Kaimyniniam medinuke girdisi vyrų balsai, net stogas kilnojasi, fone skamba buteliukai, mes girdim tik graudų vieno vyrioko bliovimą palydimą šniurkščiojimais: „Aš ją taip mylėjau…“ Iš toliau atsklinda kompanjonų paguodos ir palaikymo šūksniai: „Bus tų bobų! Baik žliumbt! Išgerkim!“ Mums šiek tiek juokinga. Ir graudu.
10 netinkamiausių palaikymo būdų
Bet gi kiekvienam gyvenime buvo dienų, kai reikėjo palaikymo. Kartais net mėnesių. Metų turbūt niekas neištempė. Nusibodę būtų ir pačiam, ir kitiems.
Paguodos ir palaikymo reikia ir kai neišlaikytas egzaminas, ir prarastas vairuotojo pažymėjimas, ir žlugęs verslas, ir išsiskyrimas su mylėtu žmogumi, ir darbo praradimas ir artimo žmogaus mirtis. Kai kuriais lengvesniais atvejais užtenka nukreipti dėmesį, išklausyti arba pakalbėti, išgerti didesnį kiekį svaiginančių skysčių, prasiblaškyti pakeitus aplinką ir viskas ok. Tai puikiai veikia tada, kai situaciją, kurioj „nepaėjo korta“, galima pataisyti antru ar trečiu bandymu. Žmonės socialūs gyvūnai, jiems reikia jausti, kad jie ne vieni. Vieniems reikia tylos ir netrukdymo. Kitiems – prasiblaškymo. Tretiems – daug kalbų. Ketvirtiems – viso sprogstamojo mišinio. Tada, kai jiems blogai. Nes kai gerai, laikyt nereikia. Styro patys.
Palaikymas ir yra žinutė tau svarbiam žmogui: „Aš girdžiu tave, suprantu, priimu tavo situaciją ir jos sukeltus jausmus. Ir pasiruošęs pabūti kartu toj nesmagioj realybėj.“ Nežinau, ar pati tinkamai palaikydavau draugus ir artimuosius. Sakiau „Laikykis!“, kaip daugelis daro, tik nepasakydavau, už ko.
Būk stipri!
Palaikyti – tai leisti kitam pajusti, kad jis ne vienas bėdoje. Tokios frazės „susiimk“, „laikykis“, „būk stipri“ – ne koks palaikymas. Žmogus nori su kuo nors pasidalinti savo emocine našta, o ne sustiprėti, kad pats vienas ją garbingai arba sunkiai su ja vaikščiotų. O kai sakai „laikykis“ ar „būk stiprus“, „susiimk“– tai skamba kaip pasiūlymas susitvarkyt reikalus pačiam, sustiprėti ir viso gero. Nors, tiesą sakant, kartais tai labai padeda – rašiau ir apie tai Suck it up!
O tu žinai, kaip kolegei buvo?
Tau nagas nulūžo? Oi, žinai, mano bendradarbei per vestuves – du, isivaizduoji? Aišku, ne apie tai. Ne apie tokias idiotiškai-neva-tai-svarbias smulkmenas. Istorija, kad ir kaimynų kačiuką suvažinėjo menkai paguos tą, kuris po 14 metų draugystės neteko šuns. Arba prarado artimą žmogų. Paverkt kartu ir pasakyt „vajezaw kaip baisu, jokios prošvaistės“, – ne koks scenarijus. Ir pasakojimas, kad penkiolikai pažįstamų buvo panašių dalykų visai nepadės. Kai yra savas skausmas, svetimas nelabai guodžia.
Norėjau, bet …
Paskui persigalvojau, nes už tave sugalvojau, kas tau geriau. Galvojau tau paskambint, galvojau užsukt, galvojau tave išsitempt, bet pagalvojau, kad tau … Oi, gerus ketinimus visi mėgsta, ypač tie, kurie jų turi. Dažniausiai tai baimė. Nes į vestuves vaikščioti visi mėgsta, o į laidotuves – nelabai. Toks palaikymas – kaip pasiteisinimas. Niekas nesako, savi reikalai visada svarbesni, bet galvoti už kitą, kas jam geriau būtų – tikras atsikalbinėjimas. Pasakyt, kad „man per sunku, aš nemoku, aš nežinau, ką daryti, ką sakyti “ reikia turėt ohoho kokius kiaušus. Artimo žmogaus vaikas serga taip, kad viltis tik iliuzinė – kaip pasakyti, kad tau tai svarbu, kad nerimauji, kad nori padėti, kad neatsižymėt geru darbeliu atėjai ar paskambinai? Kaip neįžeist? Kokius žodžiu parinkt? Va čia tai iššūkis. Geriau daryt, nei teisintis…
Nežliumbk
Jei norisi paverkt, tik jau nereik drėkint vyriško peties. Jiems nuo moterų ašarų pelėsis atsiranda. Geriausiu atveju pasakys „Viskas bus gerai“. O jei problema ūkinė – žinoma sutvarkys, kad tik nereiktų ramiai sėdėt, klausyt, apkabint, patylėt, kol išsikalbėsi. Tai užuot verkus vyrui ant peties, varyk paverkt draugei. O jei jau atsitiko, kad reik vyrus palaikyt – tada dar sudėtingiau. Gerai, kai gali išlygint marškinius, išvirt barščius, išplaut grindis, bet tai ir viskas. Jie tik garsiai pasijuoks iš savęs, savo kvailumo, žioplumo, kad tik nepasijuoktum tu, kad tik nepagalvotum, kad jam tai bėda ar problema. Vieni juokai – nuo to gyvenimas tik įdomesnis, – taip jie save ir kitus ramina. Vyrai savo silpnumą rodo retai ir tik kai kurioms moterims. Tos žino, kaip juos palaikyt. Sako, seksas padeda. Kaip ir degtinė. Bet…anoks čia palaikymas skysčiais. Trumpam.
