Felicijai Bortkevičienei teko gyventi neramiais laikais. Jaunystėje ji priešinosi carinei rusinimo politikai, vėliau kovojo už lietuvybę Vilniuje, sukosi revoliucijų ir karų audrose, nepriklausomoje Lietuvoje ji taip pat liko opozicijoje, nei vienai valdžiai nebuvo sava. Tačiau tokiose sudėtingose sąlygose geriausiai atsiskleidė Felicijos talentas pažinti žmones, rasti būdų ir galimybių padėti skriaudžiamiesiems, nepaisant jų pažiūrų, tautybės ar tikėjimo . Pagalbos ypač reikėjo laisvamaniams, kuriems bažnytinės labdaros durys būdavo uždaros, ne veltui Felicija vadinta „cicilikų motina“.
Felicija gimė 1873 metų rugsėjo 1 dieną Linkaučių dvare, Panevėžio apskrityje, bajorų Juozo ir Antaninos Povickių šeimoje. Netrukus tėvai persikraustė į Antakalnio dvarą Ukmergės apskrityje. Ten Felicija užaugo kartu su jaunesne seserimi Juzefa ir broliu Jonu. Šeimoje, kaip įprasta tuo metu, buvo kalbama lenkiškai, tik su tarnais motina kalbėjo lietuvių kalba. Tėvų namuose netilo patriotinės kalbos, senelis iš motinos pusės buvo 1863 metų sukilimo dalyvis, Felicija nuo mažumės domėjosi istorija ir politika.
Patriotišką nusiteikimą Felicija pirmą kartą pademonstravo jau gimnazijoje. Po namų mokymo ji įstojo į ketvirtą Kauno mergaičių gimnazijos klasę. Priešpaskutinėje klasėje už nepaklusnumą Felicija buvo išmesta iš gimnazijos, nes nesutiko eiti melstis į tuo metu privalomas pamaldas rusų cerkvėje. Mokslus baigė Vilniaus gimnazijoje, kur buvo priimta su sąlyga, kad nekels riaušių.
Baigusi gimnaziją, Felicija troško mokytis toliau. Tėvams neprieštaraujant, ji išvyko į Varšuvą studijuoti slaptuose Moravskos moterų kursuose, vadintuose „skrajojančiu bobišku universitetu“. Ten Felicija studijavo istoriją, prancūzų kalbą ir literatūrą. Deja, mokslai truko neilgai. Po metų nelegalūs kursai buvo susekti ir uždaryti, Felicijai teko grįžti pas tėvus į dvarą Ukmergėje.
Felicijos tėvas tuo metu dirbo Ukmergės komercijos banke, bet buvo silpnos sveikatos, todėl dukra padėjo jam darbuotis, nesunkiai perpratusi finansų ir bankininkystės paslaptis. Be to, ji daug skaitė, domėjosi pogrindine lenkų ir rusų literatūra. Knygų jai parūpindavo Jonas Bortkevičius, tėvų dvaro ekonomo sūnus, pažįstamas nuo vaikystės. Tuo metu Jonas studijavo Peterburgo technologijos institute ir palaikė ryšius su demokratiškai nusiteikusiais studentais.
Kai Felicijai buvo 25 metai, mirė tėvas Juozas Povickas. Netrukus giminę sukrėtė žinia, kad Felicija susižadėjo su Jonu Bortkevičiumi, ekonomo sūnumi. Dėl to dalis giminės Felicijos netgi išsižadėjo, nors nežinia, kas juos labiau papiktino – kad bajoraitė vyru pasirinko dvaro tarnautojo sūnų, ar kad būsimasis vyras užkrėtė ją liberaliomis pažiūromis. Nors ir nesulaukusi giminės palaikymo, Felicija 1899 metais ištekėjo už Jono Bortkevičiaus. Artimiausi Felicijai žmonės – motina ir sesuo Juzefa išliko artimos ir prisidėjo prie vėlesnės Felicijos organizuojamos veiklos.
