Ieva šiaip ne taip susikaupia praverti viršininko kabineto duris. Darsyk suabejoja prieš tyliai tylutėliai pasibelsdama. Viršininkas Andrius – normalus, racionalus žmogus – pakviečia pavaldinę prisėsti. Virpančiu balsu Ieva ima pasakoti, kad po euro įvedimo jos šeimai pasidarę tikrai sunku išgyventi. Vaikų mokyklose nesibaigia pinigų rinkliavos. O dar kaip jie auga, dieve mano, beveik kas mėnesį reikia pirkti naujus batus ir drabužius. Vos galą su galu besuduria. Gal, jei nebūtų baisiai nepatogu, jei nebūtų sunku, jei galėtų, ji suprantanti, kad gal ir nelaiku, bet gal galėtų jai kilstelti algą? Nedaug, jau ir kelios dešimtys eurų būtų didžiulė pagalba.
Girdėti scenarijai? Matyti? Patirti? Tai tikros istorijos iš mano aplinkos. O dabar pakeiskite tekste Justę į Joną, o Ievą į Povilą. Skamba gerokai keisčiau, tiesa? Niekas nesako, kad vyrai niekada taip nedaro, tačiau tikrai rečiau. Kodėl?
Esu įsitikinusi, kad tai – ne dėl prigimtinių savybių, o dėl auklėjimo. Mergaitės dažniausiai auginamos švelniomis namų židinio kūrentojomis ir visuomenė jas anksti pradeda bausti ir drausminti už „nemandagų“, „nemergaitišką“, tariamai per daug agresyvų elgesį. Tuo tarpu toks berniukas – šaunuolis, nugalėtojas, lyderis.
Atrodo, šita tema jau tokia nuvalkiota ir tiek daug apie tai straipsnių prirašyta, tačiau versle vis dar tik viena kita moteris pradaužia stiklo lubas. Ir aš ne be nuodėmės – daugybę metų buvau ta pareiginga, tvarkinga, mandagi mergaitė. Kol sutikau savo vyrą.
Jis tapo pirmuoju tikru mano gyvenimo mentoriumi, tokiu, kokio linkėčiau kiekvienai merginai kuo anksčiau jos gyvenime. Jį stebino mano baimės įžeisti, supykdyti, neįtikti. Baimė ką nors apurgzti. Ne emocingai, jausmiškai, o šaltai ir racionaliai. Nes kaip gi, manęs gi po to nemylės bendradarbiai ir viršininkas.
Tačiau ėmusi po truputį, sunkiai, sukandusi dantis iš jo mokytis ir versti save elgtis taip, kaip elgtųsi vyras, įsitikinau, kad ne tik tampu sėkmingesnė – tampu ir laimingesnė. Efektyviau realizuoju savo norus ir tikslus, nelaikau užspaustų nuoskaudų, greitai išsiaiškinu santykius ir problemas ir, paspaudusi rankas, toliau dirbu kartu.
Gimdamos moterimis mes jau pralaimėjome gyvenimo loterijoje. Reikia su tuo susitaikyti. O tada galima toliau būti stereotipine moterimi arba galima mokytis iš to, kaip dirba sėkmingi vyrai. Versle jie, tenka pripažinti, kitokie – agresyvesni, efektyvesni ir gerokai piktesni.
Moterys vis dar versle kažkodėl mėgsta koketuoti, kalbėti tyliai bei švelniai – tokia taktika gal ir padeda žengti prie altoriaus, bet tikrai ne kilti karjeros laiptais. Mes vis dar dažnai įsitikinusios, kad užtikrintumas ir šioks toks agresyvumas visus nuo mūsų atstums.
Vis dar bijome įžeisti, bijome, kad nemylės bendradarbiai ar viršininkas, pasisiūlome nunešti prakeiktus kavos puodelius ir tyliai linktelime, kai mūsų paprašo ką nors atšviesti. Draugė tik ką pasakojo, kad jos kolegė, darbo virtuvėje užtikusi kolegą bendradabį darantį kavos verslo svečiams, puolė jį vyti ir pati pasisiūlė pagaminti ir atnešti kavą. Net jam nekilo mintis liepti moteriai to padaryti, bet mes pačios esame baisiausios savo sėkmės priešės.
Moterys užsiima saviplaka ir, dar baisiau, kitų moterų plakimu. Mes teisiame viena kitą už aprangą, elgesį, vyro pasirinkimą ir vaikų auklėjimą. Gal geriau bent pradėkime teisti už nekompetenciją ir bobiškumą, o ne už ne tą nagų lako spalvą? Bent tiek, nes nesitikiu, kad staiga imsime dainuoti kumbaya ir viena kitą palaikyti.
Ir man sunku palaikyti moteris. Tas, kurios per vakarienę nori plepėti apie vaikučius ir jų pasiekimus, o ne apie tai, ką naujo išmoko/atrado/perskaitė. Niekam neįdomūs jūsų vaikai, tik jums.
Moterys, kurios užsiima dekupažu ar savadarbių karoliukų apyrankių vėrimu, vietoj to, kad skaitytų knygas, grūstų be soties į galvą žinias ir prioritetizuotų mokymąsi visą gyvenimą, o ne jausmyčius ir jaukumą. Jos klapsi blakstienomis, išgirdusios KPIs ar P&L ir juokdamosis numoja ranka: „Ak tie vyrai, einam, prisėsim, paplepėsim mudvi“. Tu iš kur, iš tarpukario?? Šiais laikais, ačiū dievui, mums jau nebereikia palikti vyrų pasišnekėti. Nebent esi tokia kaip tu, tada gal tikrai palik juos ir netrukdyk.
Man sunku palaikyti tas moteris, kurios verkia darbe. Jei niekas nenumirė – nustok žliumbti. Man up. Sunku palaikyti tas, kurios nuolat atsiprašinėja iš darbo, nes vaikučiai susirgo ar reikia juos kur nuvežti. Negimdyk vaikų, jei neturi pinigų auklei. Arba tada neverk, kad nesiseka darbe ir paaukština tik kiaules vyrus.
Žinoma, gali ir nieko nedaryti. Gali ir verkti, ir kalbėti apie vaikus, ir moteriškai pasiplepėti (ką tai išvis reiškia? Apie ką jūs kalbat, kad tai turi vadintis moterišku pasikalbėjimu? Apie mėnesines?). Tavo reikalas. Bet aš noriu, kad daugiau moterų sektųsi, kad daugiau moterų vadovautų, kad daugiau moterų būtų pavyzdžiais mažoms mergaitėms, kad mažiau moterų būtų priklausomos nuo vyrų ir išlaikomos jų.
Nebijokime būti vyriškos. Juk jei būsime sėkmingos, dalis visuomenės, nepaisant nieko, vadins mus kalėmis, visko pasiekusiomis per lovą. Bet bent jau būsime laimingos kalės. O būti jausminga, švelnia ir meilia, jei norisi, visada galite būti namuose. O jei jau dirbate kaip vyras – sveikinu, jums negali nesisekti.
