K. G. Karas rašo: „Parduotuvės vitrinose buvo išdėliotos pačios nuostabiausios fosilijos, kaip antai, ichtiozauro galva, gražiausi amonitai ir kt. Įžengę vidun patekome į mažą krautuvę su šalimais esančia patalpa, kurios lentynos lūžo nuo įvairių, pakrantėje surinktų, fosilijų pavyzdžių.“ Fiziologas už 15 svarų įsigijo šešių pėdų puikiai išsilaikiusią ichtiozauro fosiliją. Visgi paprašius parduotuvės savininkės pasirašyti atminčiai jo užrašų knygelėje, šioji nesutrikusi tarstelėjo: „Mano vardas žinomas visoje Europoje.“ Ir tai buvo tiesa; M. Aning labiau gerbė užsienyje nei savoje šalyje. Tie, kurie šaipėsi iš moters jos karjeros pradžioje, dabar tyčiojosi iš to, kad tai nemokytai, pasipūtusiai damutei šitaip nuskilo.
Paleontologija nuo seniausių laikų buvo išimtinai vyrų užsiėmimas. Tiesa, iki XVII a. europiečiai nesuvokė, jog fosilijos kažkada buvo gyvi organizmai, todėl suakmenėjusius darinius priskyrė keisčiausioms būtybėms.
Štai, vokiečių mokslininkas jėzuitas Athanasius Kirchneris dinozaurų kaulus laikė išnykusių milžinų įrodymu. Tuo tarpu Anglijoje tikėta, jog susisukę amonitai yra gyvatės, kurioms galvas nukirto ir akmeniu pavertė Šv. Hilda. Tad Jorkšyro valstiečiai nulipdę šiems dariniams galvas pardavinėjo kaip šventosios relikvijas.
Ir tik Apšvietos epochoje, 1778 m. prancūzų gamtininkas Žoržas Bufonas Šiaurės Europoje atkastus dramblių bei raganosių skeletus ėmėsi tyrinėti moksliškai, iškėlęs versiją, jog prieš tūkstančius metų žemės klimatas priminė tropikus. Toks požiūris buvo įprastas, mat daugelis akademikų rėmėsi Biblijos mokymu, skelbusiu, kad žemei tėra vos 6 tūkst. metų. Be to vyravo įsitikinimas, kad priešistoriniai žvėrys vis dar gyvena atokiose žemės kertelėse. Taigi viena iš Luiso ir Klarko ekspedicijos į Luizianą užduočių buvo Tomo Džefersono troškimas įrodyti europiečiams, kad mamutai JAV neišnyko; jų fosilijas prezidentas aistringai kolekcionavo.
Pirmąjį atradimą padarė būdama vos dvylikos
Jei aukštuomenės sambūriuose paleontologija kėlė diskusijas, tai prastuomenei šis mokslas tapo pasipelnymo šaltiniu. Pirmasis, jaunąją Merę su fosilijomis supažindino tėvas, dailidė Ričardas Aningas, kuris laisvalaikiu skaldydavo Laim Redžiso pakrantės uolas ieškodamas suakmenėjusių gyvių, kuriuos pardavinėjo turistams. Šios itin trapios ir erozijos pažeistos uolos susiformavo pradėjus skilti Pangėjos žemynui, kol pamažu virto Juros periodo gyvūnijos kapu.
Taigi kaltu ir plaktuku apsiginklavęs R. Aningas lengvai aptikdavo moliuskų, vėžiagyvių fosilijas. Kai Merė su jaunesniu broliu Džozefu paaugo, tėvas į žvalgytuves vaikus ėmė drauge. Visgi uolos buvo pavojinga vieta. Kartą laipiodamas R. Aningas, neišlaikęs pusiausvyros, nukrito. Sužeidimai tąkart buvo nežymūs, tačiau per dvejus ateinančius metus vyro sveikata drastiškai pablogėjo ir 1810 m. jis mirė.
Ši nelaimė Aningų šeimai reiškė visišką skurdą, nes vien skolos siekė 120 svarų (didžiulė suma XIX a.). Taigi teko kreiptis paramos į bažnyčią. Vis dėlto fosilijų medžioklės šeima nenutraukė, o radinius pardavinėjo miestelio smuklėje šalia arklių keitimo stoties.
Pirmąjį atradimą M. Aning padarė 1811 m., būdama 12 metų. Tuo metu baldų apmušėjo pameistriu dirbęs Džozefas aptiko uolose keistą reptilijos kaukolę, o po kelių mėnesių jo sesuo rado ir likusį, 5.2 m. ilgio, skeletą. Palaikai už 23 svarus parduoti vietos dvarininkui Henriui Henley, kuris šį perpardavė Londono kolekcininkui Viljamui Bullock‘ui.
Nematytas gyvis visuomenę pakerėjo bei kartu iškėlė teoriją, esą žvėris priklausė krokodilų rūšiai, kuri anksčiau gyvenusi salose. Vienaip ar kitaip, hipotezės iliustravo neseniai Prancūzų institute zoologo Žoržo Kiuvje skaitytą paskaitą apie masinį rūšių išnykimą. Taigi 1819 m. iš V. Bullock‘o radinį, už 45 svarus, įsigijo Britų muziejus, kuriame gamtos istorijos skyriaus kuratorius Čarlzas Koningas pakrikštijo gyvį ichtiozauru (žuvis-driežas).