Po vestuvių Felicija ir Jonas Bortkevičiai apsigyveno Vilniuje, kur pamažu kilo lietuvybės žadinimo judėjimas. Būdami energingi ir veiklūs, abu sutuoktiniai prisidėjo prie lietuvybės skleidimo visomis išgalėmis.
Pirmiausia abu ėmė mokytis lietuvių kalbos pas mokytoją Povilą Gaidelionį. Dalyvavo lietuvių rengiamuose susiėjimuose, slėpė ir platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Felicija netgi buvo sumaniusi savotišką kovos būdą dėl lietuvių kalbos grąžinimo į Vilniaus bažnyčias.
Suorganizavusi giedotojų grupę, ji su bendramintėmis eidavo per Vilniaus bažnyčias giedoti lietuviškų giesmių. Tai buvo labiau politinė akcija, nes religingumu Felicija nepasižymėjo. Panašiai elgėsi dauguma Vilniaus lietuvių inteligentų, net būdami laisvamaniais, jie lankė bažnyčią dėl kovos už lietuvybę.
Felicija Bortkevičienė – vienintelė moteris, dalyvavusi slaptoje draugijoje, vadintoje „12 Vilniaus apaštalų“. Nors ši draugija konspiraciniais sumetimais neturėjo rašytinių įstatų, vienas pagrindinių draugijos principų buvo nepriimti į savo gretas moterų dėl jų neva plepaus būdo. Kartą Felicija nuėjo į „apaštalų“ susirinkimą perduoti susirgusio vyro pavedimo, pasikalbėjo ir buvo pakviesta dalyvauti susirinkime. Kiek vėliau, kartu su vyru, Felicija dalyvavo steigiant Lietuvių demokratų partiją ir tapo aktyvia jos nare.
Dalyvaujant slaptų, draudžiamų organizacijų veikloje, labai pravertė Felicijos įgytos finansų valdymo žinios. Ji tapo net šešių organizacijų iždininke, nes mokėjo tvarkytis su pinigais ir pelnė pasitikėjimą. Be to, Felicija turėjo organizacinių gabumų, todėl ant jos pečių dažniausiai guldavo visi ūkiniai reikalai.
Šalia daugybės politikuojančių, garsias kalbas rėžiančių veikėjų, Felicija liko istorijos šešėlyje. Tik vienas kitas Didžiojo Vilniaus seimo dalyvis atsiminimuose pažymi, jog Bortkevičienė ne tik vykdė seimo organizacinius darbus, bet ir jam pasibaigus kiekvienam dalyviui asmeniškai įteikė „Lietuvos ūkininko“ numerį su seimo darbo medžiaga.
Be Bortkevičienės neapsiėjo ir lietuviškos spaudos leidyba Vilniuje. 1906 metais Felicija tapo viena iš „Lietuvos ūkininko“ leidėjų, vėliau prisidėjo leidžiant „Lietuvos žinias“. Suprasdama, kad lietuviška spauda yra vienas svarbiausių bundančios tautos atributų, Felicija aukojo tam ne tik savo laiką, energiją, bet ir asmenines lėšas.
Apsigyvenus Vilniuje, ėmė skleistis didžiausias Felicijos talentas – žmonių pažinimas ir ryšių mezgimas. Šį išskirtinį gebėjimą Felicija naudojo ne tik visuomeniniame darbe, bet ir buvo nebloga piršlė. Ji supažindino Sofiją Kymantaitę su Konstantinu Čiurlioniu, vėliau jie karštai pamilo vienas kitą. To meto amžininkai apie Feliciją rašė: „Bortkevičienė visur įeidavo, su visų srovių veikėjais buvo geruose santykiuose“.
