Paslaugų perkėlimas į virtualią erdvę, dirbtinis intelektas, virtuali realybė – visa tai šiandien tampa neatsiejama daugelio kasdienybės dalimi. Skaitmeninė ekonomika sparčiai auga ir dabar jau laikoma vienu daugiausia vertės šaliai sukuriančiu sektoriumi, rašoma pranešime spaudai.

„Turime labai daug potencialo, tačiau svarbu jį tinkamai išnaudoti“, – įsitikinęs informacinių technologijų specialistas, „LTG Digital“ vadovas, buvęs ekonomikos ir inovacijų viceministras Elijus Čivilis.

Elijus Čivilis
Foto: Asmeninins albumas

Pasak jo, skaitmeninės ekonomikos era – neišvengiama, ji palaipsniui užkariauja ir tradicinės ekonomikos teritorijas.

„Su naujos Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen atėjimu, 2019-ųjų pabaigoje skaitmenizavimo klausimai sulaukė daugiau dėmesio, jie tapo esminė Europos Komisijos korta, ant kurios statomas visas Europos atsigavimas ir augimas po pandeminio laikotarpio“, – įsitikinęs E. Čivilis.

– Kaip pandemija paveikė skaitmenizavimo procesus?

– Technologijos turi labai didelę reikšmę. Dar 2018 metais buvo atliktas tyrimas apie tai, kokį poveikį pasaulyje padarytų dirbtinis intelektas – rezultatai prilygo 11 mlrd. eurų, o tai yra Kinijos BVP. Kitaip tariant, technologijos sukuria tiek pat naudos, kiek sugeneruoja visa Kinijos valstybė.

Ir nors Europa šia prasme nuo tokių šalių kaip Kinija ar JAV atsilieka, čia iškeliami kiti akcentai – skaitmeninė ateitis yra pirmiausia orientuota ne tik į ekonomikos stiprinimą, o ir į žmogų, technologijos skirtos tam, kad palengvintų žmogaus gyvenimą.

– Ar galima išskirti, kurios šalys šiuo klausimu labiausiai pažengusios? Kaip skiriasi europiečių skaitmeniniai įgūdžiai?

– Europa nėra vienalytė, vienos šalys atrodo įspūdingai, kitos – labai prastai. Skandinavijos šalys pagal skaitmeninius įgūdžius lyderiauja visame pasaulyje, tuo tarpu Vengrija ar Bulgarija pagal kompiuterinį raštingumą ne tik nesiekia Europos Sąjungos vidurkio, bet ir atsilieka pasauliniu mastu. Tarp Europos valstybių yra didelis atitrūkimas, todėl siekiamybė – jas kaip įmanoma suvienodinti.

– Kas šiuo klausimu yra daroma? Kaip to siekiama?

– Pirmiausia, norima turėti bent 20 mln. specialistų, kurie turėtų gerus kompiuterinius įgūdžius, todėl didelis fokusas kreipiamas į edukacijos sistemą. Taip pat – į lyčių įsitraukimą, atskirties tarp amžiaus grupių mažinimą.

Siekiama, kad kiekvienas europietis namuose turėtų prieigą prie 5G ryšio, kad Europoje būtų pažangiausia tranzistorių gamyba, veiktų debesų infrastruktūros, jos būtų sukurtos pagal europinį modelį – dabar rinkoje dominuoja Amerikos žaidėjai. Galiausiai planuojama daugiau dėmesio skirti kvantinės kompiuterijos vystymui Europoje – visų šių infrastruktūrinių dalykų reikia siekiant suderinamumo.

Džiugu, kad einame prie verslo skaitmeninės transformacijos – norima, kad bent 75 proc. Europos verslų naudotų pažangias technologijas. Ir visai nesvarbu, ar tai bandelių kepimo, ar mados verslas, svarbiausia tinkamai išnaudoti technologijas – dirbtinio intelekto, virtualios realybės ir pan. teikiamas naudas. Siekiama padidinti ir startuolių-vienaragių kiekį, didesnis dėmesys skiriamas technologijų srityse veikiančių startuolių finansavimui.