Žinoma, M. Aning iš to naudos nepelnė, mat jos vardas nepaminėtas, o šeima ir toliau vertėsi skurdžiai.
Padėtis pakito 1820 m., kuomet nuolatinis Aningų pirkėjas ir fosilijų kolekcininkas leitenantas-pulkininkas Tomas Birčas atkreipė dėmesį į varganą šeimos būklę. Nieko nerasdami bemaž metus, Aningai buvo priversti parduoti dalį baldų, kad susimokėtų už nuomą. Taigi T. Birchas nusprendė surengti fosilijų aukcioną. Tokiu būdu atsilygindamas Aningam už neoficialų gamtos tyrimų skatinimą.
Aukcionas įvyko 1820 m. gegužės 15 d., kurio metu surinkta 400 svarų (26 tūkst. svarų - 2018 m.), nors kiek iš tos sumos skirta šeimai nenurodyta. Vienaip ar kitaip, tai padėjo Aningams finansiškai atsitiesti ir išgarsino M. Aning kaip nepriklausomą fosilijų ieškotoją Europoje.
Atkaklumu pranoko daugelį
M. Aning gyvenimas buvo kupinas rūpesčių, o karjera neretai priminė atšiaurią rutiną. Jos kasdienybę vaizdžiai aprašė dienraštis „The Bristol Mirror:“ „Ši atkakli moteris metų metais, per jūros atoslūgį, ieško fosilijų, dažnai Laim Redžiso uolomis nužingsniuodama begale mylių. Šios uolos yra jos vienintelis tikslas, nes slepia buvusio pasaulio relikvijas.“
Daugiausiai mergina aptikdavo bestuburių gyvių, pavyzdžiui, amonitų, belemnitų, kuriuos pardavinėjo už keletą šilingų. Aišku, vargani skatikai neatpirko paieškose kylančio pavojaus gyvybei, ypač žiemos metu. Bene skaudžiausią įvykį Merė aprašė 1833 m. lapkričio mėnesio laiške bičiulei, kuomet dėl griūties pati išvengus mirties, neteko ištikimo palydovo terjero Tray, kurį jos akyse sutraiškė uolos gabalas. Visgi visuomenę labiau domino stuburinės fosilijos, kurių uolose pasitaikydavo rečiau.
Be vaikystėje aptikto ichtiozauro, mergina rado dar keletą tos pačios rūšies sutvėrimų. Neeilinė sėkmė jai nusišypsojo 1823 m., kai aptiktas vieno svarbiausių priešistorinių roplių, ilgakaklio pleziozauro (pramintas „jūros drakonu“), skeletas. Kaip ir ankstesniais kartais, radinys sulaukė visuomenės dėmesio, todėl netrukus paplito gandai esą fosilija suklastota. Tą labiausiai akcentavo Ž. Kiuvje, nenorėjęs tikėti, kad jauna, neišsilavinusi kaimo mergina garsėja tokia erudicija.
Išsiaiškinti padėtį sušauktas specialus Londono geologijos draugijos pasitarimas, kuriame išanalizavus M. Aning atsiųstus piešinius bei aprašus paleontologijos tėvui teko karčiai nusivilti. Tiesa, pačios atradėjos į pasitarimą nepakvietė. Nepaisant to, šis faktas moteriai suteikė lygiateisį paleontologės statusą mokslo pasaulyje. Tad Laim Redžisą užplūdo ne tik turistai, bet ir garsūs tyrinėtojai, tarp jų Viljamas Buckland‘as, Henris de la Beche ir Viljamas Conybeare, kurie paplūdimiu lydėdavo M. Aning, detaliai aprašinėdami pasitaikančius radinius.
Po kelių metų, 1828 m., ji vėl aptiko unikalią fosiliją, šįkart turinčią sparnus bei ilgą uodegą. Nustebę mokslininkai nuo Londono iki Paryžiaus puolė spėlioti apie „šią nežinomą rūšį, kuri buvo rečiausia ir keisčiausia būtybė tarp visų žinomų reptilijų.“ Po ilgų diskusijų, radinys identifikuotas dimorfodonu, t.y., pirmuoju už Vokietijos ribų rastu pterozauru (skraidančiu driežu).