Tiesa, pažintimis ji naudojosi ne dėl savo naudos, o tik dėl kitų gerovės ir pagalbos. O pagalbos reikėjo daugeliui. Po 1905 metų revoliucijos Rusijoje suaktyvėjo kitaminčių persekiojimas. Žandarai siautėjo ir grūdo į kalėjimus žmones už mažiausius įtarimus. Felicija ėmėsi tokių kalinių gelbėjimo ir jai puikiai sekėsi. Pirmiausia buvo mėginama padėti legaliais būdais – pasamdant advokatus, surandant tinkamus liudininkus teismui. Jei tokie būdai nepadėdavo, Felicija pasitelkdavo plačias savo pažintis, žinojo, kokį biurokratinės valdžios atstovą galima papirkti ar apkvailinti. Retsykiais buvo organizuojami ir pabėgimai iš kalėjimų.
1907 metais Felicija Bortkevičienė pirmą kartą pati buvo areštuota ir uždaryta Lukiškių kalėjime už dalyvavimą slaptame lietuvių mokytojų organizacijos susirinkime. Prasidėjus tardymui paaiškėjo, kad organizacijai priklausė skundikas, nes policija turėjo kuo tiksliausią informaciją apie Bortkevičienės veiklą.
Tačiau Felicija neprarado vilties. Atsiminimuose ji pasakojo, kad ją tardęs žmogus pasirodęs geros širdies ir gana naivus. Felicija visiškai neigė savo kaltę, išsigynė dalyvavusi slaptame susirinkime ir kaip įrodymą pateikė faktą, kad tuo metu su vyru buvo užsienyje. Iš tiesų, prieš lemtingąjį susirinkimą ji su vyru buvo išvykusi į ligoninę Krokuvoje, o grįžusi apie atvykimą valdžiai pranešė tik po kelių savaičių.
Ramiu veidu Bortkevičienė paliepė tardytojui patikrinti grįžimo datą, o pati viduje drebėjo – jei tardytojas sumanys patikrinti pasą, jame ras įrašytą ankstesnę grįžimo datą. Tačiau viskas baigėsi laimingai, tardytojui užteko tik pamatyti įsiregistravimo datą ir Bortkevičienę iš kalėjimo paleido.
Tuo metu carinės valdžios represijos daugiausiai buvo nukreiptos prieš kairiųjų pažiūrų veikėjus. Nors Felicija pati nebuvo komunizmo šalininkė, tačiau suimtus politinius kalinius gelbėjo neatsižvelgdama į jų pažiūras. 1906 metais iš Suvalkų kalėjimo ji išvadavo socialistinio judėjimo lyderį Vincą Kapsuką. Po 1918 metų perversmo Rusijoje Felicijai Bortkevičienei vėl teko susidurti su šiuo veikėju. Kapsukas apkaltino ją revoliucinių lėšų eikvojimu ir uždarė į kalėjimą. Išvadavo Feliciją tik įvykę politinių kalinių mainai. Tačiau toks nedėkingumas neatšaldė entuziazmo ir Felicija toliau kaip galėdama rūpinosi kenčiančiais kaliniais ir tremtiniais.
Pirmieji Bortkevičių gyvenimo metai Vilniuje buvo laimingi, kupini prasmingos, bendros veiklos. Jonas Bortkevičius turėjo gerą tarnybą karinės intendantūros fabrike, šeima gyveno pasiturinčiai. Deja, apie 1906 metus Jono sveikata pašlijo, 1907 metais jis gydėsi psichiatrinėje ligoninėje. Trumpam sveikata kiek pagerėjo, tačiau 1909 metų sausio mėnesį Jonas Bortkevičius mirė.
36 metų Felicija liko našle, be to, vyro mirtis sukėlė finansinių problemų. Nepaisant ištikusių nelaimių, moteris toliau tęsė savo visuomeninę veiklą. Vaikų Bortkevičiai nesusilaukė, todėl visą savo neišsipildžiusią motinišką meilę Felicija atidavė skriaudžiamiesiems ir pagalbos prašantiesiems.