Norima, kad 90 proc. smulkių ir vidutinių verslų turėtų bent pradinį skaitmeninio intensyvumo lygį – svetaines, socialinius puslapius ir pan., o viešojo sektoriaus paslaugos per artimiausius 10 metų būtų skaitmenizuotos.

– O kaip sekasi Lietuvai? Kaip atrodome kitų šalių kontekste?

– Lietuva – labai diversifikuota. Statistiškai esame viduriuke, 14 vietoje iš 27. Ir nors atrodytų, kad toks rezultatas gana neblogas, didžiausia mūsų spraga – žmogiškasis kapitalas, šiuo atžvilgiu gerokai atsiliekame nuo lyderiaujančių skandinavų. Jis skaičiuojamas pagal tai, kiek turime studentų, kurie renkasi inžinerinius mokslus, tai pat – pagal tai, kaip esame įgudę naudotis skaitmeninėmis paslaugomis, kokie mūsų kompiuterinio raštingumo įgūdžiai.

Liūdina tai, kad net pusė Lietuvos gyventojų juos turi nepakankamus, todėl atsiranda susiskaidymas, ypač tarp didžiųjų miestų ir regionų, kuriuose jaučiama gerokai didesnė skaitmeninė atskirtis. Ją didina ir įvairių paslaugų perkėlimas į skaitmeninę platformą. Ir nors iš to kyla nepasitenkinimas, tuo pat metu gyventojai yra priversti adaptuotis, mokytis naujovių.

Kitas dalykas – Lietuvoje vis dar nėra pakankamai kvalifikuotų programuotojų, inžinierių. IT specialistai sudaro tik 3,9 proc. visų studentų, kai kitose šalyse šis skaičius siekia ir 20 proc.

Dirbdamas viceministru siekiau, kad studentai būtų skatinami rinktis inžinerinius mokslus, kad pasirinkusiems tokias studijas būtų suteiktos įvairios kompensacijos – tokių specialistų poreikis ateityje tik didės. Deja, šiandien tuo pasidžiaugti dar negalime, kaip ir negalime pasidžiaugti moterų įsitraukimu į IT sektorių – jos tebėra mažuma, tesudaranti 1,4 proc.

– Tačiau galimai turime ir kuo pasidžiaugti. Ar yra sričių, kuriose kaip šalis pirmaujame, einame koja kojon su valstybėmis lyderėmis?

– Žinoma, yra ir gerų dalykų. Kai kuriais aspektais esame vieni lyderiaujančių Europoje pagal interneto paslaugų naudojimą, pavyzdžiui, pirmaujame pagal vienam gyventojui šalyje tenkančių vaizdo skambučių kiekį. Taip pat – priešingai nei daugelis europiečių, mes labai greitai perėjome į skaitmeninę mediją ir šiandien esame daugiausia elektronines naujienas skaitanti šalis. Tačiau čia slepiasi ir grėsmės: vaizdo skambučių populiarumas tiesiogiai susijęs su emigracijos problema, elektroninės naujienos sukuria didesnę melagingų naujienų riziką.

Lietuva yra viena pirmaujančių šalių ir pagal technologijų išnaudojimą versle – informacijos pateikimą internete, galimybėmis patogiai užsakyti prekes ir paslaugas, klientų aptarnavimą ir pan. Tačiau vėlgi – tai pasiekėme siekdami taupyti, – juk elektroniniu būdu bendrauti su klientu pigiau nei fiziškai samdyti žmogų darbui biure, vykti į gyvus susitikimus. Taupydami laiką ir resursus tapome efektyvesni – tai džiugina.

Tačiau labiausiai pažangūs esame viešųjų paslaugų skaitmenizavime. Jų populiarumas laikui bėgant tik auga, tai lemia keli aspektai: imlūs vartotojai ir alternatyvių sprendimų nebuvimas. Pavyzdžiui, norime to ar ne, atsiradus elektroniniams receptams teko adaptuotis, nes niekas kitokių nebeišrašo.

