Antai Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje ilsisi karvedys Petras Veselkovskis, medžioklėje išgelbėjęs karalių Žygimantą Augustą. Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje stūkso Romerių šeimos mauzoliejus, kuriems antkapius kūrė žymus lietuvių skulptorius Kazimieras Jelskis. Visgi nedaugelis žino, jog Kauno bažnyčiose taipogi esama įdomių palaidojimų, pro kuriuos dažnas praeina neatsigręždamas.
Pats ankstyviausias Kauno Šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos antkapis yra epistolos pusėje ant paskutinio pilioriaus prie pagrindinių durų. Tai nedidelis paminklas, kuriame iškalta rusiška epitafija skelbia, jog kapas priklauso Rusijos pasiuntinio Austrijoje žmonai, Julijai Tatiščevai, mirusiai Kaune, pakeliui iš Vienos į Sankt Peterburgą 1834 m. ir palaidotai šioje „cerkvėje“. Kas buvo toji moteris?
Šaltiniai skelbia, ją gimus smulkaus bajoro šeimoje netoli Slanimo (dab. Baltarusija). Pažymėtina, Slanimas LDK priklausė nuo 1276 m., kurį valdė vyriausias Didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnus Mantvydas. Julijos tėvas buvo lietuvių armijos majoras Pranciškus Kanopka, o motina Ana, tolima Kondė princo giminaitė. Memuaristas, leidėjas Juozapas Pržeclavskis knygoje „Atsiminimų kaleidoskopas“ rašo, kad majoro šeimoje augo keturi sūnūs ir trys dukterys.
Trys vyriausi sūnūs tarnavo prancūzų armijoje, o jauniausias rusų. Vienas jų, Jonas Kanopka būdamas leitenantu dalyvavo T. Kosciuškos sukilime. Sužeistas, pasitraukė į Prancūziją, kur įstojo savanoriu į prancūzų armiją. 1797 m. tapo lietuvių-lenkų legiono Italijoje kapitonu. Be to kovėsi Frydlando mūšyje, Pusiasalio karuose, o prasidėjus 1812 m. karui, vadovavo 3-iajam lietuvių gvardijos pulkui. Tuo tarpu jauniausias sūnus tarnavęs rusų armijoje ulonu, vėliau paskirtas Slanimo gubernatoriumi. Nepaisant to, J. Pržeclavskis apibendrindamas rašė: „Ši šeima išsiskyrė nepaprastu lengvabūdiškumu ir apskritai protinių savybių stoka.“
Julija Kanopka vaikystėje gavo paviršutinišką namų išsilavinimą ir buvo gana anksti ištekinta už aukšto rusų karininko, 1796 m. Persijos kampanijos dalyvio Nikolajaus Bezobrazovo. Jis išsivežė sutuoktinę į Peterburgą, pristatydamas aukštajai visuomenei. Šioje santuokoje gimė duktė Jelena, kuri 1824 m. ištekėjo už grafo Aleksandro Apraksino.
Kaip kariuomenės atstovas, N. Bezobrazovas dažnai keitė gyvenamą vietą. Pasak šaltinių, 1800 m. gegužės 3 d. paaukštintas generolu-majoru, ėmė vadovauti Maskvos dragūnų pulkui. 1805 m. kartu su pulku vyko į Austriją, o 1807 m. birželio 27 d. dėl prastos sveikatos atsistatydino. Greičiausiai Austrijoje vyrą lydėjo ir Julija, nes karininkų žmonos, kaip žinome iš XIX a. pr. atsiminimų, palaikydavo sutuoktinius morališkai iki paskutinės akimirkos.
Vienaip ar kitaip, 1808 m. Vienos salone J. Bezobrazova susipažino su diplomatu Dmitrijumi Tatiščevu, kuris už Varšuvos šturmą (1794) buvo apdovanotas 4-uoju Šv. Georgijaus ordinu.
Be to, imperatoriaus Pavlo I laikais paskirtas Užsienio reikalų kolegijos nariu su slapto patarėjo pareigomis. Austrijos sostinėje poros susitikimą stebėjęs rusų diplomatas, pašto direktorius Konstantinas Bulgakovas broliui į Maskvą rašė, esą D. Tatiščevas beprotiškai įsimylėjo jaunąją damą ir jos namuose leisdavo ištisus vakarus, tačiau jausmų išpažinti nedrįso. Sklaidant atsiminimus, pastebima gausios autorių liaupsės Julijos išvaizdai, todėl nenuostabu, kad moteris nestokojo gerbėjų.
Tiesa, diplomato meilei Julija abejinga nebuvo, nes 1810 m. išsiskyrė su vyru. Jų oficialią skyrybų datą šaltiniai pateikia skirtingai, pvz., 1812-1813 m., tačiau istoriko Aleksandro Turgenevo 1810 m. laiške diplomatui, senatoriui Aleksandrui Bulgakovui, Julija jau įvardinta D. Tatiščevo žmona.