Pirmojo pasaulinio karo metais Felicija Bortkevičienė ėmė rūpintis Mažosios Lietuvos tremtiniais. Užėmę Vokietijos žemes rusai visus be atodairos gyventojus žiauriausiomis sąlygomis trėmė į Sibirą. Felicija ėmėsi lėšų rinkimo ir šelpė nelaimėlius maistu, parūpindavo šiltesnių drabužių, pinigų. 1915 metais ji net penkiems mėnesiams išvyko į Sibirą, kur rinko duomenis apie ištremtus Mažosios Lietuvos lietuvius,
Lietuvai tapus nepriklausoma respublika, Felicija Bortkevičienė įsikūrė Kaune ir pasinėrė į politiką.
Buvo Steigiamojo Seimo atstovė nuo Lietuvos valstiečių sąjungos. Taip pat Felicija tęsė leidybos darbą, kurį neblogai išmanė dar nuo Vilniaus laikų. 1920 metais buvo įsteigta AB „Varpas“, Felicija Bortkevičienė paskirta direktore, o bendrovės valdyboje ji dirbo kartu su Kaziu Griniumi ir Mykolu Sleževičiumi. Bendrovė įsigijo modernią spaustuvę, kuri sėkmingai veikė visą Respublikos laikotarpį, spausdino „Lietuvos žinias“, „Lietuvos ūkininką“ ir daug kitų spaudinių.
1926 metais F. Bortkevičienė drauge su Gabriele Petkevičaite-Bite buvo pirmosios Lietuvoje moterys, kandidatavusios į prezidento postą. Tuomet prezidentą rinkdavo Seimas. Kartu su dviem moterimis tąkart į prezidentus kandidatavo Antanas Smetona ir Kazys Grinius.
Moterys gavo po vieną balsą, A. Smetona – du, o prezidentu buvo išrinktas geras Felicijos pažįstamas dr. K. Grinius, gavęs 50 balsų. Deja, tai buvo trumpa kadencija - tais pačiais metais Antanas Smetona įvykdė karinį perversmą ir tapo prezidentu. Atsirado nemažai nepatenkintų naująja valdžia, buvo rengiami sąmokslai. Felicijai Bortkevičienei teko prisiminti senus laikus ir vėl gelbėti politinius kalinius.
Seimo narys, liaudininkų atstovas dr. J.Pajaujis, prisidengęs seimo nario neliečiamybe, ėmė važinėti po Lietuvą, ragindamas karininkus sukilti prieš A. Smetonos valdžią ir buvo suimtas. Suėmimas buvo neteisėtas, be Seimo pritarimo, bet greitai prezidentas A. Smetona Seimą paleido, o J. Pajaujui paskelbė mirties bausmę.
Felicija Bortkevičienė sugalvojo planą J. Pajaujui gelbėti. Anuomet Kaune buvo Čekoslovakijos atstovas, Felicijos žodžiais apibūdinamas kaip „padorus“. Bortkevičienės paprašytas, jis kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją klausdamas, ar tiesa, kad J. Pajaujui įvykdyta mirties bausmė, nes, esą, toks pranešimas atėjęs iš telegramų agentūros.
Ministerija žinią paneigė, tačiau suprato, kad tokios kraštutinės bausmės įvykdymas bus nušviestas pasaulio spaudoje. Norėdamas išvengti skandalo, A. Smetona mirties bausmę pakeitė įkalinimu.
Valdant A. Smetonai, Bortkevičienė vėl atsidūrė opozicijoje, neišvengė dėl to ir nuostolių. 1927 metais AB „Varpas“ spaustuvė, kuriai vadovavo Felicija, buvo susprogdinta nežinomų piktadarių. Nors nuostoliai buvo dideli, Felicija Bortkevičienė atgaivino spaustuvę ir toliau leido „Lietuvos žinias“.
