Jiems užtenka mamos iš vakaro ant stalo paliktos stiklinės kefyro ir meduolio ar sausainio pusryčiams (taip, tai vaizdelis iš gyvenimo). Tas vaikas atsikelia, užkremta ir eina sau žaisti (ne, ne, kompiuteriai tais laikais dar buvo tik tėvų, o ne vaikų žaislai). Mama miega, vaikas žaidžia. Ir jam nebuvo vieniša. Užaugo net labai teisingas bičas, visai neasocialus, jei ką.
Būna dar geroji vienatvė, kai esi vienui vienas, bet žinai, kad kažkas netrukus paskambins į duris. Čia tas didžiausias buvimo vienam džiaugsmas. Tokią vienatvę galėčiau ištverti kasdien! Na, gerai, kas antrą dieną.
Būna laikina kelionių vienatvė, kai darbo reikalais išvažiavusi viena, be kolegų svetimam mieste esi smagiai valkataujanti turistė, kuri eina ten, kur nori, arba kai vakarieniauji kokiam nors restoranėlyje elegantiškoj vienatvėj, kai visi staliukai aplink užimti porų ir kompanijų. Tokia vienatvė baigiasi, kai lėktuvas nusileidžia.
Būna namų vienatvė, kai mėgaujiesi akimirka, kai visi tave paliko ramybėj – šeimyna išlėkė pasiganyti, o nykūs namų ūkio darbai nudirbti. Tada nusispiri batus vidury kambario, palieki kavos puodelį ten, kur namiškiai niekada nedrįstų, nes gerai išmuštruoti, vaikštai namuose apsirengusi taip, kaip nori, šoki pagal muziką, kurios neklausai, kai kiti šalia, skaitai, valgai, guli vonioje ar svajoji apie savo gyvenimą, koks jis būtų, jei būtų… Arba dar bus. Kol su triukšmu į namus sugrįžta realybė.
Būna iliuzinė vienatvė. Kai specialiai viena sau pati, be jokios kompanijos leidi laiką tarp žmonių. Visai nenorėdama būti viena. Bet tas beveik arogantiškas vienišas grand entrance – tarsi reitingų pasitikrinimas. Vyno taurė garsiai burbuliuojančioje žmonių minioje - ir tu jau nebe viena. Iliuziškai.
Būna ligos vienatvė, kai temperatūra peršoka visas fantazijos ribas, kai užklumpa migrena ar susuka radikulitas, o jei dar kokia sulaužyta koja??? Kai nėra kam sulakstyt vaistų, išvesti šuns, išvirti sultinio, išverst iš lovos, nuvest iki tualeto… Bet liga nesitęsia amžinai, o patirtis padeda puikiausiai susitvarkyti su laikinais vadybos ir logistikos projektais.
Yra vienatvė, kai kažkas išeina. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme: vaikai išskrenda studijuoti arba gyventi skyrium, artimas žmogus miršta, šuo išboginamas vasaros ar žiemos atostogų, o mylėtas žmogus tiesiog išeina ir atsiradusią erdvę, kurios tau nereikia, beveik mistiniu greituoju būdu užpildo klampi vienatvė. Vienatvė, su kuria reikia susigyventi. Yra tik vienas būdas: kai žinai, kad kažkas iš tikrųjų nebegrįš, vis tiek nenustoji laukti, nes ten, kur laukiama, ten nėra vienatvės.
O apie klasikinį poetiškai skambantį vienatvės dviese fenomeną net sunku rašyt. Jos daug. Tikrai, nes dviese jautiesi dar blogiau nei vienas. Ji slepiama ir ja nesiskundžiama. Ji apkaišoma visokiais poros ir laimingo buvimo kartu atributais, kad tik neišsiduotų. Ji kartais išsprūsta silpnumo akimirkomis negrabiai nubraukiamu ašaros lašu ar keliais santūriais žodžiais artimam draugui ar draugei. Ir toliau gyvenama trise kaip dažno vyro slaptoj seksualinėj fantazijoj: Jis, Ji ir dar viena Ji. Tik čia Ji nepaliečiama, tik jaučiama ir nereikalinga. Ji – vienatvė.
Būna dar skaitmeninė vienatvė. Kai nėra jokio interneto. Jokio. Ir kai mobilusis pamirštas namuose. Kai kam tai žudanti patirtis, bet išgyvenama: nežinau nė vieno, kuris mirė dėl interneto trūkumo.
Baisiausia vienatvė yra ta, kai aplink tave daugybė žmonių, kuriems esi reikalinga. Visiems kažko iš tavęs reikia: pagalbos, dėmesio, pinigų, darbo, užuojautos, išklausyti, nuvežti, parvežti, nupirkti, suorganizuoti. Jiems iš tavęs kažko reikia, o tavęs paties – ne. Ir tau jų nereikia…
Daugiau Jolitos tekstų skaitykite www.protoaistros.lt.