– Kaip susipažinote su vyru?
– Mes su vyru Gajumi susipažinome labai šiuolaikiniu būdu – per Tinder‘į (šypsosi) Tai įvyko prieš trejus metus Vilniuje, kuomet Gajus iš Izraelio atvyko mokytis į Vilniaus universitetą pagal Erasmus Mundus mainų programą. Vilniuje jis turėjo praleisti šešis mėnesius, bet jau labai greitai po mūsų pažinties suprato, kad norėtų pasilikti ilgiau.
Kad galėtų pasilikti gyventi Lietuvoje, jam buvo būtina susirasti darbą, nes turistiniais tikslais Lietuvoje galima būti tik iki trijų mėnesių. Tuo metu kaip tik Lietuvoje buvo atidaroma nauja Izraelio ambasada, Gajus su jais susisiekė ir jam pavyko ten įsidarbinti. Du metus gyvenome Lietuvoje, o vėliau nusprendėme laimę pabandyti Izraelyje, kur gyvename nuo gegužės mėnesio.
– Ką dirbate jūs ir jūsų vyras?
– Aš esu baigusi politikos mokslus ir Lietuvoje ilgą laiką dirbau nevyriausybinėse organizacijose – koordinuodavau įvairius pilietiškumo ir edukacinius projektus. Izraelyje kol kas dar nedirbu, mokausi hebrajų kalbos, rašau tinklaraštį apie gyvenimą ir keliones Izraelyje ir konsultuoju keliautojus, kurie nori čia atvykti.
Mano vyras yra komunikacijos mokslų specialistas. Kai gyvenome Lietuvoje, Izraelio ambasadoje jis dirbo administracijos darbuotoju, o dabar Izraelyje jau dirba pagal specialybę ir yra programos vadovas televizijoje, neseniai pradėjusiame veikti komedijos kanale: ieško naujų talentų ir kuria programos tinklelį. Taip pat Gajus yra muzikantas, groja įvairiais instrumentais ir pats kuria muziką: šiuo metu su dviem lietuvėmis daininkėmis dirba prie vaikiškų lietuviškų dainų projekto.
– Kur ir kokios buvo jūsų vestuvės? Kokių tradicijų laikėtės?
– Mes vestuvėms neskyrėme labai didelės reikšmės: kai susižadėjome, greitai viską susiorganizavome ir susituokėme po dviejų mėnesių. Nenorėjome leisti daug pinigų vestuvėms, kadangi po jų planavome vykti į ilgą kelionę: šešis mėnesius keliavome po Indiją, Vietnamą, Laosą, Kambodžą, Tailandą ir Mianmarą, o po kelionės reikėjo įsikurti Izraelyje. Tad santaupos buvo skirtos ne vestuvėms, o naujo gyvenimo pradžiai.
Pačios vestuvės vyko labai paprastai: civilinė santuoka vyko Vilniuje, po jos ėjome su draugais į Pabėgimo kambarį, o vėliau vakarieniavome restorane su šeima ir draugais. Po kelių mėnesių skridome į Izraelį, kur irgi įvyko mažas vakarėlis su Gajaus artimaisiais. Vienas iš linksmesnių vestuvių atributų buvo Gajaus kostiumas su „Pacman“ žaidimo raštais.
Tradicijų jokių nesilaikėme, tik pasigaminome specialius žiedus su baltų ir hebrajų raštais. Beje, neturėjome pasirinkimo, kurioje šalyje tuoktis, kadangi Izraelyje nėra civilinės santuokos, tik religinė: tad žydai gali tuoktis tik su žydais, krikščionys su krikščionimis, musulmonai su musulmonais ir t.t. Tačiau mūsų Lietuvoje sudaryta civilinė santuoka Izraelyje galioja.
– Kaip jūsų vyrą priėmė jūsų tėvai, o jus – jo tėvai?
– Mano tėvai Gajų priėmė labai gerai, tik dėl kalbos buvo šiokių sunkumų, nes tėvai nekalba angliškai, tačiau Gajus gana greitai pramoko lietuvių kalbą ir su visais giminaičiais galėjo lietuviškai susišnekėti.
Mane Gajaus tėvai irgi gerai priėmė: iš pradžių su jais susipažinau per Skype, o po to jie kartu su Gajaus broliais buvo atvykę pasisvečiuoti į Lietuvą. Su Gajaus šeima man buvo lengva bendrauti, nes jie visi gerai kalba angliškai, netgi seneliai, kuriems yra 90 metų.
