Dizainerė, Vilniaus dailės akademijos kostiumo dizaino katedros profesorė Jolanta Talaikytė sako, kad pažvelgę į įvairių laikotarpių mados istoriją atrastume daug įdomybių, tačiau pokario Lietuva mus ypač nustebintų: moterys buvo be galo išradingos, o vyrai nešiojo šiandien populiarumo viršūnėje esančius bomber stiliaus švarkelius.
Kaip pokariu grožį puoselėjo vyrai ir moterys?
„Pokaris Lietuvoje buvo sudėtingas ir skurdus, nes trūko visko: ne tik maisto, namų apyvokos daiktų, bet ir drabužių, audinių, kosmetikos. Nors priemonių grožiui puoselėti nebuvo daug, moterys pasižymėjo išradingumu: plaukus garbanojo juos sukdamos ant popierėlių, balino peroksidu, antakius dažė angliukais ar cheminiais ilgalaikiais pieštukais. Vėliau kosmetikos ir parfumerijos gamyba įsibėgėjo ir nors didelio pasirinkimo nebuvo, raudonus lūpų dažus turėjo kiekviena. Damos net ir beviltiškose situacijose rasdavo būdų, kaip pasigražinti: vietoj pudros – miltai ir morkų sultys, vietoj skaistalų – sniegas ir burokėlis“, – apie lietuvių išmonę puoselėti grožį pasakoja J. Talaikytė.
Vyrai taip pat nevengė rūpintis savo išvaizda, ypač stiliumi: vyravo sportiško, gimnazistų uniforminio stiliaus apranga ar jos elementai kostiumuose, jie noriai dėvėjo lėktuvo pilotų striukes primenančius švarkelius – šių dienų bomberio analogus. Klasikinius švarkus rinkosi tvirta pečių linija, kimštais peteliais ir arklio ašutais pakietintomis švarkų krūtinėmis. Kelnės – patogios ir plačios, o paltai ilgi, primenantys milines, dideliais atvartais ir sagomis.
Moters vilioklės įvaizdis ir seksualumas
Pasak J. Talaikytės, pokariu visa Europa ir Amerika buvo susižavėjusi moters vilioklės įvaizdžiu, ne išimtis ir Lietuva. „Naująjį moters įvaizdį diktavo „Dior“ mados namai: prigludusi išraiškinga krūtinė, plona talija, romantiškai plazdantis sijonas. Tiesa, toks įvaizdis labiau tiko jaunoms ir lieknoms merginoms, todėl kurti ir kitokie, universalesnių siluetų drabužiai. Tuo metu lietuvės nešiojo siaurus sijonus iki kelių, kad matytųsi kojos, aptemptos plonomis prisegamomis kaprono kojinėmis, pageidautina su siūle, kuri neretai ant kojos buvo tiesiog nupiešiama kalio permanganato tirpalu.“
J. Talaikytė pasakoja, kad artėjant 1950 m. moterų mada švelnėjo, tapo dar seksualesnė, atsirado romantiškų drabužių detalių: baltų nertų apykaklių, rauktų rankovėlių, gėlėtų audinių, liemenuotų švarkelių, plazdančių suknelių, nėriniuotų apatinių. Mada į Lietuvą keliavo ne tik iš Sovietų Sąjungos centrų – Maskvos ir Leningrado, bet dažnai ir neleistinais būdais iš Vakarų – Lenkijos, Vokietijos, Amerikos.
Tai, kad moterys žavėjosi fatališku įvaizdžiu, įrodo ir jų mėgtos pėdkelnės su linija, kurias, beje, dėvėjo ir A. Juzėno pokario meilės dramos „Pelėdų kalnas“ herojės. Šią stiliaus detalę didžiajame ekrane išvydę žiūrovai suskubo klausti, ar tikrai taip galėjo būti. J. Talaikytė sako, kad ši mada Lietuvos neaplenkė, o didžiausią įtaką jai padarė Antrasis pasaulinis karas, kurio metu žuvo daug vyrų, tad moterys siekė būti seksualesnės nei bet kada.
„Kojinių revoliucija įvyko 1938 m., kai buvo išrastas nailonas – plona ir tvirta, elastinga medžiaga, iš kurios pradėtos siūti kojinės. Antrasis pasaulinis karas į kojinių istoriją įnešė savų korekcijų: fabrikams prisitaikius prie kariuomenės reikmių, kuriam laikui nustota gaminti nailonines kojines, o moterims, kad atrodytų stilingos, tekdavo pieštuku ant kojos nusipiešti menamų kojinių siūlę. Prisegamos kojinės tuo metu buvo moteriškumo ir seksualumo simbolis. Moters vilioklės įvaizdis formavosi dėl suprantamo kare žuvusių vyrų stygiaus. Beje, didelę įtaką madai tuo metu turėjo ir filmų pramonės atgimimas: visame pasaulyje lygiuotasi į Holivudo ikonas. Tiesa, lietuvėms ši užsienio mada buvo sunkiai pasiekiama, bet aprašymai laiškuose, žurnalų iškarpos ir filmų detalės į madisčių spintas skverbdavosi visomis išgalėmis“, – pasakoja dizainerė.
