Tokių istorijų apie netikėtus ar planingus paklydimus pasitaikė ne tik man vienai. Aplink jų knibždėte knibžda. Siužetai ir situacijos skirtingos, kaip ir rezultatai: kartais jis ar ji atsikraustydavo, kad paskui ilgai ir laimingai, kartais jie nesumesdavo skudurų, kartais jie dingdavo arba jos pabėgdavo. Kartais tiesiog viskas atvėsdavao arba tęsdavosi dešimtmečiais. Dažniausiai tai baigdavosi nekaip. Iš tikrųjų – nesibaigdavo niekaip.
Daug kas jūsų buvo ir vienoje, ir kitoje pusėje. Ir aš buvau. Ir ten, ir ten. Ir labai įsimylėjusi, ir visai ne. Prireikė laiko suprasti ir nebenorėti. Turbūt laiminga moteris, švenčianti auksines vestuves būdama ištikimo vyro ištikima žmona. Ar taip būna? Nežinau, tik jiedu žino savo paslaptis.
Na, kiekvienam savo. Gal tai laikinas „kai geriau nėra“? Gal tai keršto planas? Gal tai nuobodulys? Gal silpnumo akimirka? Gal amžinos nuotakos sindromas? Gal dar kokie kitokie dalykai? Kai tau dvidešimt ir pakliūvi į tokį trikampį, suprantamas dalykas, bet kai tau virš 30-ies ir vis dar nuolat lipi ant grėbio, tada jau klinikinis atvejis. Nors iš esmės … suaugusios mergaitės puikiai moka save apgaudinėti.
Tai tikra, tai meilė
– Mes vienas kitą labai mylim. Jo šeimoje santykiai jau atšalę, juos kartu laiko tik vaikai… O ar aš ką blogo darau?
Ai, kad ir ką sakytų, vogti yra amoralu – taip mokė nuo vaikystės. na rožytę nuo torto visiems matant galima buvo nudžiauti, visi numodavo ranka – ne kasdien gi tie tortai. Bet ar įmonės seifas, ar vaiko taupyklė, ar vyro santaupos, ar svetimas vyras – moralės normos tos pačios. Ir jokia meile čia nepasiteisinsi. Nes meilė visai kas kita. Jei tau visą laiką skauda, kaltės jausmas smaugia ir tik kartais gerai – tai visai ne meilės požymis. O pavogus kažkaip nesmagu. Jau vien todėl, kad to negali niekam parodyt, naudotis gali tik slapta ir dozuotai.
Ji neegzistuoja
– Tu žinai, aš visai pamirštu, kad jis dar žmoną turi. Aš nenoriu kalbėt apie jokias kitas moteris, kai mes kartu. Kam man tas grūzas? Momentais net atrodo, kad jos nėra, nes mes apie ją niekada nekalbam.
Ji yra. Ji yra jo gyvenime, jo galvoje, jo drabužių stiliuje, jo telefone, iš kurio išlenda žinutėmis ir skambučiais visai ne laiku jums. Jie, – jis ir ji – abu gyvena savo gyvenimą, turi savų tradicijų, savų juokų, nutylėjimų ir kitokių ženklų, rodančių, kad jie pora. Tai jų gyvenimas ir, beje, gerokai ilgesnis nei jo pažintis su tavimi. Ir, žinai ką, brangioji, tame jų gyvenime nėra tavęs. Jis atsibučiuoja su tavim, iš anksto praneša, kad labai labai pasiilgs ir bėga ten. Nes ten jo tikras gyvenimas, nors rutina užknisa ir smulkmenos įžiebia konfliktus. Jie artimi žmonės, galbūt jau šiek tiek pavargę vienas nuo kito, nuo kasdienybės, smulkių ir stambių problemų, kurios kaupėsi daugybę metų, pailsę nuo pareigų augantiems vaikams ir senstantiems tėvams, nuo įsipareigojimų vienas kitam. Ir gal dabar jie dar labiau pavargę nuo savo santykių, nes juose tu makaluojiesi ir drumsti vandenį.
Ji jo nesupranta
– Jiems net nėra apie ką kalbėtis. Ji tokia nuobodi, o jis toks… ypatingas. Jie visai neturi nieko bendra.