– Ar susidūrėte su kokiais kultūriniais skirtumais, kurie jums ar jūsų vyrui nebuvo priimtini, vienas kito tiesiog nesupratote? Kaip tai sprendėte?
– Mes su kultūriniais skirtumais beveik nesusiduriame, galbūt dėl to, kad abu esame visiškai sekuliarūs ir šiuolaikiški žmonės.
Kultūriniai skirtumai pasireiškia nebent tame, kad esame pratę valgyti šiek tiek skirtingą maistą: tarkime, aš visą gyvenimą pietums valgydavau sriubą, o Izraelyje yra tiesiog per karšta ją valgyti. Gajui nepatinka šaltibarščiai ir šaltiena, bet šiaip mėgstame vienas kito virtuvę ir stengiamės išbandyti skirtingus patiekalus.
Dar esame pripratę prie labai skirtingo oro: Izraelyje nuolatos karšta, tad čia nuolat įjungti kondicionieriai, kuriuos mano vyras labai mėgsta, o aš nuo jų labai lengvai peršalu. Vasarą, kai kondicionieriai nuolat veikdavo, net mūsų iš Lietuvos atsivežtas šuo buvo peršalęs – porą savaičių čiaudėjo ir kosėjo.
– Ar yra nutikę kokių kuriozinių situacijų dėl kalbos ar kultūrinių skirtumų?
– Per vieną Gajaus gimtadienį parašiau jam atvirutę su palinkėjimais – anglų kalba, ir labai nustebau supratusi, kad Gajus negali jos perskaityti, mat jam sunku skaityti sujungtas lotyniškas rašytines raides. Niekad apie tai nebuvau net pagalvojusi, kadangi jo anglų kalba yra puiki, tačiau dabar tai puikiai suprantu, kai pati mokausi hebrajų kalbos: šioje kalboje naudojami visai kiti rašmenys, ir jei nesi gerai su jais susipažinęs, gali būti sunku perskaityti keista rašyba ar šriftu parašytas raides.
– Kaip sekėsi prisitaikyti prie gyvenimo kitoje šalyje?
– Prieš persikraustant, Izraelyje anksčiau lankiausi keturis kartus, be to, ir su Gajum jau ilgą laiką bendravome, tad buvau visokių dalykų prisiklausiusi ir žinojau, ko tikėtis. Labai padėjo tai, kad Gajus dirbo Izraelio ambasadoje, tad turėjau galimybę bendrauti su kitais izraeliečiais, dalyvauti įvairiuose renginiuose ir šventėse, tad apie jų kultūrą jau nemažai žinojau, nors vis tiek prisitaikyti naujoje šalyje yra nelengva.
Labiausiai bijojau, kad bus sunku susirasti artimų draugų, bet tai buvo lengviausia dalis: per hebrajų kalbos kursus susipažinau su daug kitų užsieniečių, o ir šiaip Tel Avivas yra labai tarptautinis miestas, visi kalba angliškai, tad susibendrauti su žmonėmis nėra sunku.
Maloniai stebina oras: šilta beveik visus metus, tad nuolat gali eiti prie jūros, bėgioti, žaisti tinklinį ar užsiimti kita aktyvia veikla. Tel Avive lauke nuolat vyksta visokie renginiai, koncertai ir pan.
Kol kas labiausiai nemaloniai stebina Izraelio biurokratija: čia viskas reikalauja labai labai daug laiko, informacijos gauti sunku, į įvairias institucijas prisiskambinti praktiškai neįmanoma, jeigu turi kokį klausimą, turi eiti į pačią instituciją ir kelias valandas laukti, kol tave kas nors priims. Nemaloni situacija nutiko, kai norėjau gauti laikinąjį leidimą gyventi Izraelyje: man davė užpildyti klausimyną rusų kalba, nors ir sakiau, kad šios kalbos nemoku. Buvo pasakyta, kad kitomis kalbomis pildyti klausimyno nėra galimybės, o juk aš esu gimusi Sovietų sąjungoje, tad kaip aš galiu nemokėti rusų kalbos. Teko prašyti pažįstamų, kad išverstų ir padėtų užpildyti.
Man dar sunku priprasti prie Šabo: nuo penktadienio vakaro iki šeštadienio vakaro nevažinėja viešasis transportas ir nedirba prekybos centrai. Neturint mašinos, sunku savaitgalį kur nors nuvykti, o jeigu nori apsipirkti, turi taikytis prie prekybos centrų darbo laiko. Izraelyje savaitgalis yra penktadienis ir šeštadienis, o sekmadienis – jau darbo diena, tad jei savaitgalį reikia tvarkyti kažkokius reikalus, tai gali padaryti tik per pusdienį penktadienį.