Kitaip tariant, tai buvo didžiausias pasaulyje skraidęs gyvūnas. Beje, nereikia užmiršti, kad M. Aning tapo pirmąja koprolitų (iškastinių gyvūnų išmatų) tyrinėtoja. Akivaizdu, tai buvo neeilinė moteris, kurios gebėjimais stebėjosi amžininkai. Antai, Londono advokato našlė Harieta Sivester dienoraštyje rašė: „Stulbina, kaip kruopščiai ši moteris susipažinusi su tyrinėjamu dalyku, mat vos radusi kaulą gali bemat atsakyti kam jis priklauso. <...> Tai nebejotinai Dievo apvaizda, dėka kurios, tokia vargšė, neišprususi mergina savo apsiskaitymu prilygsta profesoriams. Tad visi pripažįsta, kad šį mokslą ji išmano geriau nei visa likusi karalystė.“
Visko išmoko savarankiškai
Tačiau ar M. Aning išties buvo neišprususi mergina? Vargu, nes tokį požiūrį suformavo istorinis laikmetis. Pasak šaltinių, būdama užsispyrusi ji savarankiškai gilinosi į paleontologijos mokslą, uoliai skaitydama prieinamą specifinę literatūrą. Beje, skaityti apie geologiją ją pastūmėjo bičiulė, kita žymi Laim Redžiso paleontologijos pionierė, Elžbieta Filpot. Pastaroji išgarsėjo tuo, kad M. Aning 1826 m. radus belemnitą, sumaišiusi fosilijoje aptiktą rašalą su vandeniu pradėjo šį naudoti iliustracijoms piešti, kas vėliau paplito tarp vietinių menininkų.
Be to M. Aning kreipėsi į Britų muziejų prašydama atsiųsti jame saugomų biologijos artefaktų sąrašą. Siekdama geriau pažinti fosilijų anatomiją mergina skrosdavo žuvis bei sepijas. O visus radinius kruopščiai aprašinėjo ir įamžindavo piešiniuose. Vis dėlto labiausiai akademikus stebino jos gebėjimas profesionaliai paruošti fosilijas. Antai, jos ichtiozaurą gavęs sostinės tyrinėtojas, viešos paskaitos metu buvo išgirtas už skeleto kokybę. Deja, teisindamasis pastarasis paminėjo tik kolekcininką iš kurio radinį pirko, bet ne atradėją. Tad didžiuma M. Aning fosilijų, be menkiausių užuominų į atradėją, eksponuoti Europos muziejuose ar privačiose didikų kolekcijose.
Deramai pagerbta tik po mirties
Nepaisant augančios reputacijos, mokslininkų bendruomenė dvejojo oficialiai pripažinti tyrėjos darbų reikšminguną. Visų pirma, tai lėmė moters lytis ir socialinis statusas, nes daugelis specialistų kritiškai vertino jos gabumus. Be to jaunos moters „išsišokimas“ laikytas pavojumi nusistovėjusioms dogmoms, nors žymiausi Europos paleontologai bei geologai, kaip Čarlzas Lyell, Adamas Sedžvikas (Čarlzo Darvino dėstytojas) jau kuris laikas kreipdavosi į Merę mokslinių patarimų.
Visgi kopti karjeros laiptais moteriai tas nepadėjo, nes jos straipsnių niekas nepublikavo, išskyrus nedidelę laiško ištrauką 1839 m. leidinyje „The Magazine of Natural History.“ Ji nebuvo minima nei vienoje mokslinėje monografijoje. Dar daugiau, M. Aning dažnai apskritai negaudavo atlygio už radinius. Materialinės paramos šioji sulaukė tik prieš pat mirtį, kai Britų mokslo ir geologijos pažangos draugija skyrė šiai kasmetinę rentą.
Ką jautė pati atradėja liudija draugės Anos Pinney dienoraščio įrašas: „Ji sako, kad pasaulis naudojasi jos liga... tie mokslo vyrai išsunkė jos smegenis publikuodami savo darbus, kuriems medžiagą parūpino Merė.“
Iš tiesų, vienintelis M. Aning pripažinimas buvo šveicarų-amerikiečių biologo Liudviko Agassiz‘o iniciatyva jos vardu pavadintos dvi skirtingos žuvų fosilijų rūšys. Tuo pačiu reikia pridurti, kad be įtakos mokslui, M. Aning įkvėpė geologą H. de la Beche nutapyti žymųjį paveikslą „Duria Atiquior – Kur kas senesnis Dorsetas“ (Duria Antiquior, a more ancient Dorset, 1830), už kurio litografijų surinktą pelną autorius skyrė finansiniai Merės paramai.
Prislėgta skurdo, M. Aning mirė 1847 m. nuo krūties vėžio. Ir tik tuomet jos vardas deramai pagerbtas. Antai, paleontologę kasmetinėje kalboje minėjo Geologijos draugijos prezidentas, nors moterims organizacijos veikloje leista dalyvauti tik 1919 m. Ta pati draugija 1847 m. Laim Redžiso Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje Merės garbei įtaisė vitražą. Be to ji tapo pirmąja Dorseto muziejaus garbės nare.
Galiausiai, 1864 m. publikuotame rašytojo Čarlzo Dikenso straipsnyje apie M. Aning biografiją, negailėta priekaištų kaimelio gyventojams, kurie šaipėsi iš merginos užsiėmimo. Straipsnio pabaigoje rašoma: „Dailidės duktė savo vardą užsitarnavo pati, tad yra jo verta.“ Šiandien, M. Aning fosilijos eksponuojamos Londono gamtos istorijos muziejuje, o atradėjos vardas apvainikuotas laurais.