Aš tau sakau, jis durnas
Va, guodi draugę, kad jos mylimas vyras kažkaip ne taip pasielgė (susigalvokit situaciją – neištikimybė, smurtas šeimoje, girtuoklystė ar pralošta karalystė kazino) ir dedi jai į temą – pasakoji, koks jis durnius, koks netikėlis, kaip ne taip padarė. O jai ir taip sunku skųstis savo artimu žmogum, kuris ją įskaudino. Na, pasakyk draugei „Tavo vyras tikras egoistas, žmogus be atsakomybės ir pareigos jausmo“, galvoji jai bus geriau? Ji tai jau žino. O dar kažkas patvirtina iš šalies, kad jis tikras montras. Super, ane? Ne tik jis žioplys, o dar ir ji, nes su tokiu pasirinko gyventi. Jei jau norisi įkišt trigrašį, tai geriausia pasakyt, ką galvoji apie poelgį, o ne svarstyti kito žmogaus asmenines savybes. O be to, ten jų šeima ir jie išspręs reikalus, o tu būsi ta, kuri su žemėm sumaišei jos vyrą.
Rašau tau…
Yra dar vienas būdas visiškai blogai paguosti ir palaikyti – parašyt žinutę, o ne paskambinti. Kai išgirsti balsą, tada žinai, kokia nuotaika, kokios emocijos kitam laido gale ir daug lengviau gali pataikyti į taktą. Čia ne tik tada, kai kam nors reik palaikymo. Bet kada. Vienos kalbos bus, kai ašaros, kitos – kai nusivylimas, pyktis ar neapykanta. Balsas išduoda daug. Dabar žmonės kažkodėl bijo skambinti, ir pati nuoširdžiausia žinutė, pataikiusi netinkamu laiku ir kad ir neutraliausiais žodžiais bus tik dar blogesnė, nei pats tyliausias palaikymas skambučiu.
Aš tau tuoj viską suorganizuosiu
Kas mėnesį vaikas serga? „Jums reikia grūdintis ir lankyt baseiną, paskambink ir užsirašyk!“, – palaikymo pilna draugė jau ieško telefono. Suknelė per siūles treška – tuoj duosim dietologą. O visai ne to reikia. Aišku, gerai, kai kažkas gali padėti praktiškai, tačiau šimtą kartų geriau sulaukti, kol to paprašys. Gal tas, kuris pasiskundė netobulu gyvenimo epizodu visai nenori nieko keisti. Nori tik pasipasakoti, kad ir kaip prastai susiklostė reikalai. Dar jam susigyvent reik, mintis surankiot, planą pasidaryt. O gal jam visai nereik vaikui baseino, nes mazgiui alergija nuo chloro? Tie neprašyti patarimai– kaip įkyrios mamos pagalba „mažuti, nabaguti, mažas, durnas, beviltiškas, be manęs nesusitvarkysi.“ Yo, aš tai mėgstu neprašyta pagalbos akcijas organizuot, esu daug tokių nuodėmių padarius. Dabar klausiu. Neprašo, vadinasi, nereikia.
Man tai taip niekad nebuvo
Čia ne fair play. Taip nesąžininga ant postamento užsilipus triūbyti apie savo išskirtinimą. Nebuvo, tai dar bus. Arba bus kitaip. Gal dar blogiau. Va, draugei pavasaris sunkus, bespalvis, tu čia pasakoji, kaip stengiesi pozityviai mąstyt, jogą lankai, džiaugiesi rasotomis rožėmis ir saulės spindulėliais ir šiaip tau tai niekada tokių nesąmonių nebūna. Ot tai šaunuolė, pasirodei, kokia tu faina ir pasijutai geresnė? Lexus prieš Toyotą, ane? Tau gal ir reikia nuolat savim pasigirt, o anai – visai ne.