– Ar teko susidurti su neigiama nuomone dėl to, kad jūsų vyras – ne lietuvis?
– Neteko, tačiau teko susidurti su neigiama nuomone dėl to, kad aš – ne žydė. Pavyzdžiui, prieš vestuves Gajui skambino vienas rabinas ir bandė jį atkalbėti nuo vestuvių. Izraelyje taip pat kelis kartus teko girdėti nemalonių pastabų. Ir šiaip išgirdę, kad esu ištekėjusi už izraeliečio, daug kas klausia, ar aš žydė – daugeliui tai yra svarbu.
– Moterys dažnai lygina lietuvius su kitų tautybių vyrais bei teigia, kad lietuviai ne tokie dėmesingi, o ką manote jūs?
– Nenorėčiau lyginti, nes manau, kad visur yra skirtingų žmonių ir kažkokių apibendrinimų daryti nereikėtų. Vienas dalykas, kuo Izraelio vyrai galbūt skiriasi nuo kitų šalių – tai kad čia visiems privaloma eiti į armiją. Po trijų metų tarnavimo, daugelis imasi įvairių darbų, tauposi pinigus ir tuomet vyksta ilgesniam laikui keliauti į Pietų Ameriką, Indiją ar pietryčių Aziją.
Galbūt dėl to jauni žmonės Izraelyje man atrodo labiau subrendę, savarankiškesni, daugiau įvairių patirčių gyvenime turėję. Mano vyras taip pat yra tarnavęs armijoje, dirbęs įvairius darbus, dešimt mėnesių keliavęs Pietų Amerikoje – gal dėlto mums lengviau gyventi, nes jis viską moka, ir valgyti gaminti, ir namų ruošos darbus atlikti, ir pataiso viską, ir šiaip daug visokių dalykų išmano (šypsosi)
– Ar turėjote kokių nors stereotipinių įsitikinimų, kurie pakito jums susipažinus su vyru?
– Stereotipinių įsitikinimų galbūt turėjau labiau apie patį Izraelį: prieš apsilankant, įsivaizdavau kad čia bus daug kareivių, saugumo patikrų, žmonių su ginklais, daug religingų žydų ortodoksų ir pan. Ir nors visa tai čia gali pamatyti, reali situacija pasirodė daug paprastesnė.
– Kaip ketinate auklėti vaikus? Ar jums svarbu, kad jie kalbėtų lietuviškai?
– Vaikus auklėsime būti gerais žmonėmis ir stengsimės perduoti abiejų šalių tradicijas. Mums labai svarbu, kad vaikai būtų dvikalbiai ir puikiai mokėtų tiek lietuvių, tiek hebrajų kalbą. Mes su vyru tarpusavyje daugiausiai kalbamės angliškai, tad iki kol turėsim vaikų, mums svarbu geriau išmokti vienas kito kalbą, nes būtų keista, jei vaikams pirma kalba būtų anglų – juk nei vienam iš mūsų tai nėra gimtoji kalba. Gajus lietuviškai kalba visai neblogai, o aš irgi jau hebrajų pramokau ir toliau mokausi.
Man dar labai svarbu, kad vaikai turėtų lietuviškus vardus – kad būtų įmanoma normaliai linksniuoti. Esame sutarę – kadangi vaikai turės Gajaus pavardę, aš turėsiu teisę išrinkti vardus.
– Kaip derinate skirtingas tradicijas namuose?
– Švenčiame ir lietuviškas, ir žydiškas šventes. Apskritai švenčių šventimui ir tradicijų išlaikymui daug įtakos turi šeima, nes kai būname tik dviese, kažkaip žymiai mažiau prasmės tose šventėse. Todėl kai gyvenome Lietuvoje, daugiau švęsdavome lietuviškas šventes su mano šeima, o žydiškas – nebent su kitais izraeliečiais kažką pavykdavo suorganizuoti. Gyvenant Izraelyje, daugiau šventėme žydiškas šventes su Gajaus šeima, nors dabar ir Kalėdas šventėme, nes atvyko mano mama.
Tiesa, Izraelyje krikščioniškos šventės nėra nacionalinės ir tuo metu būna darbo dienos, tad labai didelius šventimus daryti gali būti sunku.
