidutinio ūgio vyru, o vis dar šlapinasi į lovą? Ar matėte tuos, kurie lyg maži šuniukai, atėjus žmogui slepiasi už sienos, vis iškišdami nosį? Toms motinoms meilė neatėjo.
O galėjo jos tiesiog gyventi savo gyvenimą. Kaip ir bet kuris kitas žmogus bevaikis ar vaikų turintis žmogus: vienos prasmingai, padedant tiems, kuriems reikia pagalbos, mylint kitus artimus, mylint gamtą ir gyvūnus, dovanodamos pasauliui savo mintis, dainas, išradimus. Kitos – naikindamos save ir savo kūną parduodamos už bambalį arba lakstydamos palei pimpalus. Tik vaikai prie ko?
Man kartą sakė – kol neturėsi – nesuprasi. Kol neturėsi – nežinosi, ką reiškia mylėti. Kol neturėsi – gyveni egoistiškai. Atsiprašau, bet jūs, mielos ponios ir jų ponai, gal be vaikų ir gyvenote neprasmingą gyvenimą. Bet man vaikų prasmei nereikia. Ir jei kada nors jų turėsiu, ko visiškai neišsižadu, tik viešai nežadu aptarinėti, nenorėčiau, kad jie taptų vieninteliu mano patvirtinimu ant šios žemės. Vaikai lai tvirtina savo gyvenimus, o mums prasmę statyti reikia patiems, nepaisant, turime vaikų ar ne. Iš kur daugiau, jūs manote, imasi tie nelaimingi tėvai, kurių vaikai nepatvirtino lūkesčių ir jų gyvenimai griuvo?
Žinote, aš, pavyzdžiui, nesuprantu, kaip žmonės gali nenorėti keliauti. Arba kaip gali nekeliavimui rasti šimtus pasiteisinimų, kurie vienaip ar kitaip vis tiek reiškia nenorą. Nesuprantu, bet priimu jų pasirinkimą. Ir nepaisant to, kad kelionės yra viena svarbiausių mano gyvenimo dedamųjų, neklausinėju jų: „Tai kada į kelionę? Tai kodėl nevažiuojat? Tai kada važiuosit? Pabandykit, patiks. Gal blogoje kelionėje buvote, kad daugiau nenorite, pabandykite dar kartą. Tai gyvenimo prasmė, tik pabandęs suprasi. Neįsivaizduojate, ką prarasite. Ką senatvėje darysite, kai suprasite, kad pusė pasaulio nematyta?“ Aš taip nedarau ir daryti nesiruošiu. Aiškiai žinau: gyvenimą pasirenkam patys ir vėliau tik tie patys mes atlaikome pasirinkimų pasekmes. Ne kiti.
Taip, man kartais norisi paklausti, ką žmonės turi galvoje, kai tarp savo pasiekimų įvardina santuokos ir vaikų faktą, o kai kurie šiuos net įpaišo į laiko rėmus – vestuvės, sužadėtuvės ir penki vaikai per vienerius metus – oho, tai bent. Na, bet o jei jiems pasiekimas? Kas aš tokia, kad aiškinčiau? Tyliu ir gyvenu savo gyvenimą, kuriame gal vertinimo matas skirtingas.
Viena moteris pasakojo, kad žmonės jai vis primindavo, jog sesytėms reikia broliuko: „Bandyk“, aiškino. Ji paklausė: „O jei vis bandysiu, o galų gale anksti mirsiu ir liks penkios seserys su tėvu – ar užauginsite? Ar bent prisidėsite?“ Ir visiems ištįso veidai – prie ko čia jie? O jei ne prie ko, tai gal užčiaupkite žabtus?
Girdžiu klausiant: „O kai pasensi, kas vandens paduos?“ O jei aš pagimdysiu nesveiką vaiką – ar ateisi paduoti vandens man ir mano vaikui? O jei vaikas užaugs tinginiu ir liurbiu, kuris man to vandens nešti nė nežada? Juk ir gerose, gražiose šeimose pasitaiko. Ar tada atneši? Tai tokie tie atsakomybės ir pasekmių reikalai. Nesirūpinkite, kas kitam paduos vandens. Gal brolis, kurį mylėjai ir rūpinaisi, gal mylimasis, su kuriuo kartu nugyvenai geras ir blogas dienas, gal kaimynas, kuriam padėjai bėdoje, gal draugas, su kuriuo dalinaisi paslaptimis, o gal slaugė, kuriai užsidirbai.
Vaikai vieniems tampa gyvenimo prasme. Kitiems – pragaru. Tretiems – geriausiu atveju retkartėlėmis aplankomais krikštavaikiais. Ketvirtiems – natūralia gyvenimo eiga. Penktiems – mylimais netyčiukais, šeštiems – netyčiukais, sugriovusiais gyvenimą. Kodėl apie vaikus priimtina kalbėti tik gražiai? Papasakokite, kad gimdyti reikėjo toms motinoms, sumetusioms vaikus į šulinius, arba leidusioms sugyventiniams užlupti vaikus negyvai. Papasakokite toms, kurios vaikams kasdien kartojo, kad dėl jų paaukojo savo gyvenimą. Tas, kuris blaiviu protu priėmė sprendimą vaikų neturėti, elgiasi lygiai taip pat atsakingai, kaip tas, kuris savo vaiką augina ir prižiūri.
Vaikai gali tapti gyvenimo prasme ir gali netapti. Iš manęs nesulauksite nuosprendžio, kuris būdas gyventi geresnis. Abu geri. Tik iš pat šaknų ydingas noras kitiems paaiškinti, kaip reikia. Ir jei jūs taip darote, esate nemandagūs parazitai. Jūs tik daug kalbate. Geriau užauginkite kokį nelaimingą vaiką ir suteikite jam antrą šansą gyvenimui – tada jūsų žodžiai reikš kur kas daugiau, nei klausimas, kada vaikai, kada antras, kada broliukas ir kada sesytė.
