2008 m. pavasario pabaigoje mano vyras, turtingas verslininkas Elonas Muskas, mūsų penkių vaikų tėvas pateikė dokumentus skyryboms. Po pusantro mėnesio jis parašė man, kad susižadėjo su jaunute, gražuole britų aktore, o ji persikėlė į Los Andželą, kad galėtų gyventi su juo. Ji – Talulah Riley, kuri 2005 m. filme „Puikybė ir prietarai“ vaidino vieną iš seserų. Man pribloškė du dalykai: pirma – „Puikybė ir prietarai“ buvo geras filmas, antra – mano gyvenimas su šiuo vyru baigėsi stereotipiškai. Na ji bent jau ne blondinė. Šioks toks palengvėjimas.
Kai susipažinau su Elonu, irgi nebuvau blondinė. Buvau pirmo kurso studentė Ontarijo universitete (Kanadoje), pradedanti rašytoja, pasprukusi iš nedidelio miestelio ir besigydanti žaizdas po pirmos meilės vyresniam vyrui, kurį palikau. Man patinka vyresni vyrai. Man patinka poetiški, maištingi vyrai. Man patiko vyras, kuris pasistatė motociklą po mano kambario studentų bendrabutyje langu ir saulei leidžiantis pašaukė mane vardu – Romeo tamsiai rudu odiniu švarku.
Elonas buvo ne toks. Metais vyresnis tvarkingai apsikirpęs studentas, vaikinas iš aukštesnės klasės su pietų Afrikos akcentu, kurį vieną popietę sutikau ant laiptų, eidama į savo kambarį. Jis pasakė, kad susipažinome vakarėlyje, kuriame nebuvau (po daugelio metų jis prisipažino, kad pamatė mane ir panoro susipažinti).
Jis pakvietė mane suvalgyti ledų. Sutikau, bet paskui priklijavau ant kambario durų raštelį, kad neisiu. Po kelių valandų sėdėjau prie savo ispanų namų darbų ir išgirdau, kaip už nugaros mandagiai nusikosėjo. Elonas droviai šypsojosi, laikė rankose dvi porcijas šokoladinių tirpstančių ledų. Jis – ne iš tų, kuriuos galima atbaidyti, pasakius „ne“.
Jis buvo moksliukas, pasinėręs į skaičius, prekybos klausimus ir logikos uždavinius. Į pasimatymus jis kviesdavo ne mane vieną, bet ir išvykęs į Vortoną siųsdavo rožių. Kai jis atvažiavo aplankyti draugų, sutikau pavakarieniauti su juo. Kartą knygyne parodžiau į knygų lentyną ir pasakiau: „Noriu, kad vieną dieną mano knygos stovėtų šalia šitų.“ Buvau tai sakiusi bičiulei, bet ji tik nusikvatojo.
O Elonas ne tik rimtai reagavo, bet atrodė sužavėtas. Pirmą kartą vaikinui patiko ne mano ilgi plaukai ar plonas liemuo, o ambicingumas. Buvę vaikinai skundėsi, kad esu linkusi varžytis, o Elonui atrodė, kad mano sieloje dega ugnis. Kai jis pasakė „tavyje matau save“, supratau, ką jis turi omenyje.
Baigusi studijas, metus mokytojavau Japonijoje, ryšys su Elonu tuo metu buvo nutrūkęs. Vėliau Kanadoje dirbau padavėja, rašiau romaną ir svarsčiau, ar vertėtų dar grįžti į Japoniją.
Vieną vakarą pasakiau seseriai: „Jei Elonas kada paskambintų, apsidžiaugčiau. Pasiilgstu jo.“ Po savaitės jis man paskambino.
Baigęs mokslus jis apsigyveno Silicio slėnyje. Gyveno su trimis buto draugais ir kūrė pirmą savo kompaniją „Zip2“. Aš pas jį skraidydavau. Kartą per vakarienę jis paklausė, kiek vaikų norėčiau. „Vieno arba dviejų, – atsakiau. – Nors jei būtų pinigų auklei, norėčiau keturių.“ Jis nusijuokė: „Štai kuo mes skiriamės. Aš tiesiog manau, kad bus auklių.” Jis pergalingai kilstelėjo rankas ir pridūrė: „Mažyte.“
Tada nusivedė mane į knygyną, padavė savo banko kortelę ir pasakė: „Nusipirk tiek knygų, kiek nori.“ Nieko gražesnio vyras negalėjo pasakyti.
