Labai nepatinka, kai taip darau, bet... Atvažiuojam pas tetą. Atsivežu pyragą, o pusseserė – ne! Sėdint prie stalo man topteli: „Aš iškepiau pyragą, o ji ne!“ Nieko nei sakiau, nei rodžiau. Tik pagalvojau. Galėjau tiesiog pasidžiaugt, kad ji atvažiavo, ir viskas. Ir sėdėt sau ramiai. Bet juk reikia pasilyginti: „Aš iškepiau, o ji – ne.“

Dauguma klientų kreipiasi į psichologą nukamuoti ne psichologinių sutrikimų, o savo pačių puikybės. Kad klientas serga puikybe, psichologui nesunku nustatyti iš pirmų sakinių, iš elgesio įėjus į kabinetą arba iš to, kaip formuluoja pageidavimą. Pasitaiko žmonių, kurie ateina tarsi tikėdamiesi pagalbos, bet elgiasi taip, lyg savo atėjimu darytų psichologui malonę. Pavyzdžiui, ima kritikuoti interjero spalvas, išsako nuomonę apie netinkamą tinklalapio turinį arba pradeda pokalbį išreikšdami nepasitikėjimą visais psichologais kaip su savo problemomis nesusitvarkančiais asmenimis ir todėl mokančiais kitus.

Iškart suprantu, kad prieš mane išpuikėlis, nes šia sielos liga sergančiam žmogui atsiverti ir paprašyti pagalbos – tolygu nusižeminti, prarasti orumą, pripažinti kito pranašumą, apsigėdyti, likti skolingam ir netgi sužlugdyti savo paties gerą nuomonę apie save. Kad išdrįstų prabilti, jis pirmiausia turi gerokai nuvertinti kitą. Pats jausdamasis „žemiau slenksčio“ (psichologinis žargonas), turi ten pat nugrūsti ir kitą, kad pasijustų bent kiek saugiau.

Išpuikėliai paprastai derasi dėl kainos. Jie iš anksto būna įsitikinę, kad niekas nepadės, nes jų bėda ypatinga. Jie mieliau analizuoja artimųjų trūkumus, nei kalba apie save, be to, mėgsta klausti patarimų vien tam, kad juos atmestų kaip netinkamus, neretai linkę niekinamai atsiliepti apie jau bandžiusius jiems padėti specialistus. Sergantys puikybe klientai dažnai nesuvokia savo pokyčių arba laiko juos atsitiktiniais. Jie pateikia psichologui teigiamą arba neigiamą savo kintančios būklės vertinimą, bet niekada neparodo paprasto dėkingumo.

Puikybės liga pasireiškia įvairiais pavidalais daugelyje gyvenimo situacijų, veikia santykius ir sukuria nemažai nepatogumų. Puikybė yra tokių sutrikimų ir negalavimų kaip drovumas, vienišumas, aukos pozicija, nusižeminimas, įžeidumas sukėlėja ir pirminė priežastis, todėl prisideda prie daugumos psichologinių, o paskui ir psichikos sutrikimų. Ne be aktyvaus jos įsikišimo žmonės suserga depresija, patiria narcisistinį asmenybės sutrikimą, kankinamus valgymo sutrikimus ir nerimo priepuolius bei kitas negalias. Ta pati puikybė trukdo ir pasveikti.

Labai svarbu įžvelgti ne tik psichiatrinę, bet ir dvasinę žmogų varginančios problemos pusę. Juolab kad požiūris į psichologinius sutrikimus per išskirtinai psichiatrinę prizmę sumenkina galimybes pačiam pacientui prisidėti prie savo problemų sprendimo. Be to, susiaurina ligos diagnozę iki vienintelės dimensijos, o jų, kaip minėjome, gali būti net keturios. Prie psichologinio požiūrio į problemą pridėjus vertinimą sielos ligos požiūriu, gerokai padidėtų tikimybė žmogui pasveikti. Kelionė sveikatos link įgautų aiškesnius kontūrus, o pacientas būtų padrąsintas aktyviau prisidėti prie savo paties gydymo.
Pavyzdžiui, per psichoterapiją žmogus supranta, kad jo santuokos problemos kyla ir dėl neišspręstų vidinių konfliktų su despotišku tėvu, ir dėl psichologinio smurto patirties. Padėti aiškiau suvokti elgesio priežastis – taip pat pagalba. Deja, neretai kartu su praregėjimu ateina ir sukrečiantis suvokimas, kad esi bejėgis ką nors pakeisti. Visa tai juk praeitis! Praeities nepakeisi ir charakterį deformuojančių randų neištrinsi. Aišku, visuomet geriau žinoti, kad pykčio priepuolių priežastis yra vaikystės patyrimas, o ne „bjauri“ žmona. Bet kol žmogus nepraregi, kad jo santuokos bėdos susijusios dar ir su išsikerojusia puikybe, tol jis nesiima atsakomybės už išgijimą.

