Man buvo šešiolika, kai sutikau savo pirmąją meilę. Nors tikrai buvo daug kliūčių mums būti kartu, tačiau mes jas įveikėme. Galėdavome dieną ir naktį kalbėtis telefonu, o prieš atsisveikinant praplepėti dar valandą.

Atrodžiau labai jaunai, tačiau buvau subrendusi ne pagal amžių. Tuomet tai atrodė graži pasaka: aš tokia mažytė, o jis gražiai nuaugęs, tvirto sudėjimo, tamsiaplaukis. Svajonių vyras, ne kitaip.

Idilė tęsėsi dvejus metus, kol nesužinojau, kad laukiuosi. Buvau tarsi išgąsdintas žvėris, bijojau ateities. Buvau tik viena koja įžengusi į suagusiųjų gretas, o čia - vaikas. Juk tai didelė atsakomybė.

Bet jis ramino mane, tikino, kad tai mūsų meilės vaisius, o aš patikėjau. Negaliu sakyti, kad jis neišpildė žadėtos pasakos, buvo tikrai geras tėvas ir su dukra turėjo net artimesnį ryšį nei aš pati. Pavydėjau, nes pati negavau tiek vaikystės, kiek reikėjo mažam vaikui.

Ketverius metus pragyvenome kartu, o tuomet į pasaulį pasibeldė antra dukra. Jis jos nenorėjo, bet dabar aš buvau jau labiau subrendusi motinystei, žinojau, kad jei duonos atsirado vienam vaikui, tai atsiras ir antram.

Neklydau, antroji buvo tokia rami, kad nepastebėjau ir kaip išmoko žengti pirmuosius žingsnius, tarti pirmuosius žodžius. Nesakau, kad jis antrosios nemylėjo, bet neturėjo tokio artimo ryšio kaip su pirmąja.

Drauge pragyvenome septynerius metus ir esu tikrai už viską jam dėkinga. Gal juokingai nuskambės, bet dėkoju jam, kad padarė mane stipresne.

Neištikimybę įtarti pradėjau tada, kai jis pasikeitė ir mes nebekalbėdavome kaip anksčiau. Nebebūdavo rytinės kavos, o grįžęs iš darbo jis iškart eidavo miegoti.

Bandžiau save raminti, kad tai rutina, kad mums tiesiog reikia pertraukos, galbūt pabūti atskirai. Kaltinau save, kad nemokėjau puoselėti šeimos, o gal tiesiog nenorėjau...?

Atsimenu, kad jis vėlyvą gegužės vakarą išvažiavo. Jaučiau širdimi, kad jį matau paskutinį kartą. Neklydau.

Verkiau naktimis ir tikrai bijojau ateities: likau viena su dviem vaikais. Ilgėjausi jo, bet galbūt net labiau ilgėjausi prisiminimų, kai buvome tikrai laimingi...

Pykau ant jo, pykau ant viso pasaulio ir ant savęs. Šioje istorijoje kalti abu. Mes nemokėjome, o gal nenorėjome kalbėtis. Nors ir svajojome, kad kartu pasensime, bet mums nepavyko. Nepavyko išsaugoti meilės.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (80)