Ot ožka, pati kalta
Internetinių komentatorių taktika – visose situacijose paaiškint, kad auka kalta. Na jei ir kalta, tai ką? Negalima palaikymo sulaukt? Lyg kitiems nebūna susimaut? Pažiūrėkit į tuos, kurie laikinai ar ilgam patupdyti belangėj, jų antros pusės turbūt jiems neaiškina, kad pats kaltas. Nors kaltas. Va čia palaikymas. Sako, kad žodiniai spyriai į užpakalį pvz. neišlaikius kokio kito egzamino gali būt pagalba susiimti, bet paprastai kaltinimai niekam dar nepridėjo motyvacijos. Ko mažiausiai reikia? Priekaištų.
Tau viskas ok?
Kai tave išmetė iš darbo ar rimtai sergi už tokį klausimą artimai draugei galėtum galvą nuraut. Ne, aišku, žinoma, viskas OK, tik išmetė iš darbo arba rimtai sergu. Gi skambini žinodama tai. „Kaip laikaisi? “, „Kaip jautiesi, kaip tvarkaisi?“ mandagus ir atsargus klausimas.
Užjaučiu
Tas žodis kažkodėl toks netikras. „Jaučiu“ – visai kas kita. Kai smulkios bėdos, tai ir paguodos ar palaikymo reikia reikia mažiau. Daug sunkiau, kai situacija tokia, kurios lengvai neišspręsi. Skyrybos, sunkios ligos diagnozė ar gero nežadantys sveikatos tyrimai, neduokdie, artimo žmogaus mirtis, – va čia tai reikia ir subtilaus, ir tvirto palaikymo. Kad įsikibtų. Po sunkių laikotarpių dar ilgai reikia galvoti ką sakai bendraudamas, net vengi tam tikrų temų – atsitiktinė frazė gali taip pataikyti, kad susprogdins ir sienas aptaškys. Yra žmonių, kuriems reikia tylos. Kurie nė už ką neprisipažins, kaip jiems sunku. Net ir tada yra būdų pasakyt: „Galvoju apie tave. Tu man svarbus žmogus.“ Kaip? Tas žmogus juk savas. Tu jį pažįsti. Žinosi ir kaip pabūti su juo. Surėmus nugaras. Ir prikandus liežuvį.
Jūros ir torto
Nėra čia ko girtis, buvo ir man ilgokas laikotarpis, kai buvau visai ištižusi. Dėl daugybės priežasčių. Ir pasiguost norėjosi ir pasilaikyt. Tada reikėjo žinoti, kad esu ne viena. Kad esu svarbi žmonėms, kurie ir man svarbūs. Ką prisimenu iš to laiko?
„Torto, vynuogių, šampės ir cigarečių?“ – be galimybės prieštarauti klausė viena draugė. Kas, kad atbogintos lauktuvės strigo gerklėje ir maisto ar burbulų man mažiausiai reikėjo. Ilgas kavos gėrimas ir žinojimas, kad kitas dėl tavęs pastūmė į šoną savo darbus ir malonumus, buvo gydantis. „Perku bilietus ir atskrendu“– sakė kita draugė, su kuria nekalbėjom kelis metus. Užsimiršo visos smulkios nuoskaudos, nes tuo metu man svarbu buvo, kad ji šalia. O ji irgi norėjo būt kartu. Kita skambino dažnai, tarsi pulsą matavo. Kasdien. Kažkas tiesiog išsitempdavo pasivaikščioti. Dar ačiū, kad galėjau pabūt ne viena, kai negalėdavau miegot. Ir už tą kelių valandų pokalbį be žodžių irgi ačiū. Ir už tyliai suplautus indus ir aptvarkytus namus.
Kad ir kaip būna sunku ir beviltiška, visada turim norų. Mažų arba didelių, kurie nuskaidrintų. Išvalytų galvą. Kartais bijom net pasakyt, ko norėtume, net jei kitas ir paklaustų to juodžiausią mūsų valandą. Patylim. Nesinori kitų apkraut savo kaprizais? Gal. Bet ne kasdien gi.
Sakykim, ko norim. Visada. Ne tik tada, kai blogai. Tie, klausiantys patys bijo prabilt ir ištempt į klubą tada, kai atrodo, kad nedera to net siūlyti. O gal tu mieliausiai priimtum tą pasiūlymą.
Kai man buvo blogai, aš labai norėjau prie jūros. Neturėjau jėgų teleportuotis pati. Neklausė, tai nesakiau, nors pasakiusią būtų greit supakavę ir nuvežę. Dabar gerai, tai galiu nuvažiuoti pati. Tik pamenu, kad labai norėjau tada.
„Pati kalta, kad nesakei“ – ačiū, tokios frazės mažiausiai ir dabar reikia. Ir palaikyt jau šiandien galiu kitus. Tikiuosi, kad tinkamai. Ir nuvešiu prie jūros, greit išsistumdysiu savo reikalus, tik pasakykit.
Daugiau Jolitos tekstų skaitykite www.protoaistros.lt