2012 m. pavasarį konferencijos karalius buvo „Highlight“. Paulas Davisonas, tuomet 32-ejų metų vyrukas, buvo paleidęs programėlę vos prieš šešias savaites, o jos idėja baugino ir kartu intrigavo. „Highlight“ galėjo atsekti vartotojų buvimo vietą, kad jiems būtų rodomi netoliese esančių žmonių, turinčių panašių pomėgių ar bendrų pažįstamų, profiliai. Tą savaitę Ostine, Teksase, visiems magėjo ją išbandyti. Telefonai dūzgė, dūzgė ir dūzgė nuo „Highlight“ pranešimų. Rizikos kapitalo valdytojai pasirašinėjo milijonų dolerių čekius. Tačiau po metų programėlė buvo paskelbta per daug invazine, kad galėtų būti plačiai naudojama, ir iš esmės buvo nurašyta į nuostolius.
Praėjus devyneriems metams nedaugelis žmonių yra girdėję „Highlight“ pavadinimą. Tačiau daugybė žmonių yra girdėję apie „Clubhouse“, kurį pernai įkūrė tas pats P. Davisonas. „Clubhouse“ daugeliu atžvilgių yra „Highlight“ priešingybė ir netgi iš dalies perima „South by Southwest“ vaidmenį. „Clubhouse“ – tai virtuali konferencijų salė su atskirais kambariais, kuriuose žmonės gali kalbėti bet kokia tema ir pakviesti svečius pasiklausyti. Ji naudoja tik garsą.
„South by Southwest“, vieta, kurioje sužibo P. Davisono žvaigždė, antradienį vėl startuoja – tik ne Teksase, o šimtuose tūkstančių ekranų. Tuo tarpu „Clubhouse“ klesti kaip savotiškas virtualus „South by Southwest“, kuris niekada nesibaigia.
Skirtingai nei „Highlight“, „Clubhouse“ sugebėjo išlaikyti pirminį vartotojų susidomėjimą. Praėjusiais metais startuolis surinko 1 milijardą dolerių finansavimą, pritraukė daugiau nei 10 milijonų vartotojų, išsiplėtė į dešimtis šalių ir surengė pokalbius su ryškiausiomis Holivudo ir Silicio slėnio įžymybėmis. Panašu, kad rizikos kapitalo investuotojai yra pasirengę paskelbti P. Davisoną tikruoju karaliumi.
Programėlė artima P. Davisono stiliui ir interesams. Pastaruosius 15 metų dirbdamas Silicio slėnyje „Clubhouse“ generalinis direktorius tyrinėjo, kaip galima būtų panaudoti technologijas kurti naujiems ryšiams tarp žmonių. Pasak tų, kuriems yra tekę su juo dirbti, P. Davisonas dažnai imasi naujų projektų ir iš pažiūros nuoširdžiai tiki, kad dauguma žmonių yra geraširdžiai ir vedami gerų ketinimų.
„Tai neabejotinai yra jo DNR, – pastebi rizikos kapitalo investuotojas Kamranas Ansari, su P. Davisonu susipažinęs dar tada, kai abu studijavo Stanfordo universiteto verslo mokykloje. – Jam nešauna į galvą: „O ką, jei kas nors pradės tave persekioti? O ką, jei nusikaltėlis tave mato ir žino, kur tu esi?“. Jo smegenys taip tiesiog nemąsto. Jis yra tikras optimistas, nesijaudinantis dėl tokių kraštutinių atvejų.“
Kartais rezultatai žmones versdavo jaustis nepatogiai arba pademonstruodavo, jog nėra apgalvotos apsisaugojimo nuo galimo piktnaudžiavimo priemonės. „Clubhouse“ buvo naudojamas platinti klaidingą informaciją apie „Covid-19“, skleisti rasizmą ir mizoginiją. Tiesioginis, efemeriškas programėlės pobūdis (pokalbiai vyksta gyvai) apsunkina tokio turinio priežiūrą ir tvarkymą.
„Clubhouse“ atstovė spaudai nesutiko suorganizuoti interviu su P. Davisonu. Ji pažymėjo, kad programėlėje draudžiamas rasizmas, neapykantos kurstymas, smurtas ir melaginga informacija, o turinio moderavimas visada buvo svarbiausias jos kūrėjų prioritetas. Panašu, kad P. Davisonas mokosi iš praeities privatumo kontroversijų: „Clubhouse“ šią savaitę atsisakė reikalauti prieigos prie viso kontaktų sąrašo, kviečiant prisijungti ir vartotojo draugus.