Ir tu naiviai tuo tiki? Jis kažkada seniai pirko jai žiedą, galvojo kaip pasipiršti, ieškojo ypatingos vietos ir progos, ruošėsi ir jautė atsakomybę už tai, ką daro. Ir turbūt tikėjosi, kad tai visam gyvenimui. Kad ir kaip skaudu bus išgirsti – ji daug geresnė už tave, nes …tau jis nesiperša. Ir negyvena su tavim kiekvieną dieną, kuri ne tik saulės ir džiaugsmo nutvieksta. Jis mato ją su chalatu, paburkusiais paakiais ryte, pavargusią vakare, neišsimiegojusią ir slaugančią jų vaikus, jis rytais valgo jos kiaušinienę, kuri jau mirtinai nusibodo prieš septynis metus, jis jai perka kvepalus per vasario 14-ąją ar kovo 8-ąją, parduotuvėse sukandęs dantis kenčia, kol ji matuojasi naujus apdarus. Ne vienerius metus. Dešimt. Dvidešimt. Ir turbūt tai darys visą likusį gyvenimui. Turėti žmoną – jo apsiprendimas. O pažadas yra tai, ką tu tai vykdai, nesvarbu, kad ir kokia šiandien tavo nuotaika, ane? Buvo tas jausmas. Kur jis išgaravo ir kaip jį susigrąžinti, tai jų abiejų reikalas. Visai ne tavo.
Apie tyrą jausmą
– Jis jos net nemyli. Jis mane myli iš tikrųjų.
Tai jau tikrai. Be proto. Visa širdimi, o papildomai dar ir daug stipriau savo reprodukciniais organais. Moterys myli ausimis. Na, o ant tų tobulos formos ausyčių kiek kabo makaronų ir kokių? Vermicelli ar spagetti? Seniai aišku, kad apie vyrų (ir moterų, beje) meilę sprendžiama ne iš to, ką jie kalba, o tai, ką jie daro. Na, ką jis padarė iš meilės tau? Nusivežė prie jūros, kol žmona su vaikais buvo pas tėvus? Supažindino su savo draugais ar pristatė savo tėvams? Nupirko žiedą, priklaupė ant kelio, pasakė žodžius, kurių tu iš jo lauki? Ar tik jausmingos žinutės su erotikos elementais, atviravimai apie savo nelaimingą gyvenimą ir atsakomybę už tuos, ką prisijaukino ir negali niekaip palikti… Girdėjai jau pakankamai, gal jau norisi pradėti galvoti?
Klasika ir modernas
– Mano pažiūros šiuolaikinės, dabar visi lygūs, man tokie santykiai tinka. Aš pasiimu iš jo tai, ką noriu. Man taip labai gerai.
Na, o širdies tau neskauda, a, taip iš tikrųjų, moteriškai? Ar dar prisimeni, kaip žliumbei dėl Pelenės, kad jai pasisekė su tuo princu? Ir dabar dar nori tikėti pasakomis, nors užaugai. Ar prisimeni, kaip svajojai kažkada apie tikrą meilę, apie tyrus jausmus, apie dvi obuolio puseles, kurios kažkur pasaulyje yra. O dabar kas? Nepatikėsiu nė už ką, kad tas greitas seksas kur nors nudrengtame ar (tiek jau to) prašmatniam nuomojamam bute yra tavo svajonių viršūnė? Geriau tai, negu nieko? Tai taip ir sakyk, jokiu šiuolaikiškumu čia net nekvepia, tik atkišta ranka prie Aušros vartų.
Jam reikia laiko
– Man dar reikia šiek tiek palaukti, jis apsispręs, išsiskirs ir mes būsim laimingi kartu.
Tai jau taip – palauk. Nei subręs, nei apsispręs, nei kas iš esmės pasikeis. Aš irgi taip galvojau, tik tada buvau labai jauna. Man buvo 20, jam 38, jis jau buvo kartą išsiskyręs, bet per šešerius mūsų pažinties metus nesnaudė. Vedė („ aš negalėjau kitaip pasielgti, ji laukėsi“), paskui gimė antras sūnus… Paskui aš irgi buvau žmona ir nutuokiau, kur įkirptas į uodegą laksto mano vyras. Žmonės skirtingi, yra tokių, kurie nuolat bėgioja greito dopingo dozės į šoną, kad tik nematytų problemų, kad nereikėtų apie jas kalbėtis ir jų spręsti. Yra tokių, kurie nesugeba būti atsakingi už padarytą savo pasirinkimą. Ir negali padaryti sąžiningo pasirinkimo dabar. O kam? Jam ir taip gerai, jam tik visada reikės antros, trečios ar dešimtos, kad išlietų dūšią ir spermą. Tik jau neturėk iliuzijų, kad tu jį pakeisi, kad tavo meilė bus tokia visaapimanti ir revoliucinga…. Kad jis apsispręs. Na, atsikraustys. O tada tu įdėmiai žvalgysies, ar jo gyvenime neatsirado antra moteris. Ir greit pamatysi. Juk tu turi tiek patirties!