Beje, pastarasis su Natalija Koltovskaja turėjo du nesantuokinius sūnus Pavelą ir Vladimirą. Antroji Julijos santuoka buvo bevaikė ir ne itin džiaugsminga. Tą liudija 1815 m. sausio mėnesio A. Bulgakovo laiškas broliui: „Viskas, ką pasakoji apie D. Tatiščevą kelia man sielvartą. Aš visa tai įsivaizdavau, bet tavo įsitikinimas, kurį išsakai, be galo mane liūdina; jis nusipelnė geresnio likimo. Tai kvailos santuokos rezultatas. Ji pražudys jį, todėl geriau išsiskirti.“
Po kelerių metų Paryžiuje aplankęs porą A. Bulgakovas broliui rašė: „Vakarieniavome su Šrioderiu pas Tatiščevą, kuri prisiminė visus tavo vienietiškus pokštus; po dviejų dienų ji išvažiuoja į Peterburgą, ir taipogi aplankys Maskvą; nors jau sena, tačiau vis dar gera ir maloni moteris. Aš įsitikinęs, kad Šrioderis ją įsimylėjęs.“ Sunku pasakyti, kokie rūpesčiai kamavo Tatiščevų šeimą, tačiau jų gyvenime šarmo netrūko.
Ironiška, bet abu sutuoktiniai ištikimybės nevertino, todėl kartais visuomenėje pasklisdavo kalbos, jog pora ruošiasi skirtis. Antai, 1821 m. vasarį A. Turgenevas poetui kunigaikščiui Piotrui Viazemskiui rašė, jog „Bezobrazova-Tatiščeva turėjo ištekėti už kavelergardų pulko karininko, taip bent jau kalbėta mieste, tačiau išsiskyrė.“ Visgi P. Viazemskis šiomis kalbomis, matyt, netikėjo, nes pats mylėjo J. Tatiščevą, kurią laiškuose nepaliaudamas garbino. Štai, vieną laiškų užbaigė lenkišku posakiu „padam do nog“ (lt. „krentu po kojom“), o kitame moterį vadino „gražiąja Julija.“ Be to skyrė jai ketureilį, kur šlovino moters grožį.
Tuo tarpu vilioklė Julija lydėjo sutuoktinį visose jo misijose, nepraleisdama progos sužibėti visuomenėje. Žinoma, oriam diplomatui, valstybės reikalai neretai būdavo svarbesni nei šeimyniniai. Tai ypač atsispindėjo 1812 m., kai D. Tatiščevas paskirtas specialiu pasiuntiniu bei įgaliotuoju ministru Madride.
Tuomet nuo pirmų dienų, aplinkiniai kaltino vyrą neigiama įtaka Ispanijos monarchui. Kiti užsienio pasiuntiniai Madride savo vadovybėms pranešė: „Rusijos pasiuntinio įtaka čia tiesiog išskirtinai žydi. Karalius tariasi su juo visais svarbiausiais klausimais, net tais, kurie liečia Ispaniją. Nei vienas ministras neturi tokių įgaliojimų, ir jeigu jiems prireikia karaliui ką nors pasiūlyti, pirmiausia turi kreiptis į Tatiščevą.“
Tad užkulisiuose sklido gandai, esą rusų diplomatas yra karaliaus favoritas, nors įrodymų trūko. Iš tiesų, viskas rėmėsi į racionalią politiką. Karalius Ferdinandas VII nuolaidžiavo D. Tatiščevui, siekdamas stiprinti tarptautinę Ispanijos poziciją sąjungoje su Rusija bei išsivaduoti iš izoliacijos, kurioje atsidūrė ispanų diplomatui Pedrui Gomezui Labradorui atsisakius pasirašyti Vienos kongreso aktą. Tuo tarpu D. Tatiščevas buvo įsitikinęs, jog Rusijai tokia sąjunga taps naudinga, nes padės susilpninti Didžiąją Britaniją, aršiausią Rusijos konkurentę žemyne, bei gerins prekybinius santykius su Ispanija ir aktyvins rusų veiklą Amerikoje.