Ilgametė draugystė Feliciją Bortkevičienę siejo su kita garsia to meto švietėja Gabriele Petkevičaite-Bite. Jos abi priklausė Lietuvių demokratų partijai ir moterų judėjimui. Dar 1895 metais Felicija prisidėjo prie Gabrielės įkurtos „Žiburėlio“ draugijos, kuri rinko lėšas ir rėmė neturtingus gabius mokinius bei kultūros veikėjus, tokiu būdu išaugino net kelias kartas inteligentų, menininkų. Nuo 1903 metų Felicija tapo „Žiburėlio“ valdybos nare, o netrukus ėmė vadovauti šiai draugijai.
Nepriklausomoje Lietuvoje „Žiburėlis“ savo veiklos nesustabdė, jo pagalbos vis dar reikėjo daugybei jaunuolių, neturinčių lėšų mokslams. Tuo tikslu Kaune „Žiburėlis“ turėjo bendrabutį, kur nemokamai galėjo gyventi neturtingi sudentai. Felicija Bortkevičienė asmeniškai susipažindavo su kiekvienu bendrabučio gyventoju, rėmė savo globotinius visomis išgalėmis.
Dešiniųjų pažiūrų Lietuvos valdžia kreivai žiūrėjo į Bortkevičienės veiklą, „Žiburėlio“ bendrabutį vadino „bolševikų lizdu“. Savo ruožtu, kairieji opozicionieriai „Žiburėlį“ vadino „fašistuojančių liberalų lizdu“. Pati Felicija Bortkevičienė, nepaisydama aplinkinių nuomonės, tęsė savo labdaringą veiklą iki pat sovietų atėjimo, ne kalbomis, o darbais parodydama, kad svarbiausia ne pažiūros, o žmogus.
Paskutiniais gyvenimo metais, sovietų okupacijos ir Antrojo pasaulinio karo metu, Felicijai Bortkevičienei vėl teko prisiminti kalinių gelbėjimo gudrybes. Ji tarpininkavo ir išgelbėjo iš kalėjimų nemažai tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų pažiūrų atstovų. Taip pat be Felicijos pagalbos neapsiėjo ir žydų vaikų gelbėjimas Kauną užėmus vokiečiams.
Karui baigiantis ir į Lietuvą grįžus sovietų valdžiai, Felicija Bortkevičienė atsidūrė saugumo akiratyje. Nepaisant to, kad šelpė ir rėmė ne vieną būsimą sovietų veikėją, 71 metų senutė Felicija buvo ne kartą tardoma ir sulaikoma. Dėl to pašlijo jos sveikata, nepadėjo ir draugų parūpintas gydymas sanatorijoje. 1945 metų spalio 21 dieną Felicija Bortkevičienė mirė savo nedideliame bute Kaune, šalia „Varpo“ spaustuvės. Testamente ji pageidavo būti palaidota Troškūnuose, greta sesers Juzefos.
Pokario Kaune dar buvo likę labai daug Felicijos Bortkevičienės gerumą patyrusių žmonių, todėl jos laidotuvės galėjo virsti savotiška demonstracija. Išsigandusi valdžia neleido išspausdinti laikraštyje žinios apie laidotuves, palaikus iš „Varpo“ spaustuvės salės išvežė slaptai.
Taip, be didelių palydų ir iškilmingų kalbų, kukliai, kaip ir gyveno, Felicija Bortkevičienė iškeliavo į paskutiniąją savo kelionę.
Felicijos Bortkevičienės palikimą sunku išmatuoti ar tinkamai įvertinti. Ji nedaug rašė, nesakė garsių kalbų, dirbo tyliai, nelaukdama atlygio ar padėkų. Amžininkai ją apibūdino kaip nedidelio ūgio, judrią, rimtą, energingą moterį, dažniau susirūpinusią, nei besišypsančią. Pasiruošusią ištiesti pagalbos ranką kiekvienam prašančiam.
