Pasimatymų pasaulis visada buvo rizikingas, tačiau jaunuoliai praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje buvo priversti patys viską išsiaiškinti.
Na, nebent jiems galėjo šiek tiek padėti romantiniai meno kūriniai, mokomieji „psichinės higienos filmukai“, kurie, kaip tikėjosi tėvai ir mokytojai, padės jiems surasti savo kelią į vis sudėtingesnį pasaulį.
Po Antrojo pasaulinio karo Amerika išgyveno socialinę suirutę. Vyrai grįžo namo iš mūšio lauko, moterys grįžo (norom ar nenorom) namo iš savo darbo vietų, ir visi mėgino suvokti, kaip atrodys gyvenimas pasibaigus karui. Visame pasaulyje neramumai tebesitęsė, nes šalys pradėjo rinktis filosofines pozicijas bręstančiame Šaltajame kare.
Šie filmai, kuriuose daugiau propagandinių savybių nei aktorystės ar kinematografijos, mėgino suteikti jaunuoliams šiek tiek tikrumo tame, kokie turėtų būti jų vaidmenys.
„Coronet Films“ kūrė žurnalo „Esquire“ bendraautoriai ir šie filmai tapo vienais produktyviausių šiame žanre. Nuo penktojo dešimtmečio pabaigos iki aštuntojo dešimtmečio vidurio – ištisus tris dešimtmečius mokiniai mokyklose buvo mokomi elgesio, kurio iš jų tikėjosi visuomenė, iš tokių filmų kaip 1949 metų „Dating Dos and Don’ts“.
Režisierius Tedas Peshakas buvo atsakingas už daugiau nei 300 filmų, kuriuose buvo nagrinėjami patys įvairiausi socialiniai klausimai. Tarp jų „Are you Popular?“ (1947), „Are You a Good Citizen?“ (1949), „Appreciating Your Parents“ (1950). „Control Your Emotions“ (1950), „Going Steady?“ (1951), „Improve Your Personality“ (1951) ir „Choosing Your Marriage Partners“ (1952).
Kaip rodo šie pavadinimai, pasimatymams penktajame ir šeštajame dešimtmečiais buvo skiriama itin daug dėmesio. JAV surašymų duomenimis, iki 1950 metų pirmosios santuokos vidutinis amžius sumažėjo iki 20 metų moterų tarpe ir 23 metų vyrų tarpe. Piršimąsi reglamentuojančios taisyklės tapo griežtesnės bei bet kada.
Kryptingas orientavimasis į sutuoktinio paiešką prasidėdavo dar jaunesniame amžiuje, tad pasimatymų etiketas diktavo ne tik tai, kaip jaunuoliai turėtų elgtis – sužadėtuves visada inicijuodavo vyras, jis taip pat pasirinkdavo, kada galėtų susitikti su jos tėvais – bet ir kaip turėtų klostytis santykiai. Šiuo metu gimė tokios sąvokos kaip turėti pastovų mylimąjį, nes jaunuoliai vienu metu susitikinėjo tik su vienu žmogumi, o ne vaikščiojo į pasimatymus iškart su keliais, kaip kad darė jų tėvai.
Tokie filmai kaip „Dating Dos and Don’ts“ suteikia galimybę žvilgtelėti į senąją formalių socialinių taisyklių ir vaidmenų erą. Tačiau taip pat svarbu prisiminti, kas šiuos filmus kūrė. Suaugusieji. Šie filmai buvo, bent jau nedidele dalimi, troškimo nulemtas mąstymas – tai, kaip suaugusieji norėjo formuoti – ir kontroliuoti – kitos kartos elgesį.
„Šis požiūris nuramino XX amžiaus vidurio pedagogų baimes, tačiau tai kelia sumaištį šiandieniame suvokime, koks iš tiesų buvo gyvenimas, pavyzdžiui, 1952 metais, – 2000 metais leidinyje „The New York Rimes“ rašė „Mental Hygiene: Better Living Through Classroom Films 1945-1970“ autorius Kenas Smithas. – Tačiau verta prisiminti, kad nebūtų buvę poreikio psichinės higienos filmams, jeigu jaunoji karta būtų išties taip maloniai elgusis.“