P. Davisono kelias į Silicio slėnį buvo sklandus ir be didesnių netikėtumų. San Diege jis baigė vidurinę mokyklą, garsėjančią daug pasiekusiais absolventais, buvo „kylančių lyderių ir verslininkų“ klubo narys. Toliau sekė Stanfordo universitetas, Stanfordo verslo mokykla, konsultacijos įmonėje „Bain & Co“.
2007 m. įgijęs magistro laipsnį, P. Davisonas prisijungė prie „Metaweb“ – startuolio, mėginančio sukurti visą pasaulio informaciją aprėpiančią duomenų bazę. Startuolio įkūrėjai siekė, kad sudėtingos koncepcijos būtų prieinamos paprastiems žmonėms, ir daug laiko praleido prie lentos, vieną po kitos bandydami įvairias idėjas. P. Davisonas – aistringas ir intensyvus, bet „ne mačo tipo“ vadovas, pasakoja Gavinas Chanas, anuomet glaudžiai bendradarbiavęs su P. Davisonu. „Jis labiau kliovėsi impulsu, ne jėga. Paulas tiesiog nuolat juda į priekį.“
„Metaweb“ nebuvo ta vieta, kur jis galėjo nevaržomas tai daryti. Verslą 2010 m. įsigijo „Google“, o P. Davisonas perėjo į „Benchmark“, vieną iš „Metaweb“ rizikos kapitalo rėmėjų – ten jis dirbo reziduojančiu entrepreneriu. Jam gimė nauja idėja: išmaniojo telefono lokacijos naudojimas padedant susipažinti netoliese esantiems panašių pomėgių žmonėms.
P. Davisonas įkūrė kompaniją „Math Camp“ – užuomina į dviejų savaičių įžanginius kursus, siūlomus Stanfordo verslo studentams prieš prasidedant tikroms paskaitoms. Pirmasis „Math Camp“ produktas buvo „Highlight“. Reklamuodama programėlę, kompanija per 2012 m. konferenciją pasamdė jaunimą bastytis po Ostino centrą, apsivilkus baltus golfus su „Highlight“ logotipu. Šie žmonės „South by Southwest“ konferencijos dalyviams demonstruodavo, kad programėlė gali pranešti apie, tarkim, netoliese esančią moterį, su kuria turite bendrų pažįstamų ir kuri, kaip ir jūs, domisi opera.
Po kelių mėnesių P. Davisonas CNN paskelbė straipsnį, kuriame pateikė argumentų prieš „kiberfobiją“. Iš pradžių technologijos atrodo absurdiškos ar bauginančios, rašė jis, tačiau taip yra tik todėl, kad jos naujos. „Daugiau sužinojus apie aplinkinį pasaulį gyvenimas tik pagerėja, – rašė jis. – Po dešimtmečio atsigręšime atgal ir stebėsimės, kaip galėjome be to apsieiti.“
Kai kurie buvę jo komandos draugai abejoja, ar ši tezė nėra atgyvenusi. „Nemanau, kad kas nors panašaus į „Highlight“, kaip jis buvo sumanytas, veiktų ir šiandien, – pastebėjo vienas buvęs „Math Camp“ darbuotojas. – Paulas yra visiškas optimistas, bet kartais tas jo optimizmas nepamatuotas.“
Po tos vienos įkaitusios Ostino savaitės susidomėjimas „Highlight“ atvėso. Buvo neaišku, kam turėtų būti naudojama programėlė. Pažintims? Socialiniams tinklams? Bendravimui su draugais? Daugelis žmonių taip ir neapsiprato su kišimusi į jų privatumą, o tuos, kurie nusprendė programėlę naudoti, erzino, kad GPS greitai išeikvoja bateriją. Žmonėms nusisukus nuo „Highlight“, „Math Camp“ ateinančius porą metų bandė sugalvoti, kas dar galėtų atkreipti jų dėmesį.
Žmonėms priimtinų skaitmeninių ribų peržengimas tapo P. Davisono skiriamuoju ženklu. Anuomet tai buvo susiję su vartotojų programėlių, kurios skatintų žmones atviriau dalytis asmenine informacija, kūrimu. „Jis tiesiog nuolat generuoja idėjas, – teigia rizikos kapitalo investuotojas K. Ansari, investavęs ir į „Math Camp“. – Labai kūrybingas, labai energingas žmogus.“
Kai K. Ansari tuo laikotarpiu aplankydavo P. Davisoną, verslininkas dažnai pademonstruodavo kokį nors naują įtaisą, kurį tuo metu išmėgindavo. „Jis buvo vienas pirmųjų žmonių, kuriuos mačiau nešiojant „Google Glass“, – prisimena K. Ansari.