– Kaip manote, koks sprendimas – priemonių suteikimas ar pasirinkimo apribojimas – duoda didesnį efektyvumą žengiant skaitmenizavimo keliu?

– Manau, kad tarp šių dviejų politikų reikia balansuoti. Suteikti priemones svarbu, tačiau taip pat svarbu nesuteikti pasirinkimo. Tarkime, mokesčių deklaravimas – jei tą darytume kartą metuose naudodami popierines sąskaitas, atsirastų didelė rizika šešėliui, galimai būtų manipuliuojama pinigais, padirbinėjamos sąskaitos, naikinami važtaraščiai. Tuo tarpu sistemą perkėlus į skaitmeninę erdvę neliko pasirinkimo, visi turėjome adaptuotis.

Lietuva jau per pastarąjį dešimtmetį parodė, kad yra imli technologijoms, buvo sukurta daug modernių sprendimų. Ir net jei kartais viešojoje erdvėje keikiame valstybines sistemas, tai tik parodo, kad mūsų lūkesčiai yra aukšti, kad keliame dar didesnius tikslus – juk kai kuriais atžvilgiais Europoje esame vieni geriausių! Todėl galime tik pasidžiaugti turintys labai didelį potencialą.

– Džiaugiamės augančiu potencialu, tačiau kokia kreive judame? Kaip ji atrodo kitų šalių kontekste?

– Judame lėtai. 2015 metais pagal skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės indeksą buvome pažangiausių šalių 10-uke. Nuo to laiko reitinguose krentame žemyn, tačiau tai nereiškia, kad mes netobulėjame, tai reiškia, kad kitos šalys vystosi sparčiau.

Prieš keletą metų buvo naratyvas, kad Lietuvoje – geriausias internetas pasaulyje, labai tuo didžiavomės. Tačiau šiandien pagal junglumą esame žemiau nei statistinė Europos Sąjungos šalis. Tiesiog užmigome ant laurų ir turime pasitempti.

Daug dalykų galime pasimokyti ir iš kaimynų, pavyzdžiui, estų, kurie visur pristatomi kaip labai pažangūs. Pasitempimas – ne tik tarpusavio konkurencija, turime ieškoti būdų bendradarbiauti, kurti bendrus sprendimus.

Juk dar visai neseniai tarp šalių atsirado tarptinklinis ryšys, atsirado reglamentas, kad Lietuvoje pirktas „Netflix“ sėkmingai būtų prieinamas ir Latvijoje. Todėl galbūt galime susikolaboruoti ir padaryti taip, kad „Esveikata“ platforma veiktų tarpvalstybiniu mastu, o studentai, nepriklausomai nuo šalies, galėtų naudotis studentų pažymėjimais? Tokie sprendimai turėtų būti siekiamybė.

Ir nors toks barjerų naikinimo kelias – sunkus ir ilgas, iš konkurentų tapę susivienijusia komanda galėtume nuveikti daug gražių dalykų.

– Kaip kiekvienas iš mūsų galėtų prisidėti?

– Galime pasidžiaugti šiuo metu Europos Sąjungos finansuojamu projektu „Prisijungusi Lietuva“, tačiau to nepakanka. Manau, kad svarbiausia – pasirūpinti artimiausiais savo aplinkos žmonėmis.

Gal net galėtų atsirasti įstatymas, kuris kaip tėvus įpareigoja pasirūpinti savo vaikais iki pilnametystės, taip vaikus galėtų įpareigoti pasirūpinti savo tėvų, senelių integracija į šiuolaikinį gyvenimą, naudojimąsi informacinėmis technologijomis.

Kiekvienas anūkas turėtų padėti močiutei ar seneliui patiems prisijungti prie „Skype“ pokalbio, išmokyti padaryti pavedimą naudojant „Revolut“, parodyti, kaip internetu užsiregistruoti vizitui pas gydytoją. Svarbu vyresnio amžiaus žmonėms leisti suprasti, kad tai padaryti nėra sudėtinga, neišgąsdinti, edukuoti.