Medžiagos įprastai išgyvena kelius deformacijos etapus. Elastinė deformacija yra tokia, po kurios medžiaga gali lengvai pati sugrįžti į įprastą formą. Plastinė deformacija jau pakeičia daikto formą. Pavyzdžiui, jei lengvai sulenksite kokį plieninė vielos gabalėlį, jis energingai sugrįš į įprastą savo padėtį. Jei tą pačią vielą sulenksite stipriau, ji liks sulenkta – bus deformuota plastiškai.
Kai kurios minkštos medžiagos pasižymi labai dideliu elastinės deformacijos diapazonu, tačiau galiausiai didesnės apkrovos jas sugadina. Dabar Kembridžo universiteto mokslininkui sukūrė tokią medžiagą, kuri elastinės deformacijos išvengia, nes patyrusi apkrovas sukietėja ir tampa panašia į stiklą.
Tai – hidrogelis, 80 proc. kurio sudaro vanduo. Jo paslaptis – kukurbiturilai – ypatingos anglies, vandenilio, azoto ir deguonies molekulės, kurios kitas molekules surakina kaip antrankiai. Taigi, nors didžiąją šios medžiagos dalį sudaro vanduo, jis yra tarsi surakintas savotiškose molekulinėse spyruoklėse, kurios patirdamos apkrovas susispaudžia ir leidžia šiam hidrogeliui sukietėti.
Rezultatas – medžiaga, kuri yra lanksti ir minkšta kaip želė, bet tvirta kaip kietas stiklas. Mokslininkai teigia, kad dramblys galėtų ją sutrypti visiškai jos nepažeisdamas. Tačiau neturėdami dramblio jie nedidelį tokio hidrogelio gabalėlį pervažiavo automobiliu.
Žinoma, automobilis nėra toks sunkus. Tiesą sakant, automobilių padangos yra taip sukurtos, kad paskirstytų svorį per visą kontakto plotą. Tačiau tai – vis tiek reikšmingas pasiekimas. Mokslininkai teigia, kad tokie hidrogeliai galėtų būti pritaikyti robotikoje, medicininiuose protezuose ir mokslinėje technikoje.