Vis dėlto J. Tatiščeva net politiniuose reikaluose visada mėgo groti pirmuoju smuiku. Pasak diplomato grafo Aleksandro Ribeaupiere, kartą imperatorius Aleksandras I jo paklausė kaip Vienoje elgiasi pasiuntinys Tatiščevas, nes valdovą pasiekė nemalonūs gandai. Tad A. Ribeaupiere nuvyko pas jo sutuoktinę. „Pasiuntinio žmona Julija Tatiščeva <...> su kuria artimai bendravau, sumani ir jautri asmenybė, tuomet buvo Peterburge. Ji jaudinosi, kad neužimčiau jos vyro posto arba jo nejuodinčiau. Atvykusi pas mane Tatiščeva bandė įtikinti, jog atsisakyčiau siūlomos pasiuntinybės į kurią, anot jos, mane skyrė vien mėginant pašalinti iš valdovo akiračio.“
Visgi daug subtilesnė konkurencija vyko moterų pasaulyje. Antai, 1825 m. užsienin išvykus buvusiai imperatoriaus Aleksandro I favoritei Marijai Naryškinai, K. Bulgakovas teigė: „Dabar Vienoje Julijai Tatiščevai atsirado pavojinga varžovė tiek dėl figūros, tiek dėl garderobo.“ Visa tai rodo, kokį vaidmenį XIX a. visuomenėje atliko moterys; kitaip tariant, vyrai valdė pasaulį, o vyrus kontroliavo jų žmonos.
Anglų diplomato Rusijoje žmona Ana Disboro giminaičiams 1825 m. iš Peterburgo rašė: „Tatiščeva vyro nelydėjo... Ji turi tam tikrų baimių, kad Vienoje patogiai nesijaus, nes jos persona ten ypač gerai žinoma. Kažkada ji buvo gražuolė, bet ir dabar vis dar graži... Ji pati laimingiausia iš laimingiausių, apsirėdžiusi prabangiomis suknelėmis bei pasidabinusi juvelyriniais dirbiniais ir be to mylima padorios visuomenės. Iki šiol vengiau susipažinti su ja, tačiau dabar viliuosi, kad ji vyks į Vieną, antraip, daugiau negalėsiu išvengti susitikimo, kadangi mes lankome grafienę Apraksiną, jos dukterį.“
Ar J. Tatiščeva tąkart išvyko – neaišku, tačiau būtent kelionė jai nulėmė ateitį.
Eilinį kartą grįždama iš Vienos į Peterburgą, moteris stabtelėjo persikelti per upę ties Kaunu. Apie tą įsimintiną dieną papasakojo grafienė Darja Tyzenhauzaitė-Finkelmon. Toji pati, kurios tėvo Ferdinando fon Tyzenhauzo mirtis Austerlico kautynėse aprašyta (kaip Andrejaus Bolkonskio prototipas) L. Tolstojaus romane „Karas ir Taika.“
Ji rašė: „Ponia Tatiščeva mirė Kaune po liūdno incidento... Ji nusprendė naktį netoli Kauno keltu persikelti per upę. Krantą pirmuoju keltu pasiekė laimingai. Antruoju reisu kėlėsi ekipažai su Apraksinų ir Bezobrazovų mergaitėmis... Netikėtai keltą užkabino kažkokia valtis ir vienas vežimų nusirito į upę. Tatiščeva, kuri jau anksčiau blogai jautėsi, laukė kitame krante. Aidint riksmams kažkas jai pasakė, jog panelės nuskendo. Nors realybėje jos nenukentėjo, bet J. Tatiščevai šis išgąstis tapo mirtinu. Nors Kauną pasiekė gyva, tačiau mieste prasidėjo nervų karštinė, veikiama kitų negalavimų ir po ilgų kančių ji mirė toli nuo vyro, dukters bei įprasto gyvenimo.“
Memuaristė dar pažymi, kad Julija buvo nepaprastai protinga ir gera moteris, kuri karštai mylėjo sutuoktinį. Be to, 1822 m. gegužės 18 d. buvo apdovanota Šv. Katerinos ordinu bei tapo Karalienės Marijos Luizos ordino dama. J. Tatiščeva buvo palaidota Kauno katedroje, nors kyla klausimas, kodėl palaikų vyras nepervežė į sostinę.
Netekęs žmonos, D. Tatiščevas kurį laiką gyveno Vienoje, bet vėliau atsisakęs diplomato posto grįžo į Rusiją bei užsiėmė valstybine tarnyba. Be to išgarsėjo turtinga meno kolekcija, pradėta rinkti dar Madride. Joje buvo Leonardo da Vinči, Rafaelio, Roberto Kampeno ir kitų tapytojų drobės. Pagal testamentą, kolekcija perduota ir dabar eksponuojama Ermitaže.
Julijos duktė Jelena taipogi laikyta pirmąja gražuole, 1841 m. išsiskyrė su grafu A. Apraksinu ir šiam dėl skyrybų prisiėmus visą kaltę bei sumokėjus nemažą sumą pinigų, antrą kartą ištekėjo už Vienoje sutikto vengrų grafo Juzefo Esterhazio. Jos duktė Julija, vieno žymiausių Vengrijos salonų šeimininkė, mirė 1917 m. Madride.