Po dvejų metų (likus dviem mėnesiams iki mūsų vestuvių 2000-ųjų sausį) Elonas pasakė, kad susitiksime su teisininku ir jis padės mums sudaryti „finansinį susitarimą“, kurį, jo naujos kompanijos valdybos pageidavimu, turime pasirašyti. Kai pažvelgiau į jį, skubiai pridūrė: „Tai ne ikivedybinė sutartis.“
Susitikinėjau su jaunu verslininku, o dabar buvau susižadėjusi su turtingu vyru. Elonas pardavė „Zip2“, kuri padėdavo laikraščiams įkurti savo portalus. Per naktį kompanijos vertė šoktelėjo iki 20 mln. dolerių. Jis nupirko ir renovavo 160 kvadratinių metrų namą. Dabar turėjome savo namus. Jis įsigijo ir sportinį automobilį „McLaren F1“ bei nedidelį lėktuvą. Mūsų kasdienybė nepasikeitė (tik prisidėjo pilotavimo pamokos), tad Elono turtas atrodė abstraktus, nerealus. Aš pajuokaudavau, kad jis mes mane dėl supermodelio, bet netrukus jis pasipiršo, priklaupęs gatvėje.
Didžiąją pinigų dalį jis investavo į antrą kompaniją „X.com“, kuri vėliau tapo „PayPal“ (mokėjimų internetu kompanija). Tai jos valdyba neva ragino jį pasirašyti finansinį susitarimą. Tuo metu nesupratau, kad Elonas skubino mane į mediacijos etapą, kas reikštų – viskas, kas pasakyta ar padaryta, yra konfidencialu ir negali būti panaudota teisme.
Tačiau aš neturėjau kada gilintis į mediacijos subtilybes ir nežinojau, kad ji nenaudinga mažiau įtakingam sutuoktiniui. Po kelerių metų tai sužinojau, o praėjus porai mėnesių po vestuvių pasirašiau povedybinę sutartį. Pasitikėjau vyru, antraip nebūčiau už jo tekėjusi. Juk mes buvome sielos bičiuliai, kaip galėtume išsiskirti? Gyvenimas be Elono atrodė neįmanomas – supratau tai, praėjus keliems mėnesiams po to, kai man pasipiršo. Tą pavasario popietę prigulėme pokaičio, uždėjau rankas jam ant krūtinės – mano Aleksandras Didysis.
Nerimą keliančių ženklų buvo. Kai šokome per savo vestuves, Elonas pasakė: „Šiuose santykiuose aš – alfa.“ Tik gūžtelėjau pečiais, kaip ir vėliau, pasirašydama povedybinę sutartį. Laikui bėgant įsitikinau, kad jis nejuokavo. Jis užaugo Pietų Afrikos kultūroje, kurioje dominavo vyrai. Noras valdyti ir dominuoti, dėl kurio jam sekėsi verslas, nedingdavo ir grįžus namo. Nuolat jam kartodavau: „Aš – tavo žmona, ne darbuotoja.“ „Jei būtum mano darbuotoja, aš tave atleisčiau“, – dažnai atsakydavo jis.
2002 m. „eBay“ nupirko „PayPal“, mes išvykome gyventi į Los Andželą ir susilaukėme pirmagimio, kurį pavadinome Nevada Aleksandru. Pardavęs „PayPal“, Elonas turėjo 100 mln. dolerių turtą. Tą pačią savaitę Nevada kaip visada – gulėdamas ant nugaros užmigo pietų ir nustojo kvėpuoti. Jam buvo trys mėnesiai ir viena savaitė – tokio amžiaus, kai pavojingiausias staigios kūdikio mirties sindromas. Kai atvyko greitoji pagalba, jis buvo taip ilgai išbuvęs be deguonies, kad smegenys jau buvo negyvos. Tris dienas jis išgulėjo ligoninėje, paskui nusprendėme išjungti gyvybę palaikiusius aparatus. Jis mirė man ant rankų.