Knygos viršelis. Dailininkė Asta Puikienė

Ką daryti su kadaise išgyvento psichologinio smurto patirtimi, pačiam žmogui neaišku, todėl jis lieka priklausomas nuo specialisto gebėjimo padėti. O ką daryti su savo paties puikybe – nesunku susiprasti. Telieka diena dienon lavinti nuolankumą. Tam specialisto pagalbos nereikia. Nuolankumo mokomasi savarankiškai nuo ryto iki vakaro, pamažu, kol šalia esantis žmogus ima atrodyti toks pat vertingas, kokį matai save. Dar galima lavinti dėkingumą arba patarnauti savo artimui, galima nustoti niekinti savo darbdavį, bent jau garsiai. Daug ką galima nuveikti, kad pasveiktum, kai diagnozė yra aiški ir suvokiama asmeninė atsakomybė. Tik taip sveikimas bus kryptingas, o efektas – netrumpalaikis.

Visos didžiosios nuodėmės, ne tik puikybė, trukdo meilei. O ten, kur trūksta meilės, atsiranda vietos baimei – „Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę.“ (1 Jn 4, 18) Kuo daugiau žmogus jaučia baimių, tuo jis lengviau nuspėjamas ir tuo jo sutrikimai lengviau klasifikuojami. Meilė daro žmogų unikalų, o baimės visus mus suvienodina. Iš čia ir semiasi įkvėpimo asmenybių tipologijų kūrėjai.

Baimių apimtus žmones nesunku grupuoti pagal charakterio sutrikimus ir numatyti jiems iškilsiančias bendravimo su kitais žmonėmis problemas. Kai žmonės patiria daugiau baimės nei meilės, kalbame jau ne apie sveikų žmonių meilės santykius, o apie tipines pagal asmenybės sutrikimus surūšiuotų žmonių ir santykių bėdas. Tada iš anksto aišku, kad, pavyzdžiui, šizoidinė asmenybė linkusi vengti žmonių ir artimų santykių, paranojinė – nepasitikėti, psichopatinė – išnaudoti, obsesinė-kompulsinė – perkeisti, pasak psichoanalitikės Nancy McWilliams, depresinė – aukotis, mazochistinė – kentėti, narcisistinė – neprisileisti per arti, kad nebūtų gėda dėl savo netobulumo.

Noriu parodyti, kad labai pravartu ne tik analizuoti savo psichikos sutrikimus, bet ir taisyti charakterio deformacijas, keisti jas dorybėmis, nes su kiekvienu sveikesniu pasirinkimu gebėjimas mylėti ir būti mylimam auga, baimių mažėja, o asmenybės sutrikimai traukiasi, užleisdami vietą asmeninei laisvei ir autentiškumui. Tada neišvengiamai gerėja ir santykiai. Kartu didėja gebėjimas priimti skaudžias patirtis, atsiranda jėgų išsilaisvinti iš nuoskaudų ir saviapgaulės. Žmogus sveiksta. Sveiksta pats, o ne įsikibęs psichologui į skverną lūkuriuoja, ką dar šis sugebės nuveikti jo, vargšo, labui. Žmogus aktyviai prisideda prie savo paties sveikimo, o kovodamas su ydomis kartu stiprina ir sielos raumenis. Beje, šito niekas už jį nepadarys, tokios paslaugos nenusipirksi...

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (24)