Dinamitas ar bikfordo virvė
– Jų santykiai ir taip nesiklijavo, o mūsų meilė tiesiog buvo geras katalizatorius.
Oi, tik nesirūpink svetimais santykiais, kam lemta subyrėti, tas subyrės į šipulius ir be tavo pagalbos. O jei dar nesubyrėjo iki šiol – vadinasi, gerai laikosi. Oi, pamanykit, kokia nuostabi misija tau skirta – po svetimais pamatais dinamitą dėti ar bikfordo virvę padeginėti? Nei trys litrai tavo ašarų, nei prašmatnios vakarienės, kurias kelias valandas gaminai, nei apatiniai su prisegamom kojinėm, kuriems išleidai pusę algos – net viskas kartu iki šiol nesugriovė. Vadinasi, laikosi. Nesvarbu, ar bendri vaikai, ar paskola, ar namas, bet kažkas laiko visa tai, ko net beribė visaapimanti tavo meilė nesugriauna. Ne viskas ten taip blogai, kaip tu norėtum matyti ir kaip jis norėtų papasakoti. Girdi tu tik jo balsą, jo versiją ir kuri savo iliuzijų pilis, kuriose nori gyventi.
Šviesus paveikslas
– Jis nuostabus žmogus, nesu sutikusi tokio kito žmogaus. Man nesvarbu, su kuo jis, bet aš jį myliu!
Oi, čia tokia besąlygiška meilė, jau kvatoju balsu. Taip galima mylėti savo vaiką – žinoti, koks jis netobulas, koks bjaurus būna ir vis tiek mylėti. O ką tu myli? Jo kartą per savaitę matomą šviesų vaizdą? Tai, kas parodoma šventine puse ir kuri nelabai panaši į originalą? Tu jį matai tik su savimi, matai taip, koks jis tau rodosi ribotą laiką ir ribotose situacijose. Ar matai, kaip jis barasi su žmona restorane girdint vaikams, kaip jis priekaišauja, kad anoji tokia išlaidi ir jai visai nereikia tokio brangaus kremo ( kaip tik tokio, kurį tau nupirko), kaip jis pyksta priminus dėl tris mėnesius nepataisytos rozetės ir kaip nenori pažaisti su vaikais, nes dabar krepšinis per TV. Viskas, kas vyksta su jumis – yra ne realybė, o paveikslėliai, mažai turintys ką bendra su tikrove. Na, prisimink aną savo selfiuką Instagrame ir suprasi, apie ką aš kalbu.
Procesas, kuris nesibaigia
– Jie oficialiai nevedę/išsiskyrę ir net nemiega kartu, dabar jie tvarko skyrybų reikalus.
Ir jau dvejus ar trejus metus. Tvarkys dar penkerius. Žinau istorijų, kur tai tęsiasi daugiau kaip dešimt metų. Nei labai skiriasi, nei ką – taip patogiau sakyti. O tu galvok, kad jie išsiskyrę, bet iš tiesų turbūt vedę. Ir, ko gero, ji visai nieko. Jei susipažintumėt jogos klube, vyno degustacijoj, baseine ar kokioje nors asmeninio tobulėjimo paskaitoje turbūt net susidraugautumėt. Ji nėra bloga, tik dėl to, kad tarp jūsų stovi jis. Ir jei esi iš tikrųjų suaugusi, neturėtum jai kiaulint. Iš elementaraus moteriško solidarumo. O šiaip jau – turbūt jie kartu miega, ir ne tik miega. Ir juokingiausia, kad tai tu laikai baisia neištikimybe. Bet neištikimybė tada, kai jis miega su tavim, ne su ja.
(Ne)būti amžina nuotaka
Negali apsidrausti draudime, kad niekada neįsimylėsi vedusio. Yra privalumų tokiuose santykiuose, – galėčiau išvardinti bent jau kokius septynis neužsikirsdama. Įdomi patirtis net tik jaunystėje, bet kiekvienas viską sveria savomis svarstyklėmis. Jei reikėtų duot eilinį patarimą dukrai atsidūrusiai tokioje situacijoje, patarčiau įsijungt išjungtą smegeninę, apkabinti, pabučiuoti didžiausią to momento meilę ir pasakyt: „Brangusis, tave labai myliu. Skauda atsiveikint, bet reikia. Išsiskirsi, skambink iškart, bet labai ilgai netempk.“
Daugiau Jolitos tekstų skaitykite www.protoaistros.lt.