Elonas aiškiai pasakė, kad nenori kalbėti apie Nevados mirtį. Aš šito nesupratau, kaip ir jis nesuprato, kad aš atvirai gedžiu. Jis tai laikė emociniu manipuliavimu. Aš užgniaužiau jausmus ir nepraėjus ne dviem mėnesiams nuvykau į dirbtinio apvaisinimo kliniką. Mes su Elonu norėjome kuo greičiau susilaukti vaikų. Per ateinančius penkerius metus pagimdžiau dvynius, trynius ir pardaviau tris romanus leidykloms „Penguin“ ir „Simon & Schuster“.
Net ir praėjus ne vieneriems metams jaučiau depresiją ir sąstingį dėl Nevados mirties. Visa tai būtų tęsęsi iki šiol, jei ne viena auklė. Ji pastebėjo, kaip jaučiuosi, ir rekomendavo man puikų psichoterapeutą. Jis padėjo man pamatyti, kuo aš tapau.
Mes gyvenome didžiuliame name Bel Air Hills rajone, buvome susituokę septynerius metus, turėjome penkių asmenų patarnaujantį personalą. Dienomis namai virsdavo biuru. Mes eidavome į labdaros renginius, gaudavome geriausius staliukus Holivudo naktiniuose klubuose, šalia Paris Hilton ir Leonardo DiCaprio.
Kai „Google“ įkūrėjas tuokėsi Richardui Bransonui priklausančioje Karibų saloje, mes irgi ten buvome, gyvenome viloje su Johnu Cusacu ir stebėjome, kaip Bono pozuoja su gerbėjomis. Keliaudavome privačiu Elono lėktuvu, stiuardesė įpildavo mums šampano. Kartą vaikščiojau su Daryl Hannah po San Chosė, o ji sukėlė furorą „Starbucks“ savo pasirodymu.
Tai buvo svajonių gyvenimas – privilegijuotas, siurrealistinis. Tačiau išorinis blizgesys negalėjo paslėpti vis didesnės vidinės tuštumos. Elonas buvo visiškai atsidavęs darbui, namuose jo mintys klaidžiodavo kitur. Man trūko gilių, nuoširdžių pokalbių, intymumo ir empatijos. Nors dėl jo karjeros atsisakiau įprasto šeimos gyvenimo, Elonas ėmė priekaištauti, kad per daug skaitau.
Buvo didžiulis kontrastas nuo tų laikų, kai jaučiau jo palaikymą. Kai ginčydavomės dėl namų reikalų ar vaikų auklėjimo, mano klaidos būdavo išnagrinėjamos pro mikroskopą. Jo akyse jaučiausi nereikšminga, ėmiau galvoti, kokios įtakos tai turės mūsų penkiems sūnums.
2008 m., po aštuonerių santuokos metų automobilio avarija paskatino mane atsibusti. Atsimenu kito automobilio vairuotojos veidą – siaubas jos veide buvo toks ryškus, kad atrodė – tarp mūsų nėra atstumo. Mūsų automobiliai su trenksmu rėžėsi vienas į kitą ir aš nepagalvojau: „Kokia laimė, kad niekas nenukentėjo.“ Pagalvojau: „Vyras mane nudės.“ Ir tada pamačiau save – labai ploną blondinę, sėdinčią labai brangiame automobilyje suknežintu priekiniu kairiu kampu.
Nebegalėjau savęs pažinti. Tapau žmona trofėjumi. Stengiausi puoselėti tobulus namus, būti tobula namų šeimininke. Nebegalėdavo nuslėpti nuobodulio, kai vyrai kalbėdavo, o moterys šypsodavosi. Manęs nedomino botoksas, nerūpėjo, kaip panaikinti randą po cezario pjūvio. Kad ir kiek šviesių sruogelių pasidarydavau, Elonas reikalavo, kad tapčiau platinine blondine, tiesa, aš nesutikau.
Neilgai trukus po avarijos sėdėjau lovoje apsikabinusi kelius su ašaromis akyse. Švelniai pasakiau Elonui, kad nebenoriu būti antro plano aktore multimilijoniniame vyro gyvenimo spektaklyje. Norėjau lygybės, partnerystės, norėjau mylėti ir būti mylima – taip, kaip anksčiau.
Elonas sutiko eiti pas psichoterapeutą, tačiau jis vadovavo dviem kompanijoms, patirdavo didžiulį stresą. Po mėnesio ir trijų konsultacijų jis pateikė man ultimatumą – arba šiandien sutvarkome savo gyvenimą, ar rytoj skiriamės. Jam tiko mūsų ikišiolinis gyvenimas, turėjo tikti ir man. Kitą dieną jis pateikė skyrybų dokumentus. Buvau priblokšta, bet tuo pačiu pajutau keistą palengvėjimą.
