Viskas prasidėjo kai man buvo 17 metų, su drauge vakare rinkdavome bet kokius telefono numerius ir skambinėdavome bei kalbėdavome visokias nesąmones (tada mums atrodė labai linksma).

Vieną vakarą, kuris taip pat nebuvo išimtis, skabinėjome, šaipėmės ir visaip juokavome, kol surinkau numerį ir atsiliepė vaikinas (na iki tol irgi daug vaikinų buvo atsiliepę). Nežinau kodėl, bet nesišaipiau, o kalbėjau normaliai, paklausiau, kaip jam sekasi, ką veikia. Netgi pasitraukiau į šalį, kad nesigirdėtų, kaip draugė kažką šūkalioja.

Taip ir prasidėjo bendravimas. Mus skyrė 30 kilometrų atstumas, todėl po daugiau nei mėnesio bendravimo susitikome, pradejome susitikinėti kiekvieną savaitgalį, tapome pora, susipažinome su vienas kito artimaisiais ir draugais.

Jis baigė mokyklą ir įstojo į Vilnių mokytis, tuo metu aš buvau 12 klasėje. Metus susitikdavome savaitgaliais (kartais kas antrą savaitgalį), per mokslo atostogas visuomet lėkdavau pas jį...

Atėjo vasara, dėl jo stojau mokytis tik į Vilnių. Įstojau. Apsigyvenome kartu, buvome padraugavę jau beveik dvejus metus. Tikėjau, kad tai yra tas žmogus, su kuriuo būsime kartu amžinai. Gyvenome ir mokėmės kartu, savaitgaliais grįždavome pas tėvus. Atrodė, kad viskas kaip pasakoje.

Kol po 3 metų draugystės ir metų gyvenimo kartu aš išvažiavau pas tėvus, o jis liko Vilniuje, nes sirguliavo. Penktadienį praleidau su draugėmis ir per daug galvos nesukau, ką jis veikia, kol šeštadienį atsirado keista nuojauta, kad kažkas ne taip ir ji visą dieną manęs nepaliko.

Vakare vaikinas parašė sms, kad blogai jaučiasi ir eina miegoti. Esu toks žmogus – jei miega, tai netrukdau, juk parašys, kai atsikels.

Praėjo pora valandų – nerašo. Nusprendžiau važiuoti autobusu į Vilnių. Išvažiavau. Prie namų buvau jau vėlai vakare. Atsirakinu duris, įeinu, o jis su savo klasioke guli lovoje... Su mano „drauge“, kuri ateidavo pas mus į svečius, kuriai viską pasakodavausi.

Pamačiusi juos tiesiog apsisukau ir išėjau. Parašiau žinutę, kad išsikraustytų, grįžau po keturių dienų, verkė, atsiprašinėjo, sakė, kad ne taip viską supratau. Bet tada aš nesupratau, kaip galima tokį faktą ne taip suprasti... Išsiskyrėme...

Tik po ketverių metų galėjau pradėti kažkokius santykius, nes visą laiką galvojau, kad kam pradėti su kažkuo susitikinėti, jei vis tiek išsiskirsime.

Galvojau, kad nieko nėra amžino. Ketverius metus jaučiausi pažeminta, įskaudinta, nors jam jau nieko nebejaučiau. Šiuo metu esu su žmogumi, kuris žino, ką reiškia, kai tave išduoda ir mes pasižadėjome, kad ir kaip butų skaudu, geriau pasakyti tiesą nei apgaudinėti žmogų.

Tikiu juo, nes jau ketverius metus esame kartu (lygiai tiek pat ir gyvename kartu). Esame MES – po vieną būname tik savo darbuose, o po jų skubame namo vienas pas kitą. Niekam nelinkiu patirti tokios išdavystės.Šiuo metu buvusiam galiu pasakyti „ačiū“, nes dabar žinau, kas yra tikra meilė. Tikiu, kad viskas, kas gyvenime vyksta, turi priežastį.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (63)