Nors pokario lietuvės savo išvaizda rūpinosi ir stengėsi neatsilikti nuo pasaulinių mados tendencijų, reikia pripažinti, kad tai padaryti buvo kur kas sudėtingiau nei yra šiandien, kai esame laisvi ir drabužius galime atsisiųsti iš bet kurio pasaulio kampelio, o ir parduotuvių lentynose netrūksta aprangos pasirinkimo. Pokaris turėjo sudėtingų, jam būdingų niuansų, vienas iš jų – spekuliacija, kuri vaizduojama ir „Pelėdų kalne“, kai vienas iš pagrindinių herojų Tadas pradeda perpardavinėti daiktus, atkeliavusius iš Vakarų.
Madingos, deficitinės prekės – tik iš spekuliantų
Jos netrūko ir pokario meilės dramoje „Pelėdų kalnas“, kur vaizduojama, kaip viena iš deficitinių prekių yra vokiškos kokybės moteriški šilkiniai apatiniai. Pasak J. Talaikytės, šiandien tai mums gali pasirodyti nesuprantama ir greičiau fantazijos vaisius nei realybė, tačiau reikia suprasti, kad tai buvo pokario metai. „Pokario nepriteklius buvo išties palankus metas suklestėti spekuliacijai ir įvairių daiktų perpardavinėjimui. Antrojo pasaulinio karo metais buvo gaminami tik šilti ir praktiški apatiniai, skirti toli gražu ne seksualumui pabrėžti, o „išgyvenimui“ karo metais, todėl atėjo laikas seksualiems, šilkiniams, nėriniuotiems apatiniams. Plonas suknelių šilkas, plazdantis šifonas, peršviečiama organza ir prigludęs siluetas reikalavo plonų, slidžių apatinių bei korsetų, o gilesnės moterų pamėgtos iškirptės – nėriniuotų apvadų.“
J. Talaikytė pabrėžia, kad šiandien daugelis mados topų viršūnėse karaliaujančių drabužių sugrįžta iš praeities ir yra prikeliami naujam gyvenimui, o pati mada tartum sukasi spirale. Ne išimtis ir Lietuva, kurios istorijoje pokario metai reiškė didžiulį norą atsitiesti po karo žiaurumų ir atrodyti bei gyventi gražiai. Todėl šiandien galime didžiuotis ne tik tautiniu kostiumu, bet ir puikiu pokario lietuvių stiliumi, kurio detalių aplink mus daugiau nei gali pasirodyti.
Pokario meilės dramos „Pelėdų kalnas“ siužetas nukelia į 1947–1953 metų Lietuvą, kai Antrojo pasaulinio karo chaosą ištvėrusi „sulaužyta“ jaunoji karta turėjo rinktis tarp emigracijos, traukimosi į mišką ir prisitaikymo tuometinėje okupuotoje šalyje. Tai filmas, kuriame telpa daugybė siužetinių linijų.
„Pelėdų kalnas“ pasakoja apie meilės trikampį tarp partizano Šmelingo bei gimnazistų Tado ir Ritos. Šmelingas atsisako „patogaus“ gyvenimo ir renkasi pasiaukojantį partizaninį žygį į Vakarus tam, kad būtų nunešta žinia laisvam pasauliui ir JAV Kongresui apie Baltijos šalių nepriklausomybės siekį bei Kremliaus nusikaltimus. Kartu tai pasakojimas apie tokius kaip Tadas, įsimylėjusius Ritą, maištavusius tyliai, be ginklo, besistengusius išgyventi. Tai pasakojimas apie tuos, kurie vylėsi laimės, mylimojo ar mylimosios, oraus gyvenimo, apie tuos, kurie savo sudaužytų likimų fone pasidavė, apie „sulaužytą“ pokario tautą. Tai pasakojimas apie žmones, kur kiekvienas atrado savo būdus, išraiškos formas pasakyti ar perteikti tai, kas jiems nepriimtina, kai kartais negali to pasakyti garsiai.
Kad ir kokį kelią pasirinko kiekvienas iš filmo herojų, laisvės troškimo negalėjo numalšinti niekas. Režisierius visapusiškai atskleidžia pokario kartos veidą, išgyventas emocijas, kovos už laisvę ar būtį ir baimės atmosferą – baimės, taip ir nenumalšinusios nenumaldomo laisvės šauksmo.