Praėjus aštuoneriems metams po ikivedybinės sutarties pasirašymo, ėmiau suvokti, ką padariau. Pasirašydama povedybinę sutartį pati atsisakiau visų teisių į turtą, išskyrus mūsų namą, kuris buvo pirktas mano vardu, kai susilaukėme vaikų. Mano advokato teigimu, povedybinė sutartis, priešingai nei ikivedybinė sutartis, reikalauja visiško finansinių reikalų atvirumo tarp sutuoktinių dėl „santuokinės, pagrįstos pasitikėjimu, pareigos“ – sutuoktiniai įpareigojami būti sąžiningi ir atviri, sprendžiant finansinius reikalus vienam su kitu.
Kai mes pasirašėme sutartį, Elonas tvarkė „X.com“ ir „Confinity“ suliejimo reikalus. Iš šių kompanijų atsirado „PayPal“, be to, „X.com“ akcijų vertė padidėjo daugiau milijonų dolerių, nei jis nurodė povedybinėje sutartyje. Advokato teigimu, ar taip atsitiko per neapsižiūrėjimą, ar tyčia, tai gali padaryti sutartį melaginga, o todėl – negaliojančia, jei tik nebūtų mediacijos (konfidencialumo) apsaugos. Mediacijos laikotarpis baigėsi ne tada, kai susituokėme, o tada, kai padėjome parašus.
Dvejus metus pagyvenę atskirai atsidūrėme teisme. Teismas priėmė sprendimą Elono naudai, tačiau pabrėžė, kad mūsų atvejis neeilinis ir iš karto priėmė dokumentus apeliacijai. Sprendimas bus paskelbtas maždaug po metų.
Kelis mėnesius pagyvenusi atskirai nuo Elono, tamsiai nusidažiau ir nusikirpau plaukus. Su vienu pažįstamu vyru užsimezgė draugystė, palaipsniui ji peraugo į rimtesnius santykius. Vieną vakarą jis nusivedė mane į naujos Eve Ensler pjesės skaitymą. Salėje sėdėjo garsių, įžymių moterų. Aš supratau, kokiame socialiniame pasaulyje gyvenau – tarp turtingų vyrų ir jų žmonų, merginų ar asistenčių. Įžengusios į ketvirtą dešimtį moterys tos moterys dingdavo, o moters noras domėtis ne tik pirkiniais, grožio procedūromis ir namų priežiūra būdavo laikomas nepatogumu. Sėdėdama salėje jaučiausi atgavusi laisvę kurti savo gyvenimą.
Nors su Elonu nebesimatau – vaikų klausimu bendrauju su jo asistentu – nesigailiu, kad už jo ištekėjau. Pyktis praėjo. Visada gerbsiu nuostabų, įžvalgų žmogų, koks jis yra. Nesigailiu dėl skyrybų. Su Elonu dalinamės vaikų globą, jie sveiki ir laimingi. Dabar jaučiu pagrindą po kojomis ir dėkingumą už savo gyvenimą.
Nutiko ir netikėtas dalykas – skyrybų proceso metu mes su tuometine Elono sužadėtine pajutome vieną kitai simpatiją. Parašiau jai elektroninį laišką: „Mieliau rinkčiausi prancūziško filmo scenarijų – kai dvi moterys tampa draugėmis <...>, o ne amerikietišką variantą, kuriame viena yra „gera“, kita „bloga“, tada tęsinyje įsiplieskia muštynės ir viena iškrenta pro balkoną.“
Ji atsakė: „Darykime taip, kaip prancūzai.“
Ji buvo miela, išmintinga, labai jauna asmenybė, labiau tinkanti mano buvusio vyro gyvenimo būdui ir asmenybei nei aš. Tada kai jie su Elonu susipažino, jos plaukai buvo tamsūs, bet vėliau ji turėjo tokius šviesius plaukus, kokių aš niekada neturėjau.
Justine Musk yra parašiusi knygas „Bloodangel“ („Kraujo angelas“), „Lord of Bones“ („Kaulų valdovas“) ir „Uninvited“ („Nekviestoji“).
DELFI pažymi, kad E. Muskas vėliau išsiskyrė ir su antrąja savo žmona.