2015 m. „Math Camp“ išleido programėlę „Roll“, kuri ragino vartotojus pasidalyti kiekviena savo fotoaparato nuotrauka su draugais. Startuolis įdarbino koledžo studentus, kad šie reklamuotų programėlę studentų miestelyje. Carolyn Liu pasakoja, kad jai sumokėjo apie 1000 dolerių už tai, kad dalytų lipdukus ir ragintų savo kursiokus iš Ramiojo vandenyno universiteto Stoktone, Kalifornijoje, atsisiųsti programėlę. „Žmonėms ši idėja iš pradžių pasirodė keistoka, bet vėliau programėlė kai kuriems visai prilipo“, – teigia ji. C. Liu prisimena, kaip P. Davisonas jos klausinėjo, kodėl ir ką ji ir jos draugai mėgsta fotografuoti. „Apskritai iš „Roll“ galiausiai išėjo šnipštas, tačiau buvo aišku, kad Paulas stengiasi mokytis iš savo klaidų“, – sako C. Liu.
Kitais metais kompanija automatinę dalijimosi nuotraukomis programėlę paleido iš naujo kaip „Shorts“, atkreipdama šią koncepciją skeptiškai vertinusių technologijų entuziastų dėmesį. „Tai buvo gana agresyvu“, – prisimena K. Ansari. „Verge“ straipsnyje programėlė buvo pavadinta „beprotiška“. Atsakydamas į kritiką, P. Davisonas atšovė: „Mums smagu galvoti apie tai, kaip dar labiau galėtume praplėsti žmonių ribas.“
Tuo metu P. Davisonas jau suprato, kad „Math Camp“ išsikvepia. Jis susitiko su „Dropbox Inc.“ ir „Uber Technologies Inc.“ generaliniais direktoriais dėl verslo pardavimo, pasakoja K. Ansari, kuris tuo metu vykdė verslo plėtrą „Pinterest Inc.“. K. Ansari įtikino savo vadovus ir P. Davisoną pasikalbėti, ir galiausiai „Pinterest“ įsigijo „Math Camp“. Visgi netrukus P. Davisoną ėmė frustruoti tai, kad gyvenimas didesnėje kompanijoje juda lėčiau ir stabdo jo įprastinį pašėlusį tempą.
Po maždaug dvejų metų P. Davisonas paliko „Pinterest“ ir 2019 m. vėl atnaujino ryšius su senu pažįstamu Rohanu Sethu. Tuo metu R. Sethas bandė surinkti pinigų moksliniams tyrimams, skirtiems gydyti retai jo dukrelės ligai. Jiedu nusprendė suteikti socialiniams tinklams „paskutinį šansą“, kaip teigė kompanijos tinklaraščio įraše. Tandemas pristatė „Talkshow“, kuris vėliau peraugo į „Clubhouse“.
„Clubhouse“ netruko sužavėti Silicio slėnio publikos, pasirinktos išbandyti paslaugą, įskaitant keletą aukščiausio lygio rizikos kapitalo investuotojų, kurie per ateinančius mėnesius nusprendė investuoti į motininę kompaniją „Alpha Exploration Co.“ „Andreessen Horowitz“ iš pradžių įsigijo akcijų, įvertinę įmonę 100 mln. dolerių, o tada padidino kainą dešimteriopai. („Bloomberg News“ motininė kompanija „Bloomberg LP“ yra investavusi į „Andreessen Horowitz“.)
„Aš peržiūriu daugybę socialinių produktų, – pasakoja Ryanas Hooveris, programėlių katalogo „Product Hunt“ įkūrėjas ir vienas pirmųjų „Clubhouse“ investuotojų. – Tik nedaugelis perteikia šią magiją, šį jausmą, kad tai šviežia, nauja, įdomu.“
Kritikai pažymi, kad savybės, dėl kurių „Clubhouse“ atrodo toks paprastas ir asmeniškas, gali būti apgaulingos. Programėlė faktiškai draudžia įrašinėjimą, o tai pavertė „Clubhouse“ saugia vieta skleisti melą ir patyčias, nesulaukiant jokių pasekmių. Tačiau R. Hooveris sako, kad būtent tas efemeriškumas daro programėlę tokią ypatingą. „Ji geriau atspindi mūsų bendravimą realiame pasaulyje ir skatina autentiškesnį dialogą“, – teigia jis.
Kaip ir „Highlight“, „Clubhouse“ nesuteikia žmonėms aiškios priežasties jį naudoti, ir tai galiausiai pasirodė privalumu. Kadangi nėra jokių taisyklių, „Clubhouse“ gali būti ta vieta, kurioje išgirsite Eloną Muską pasakojant apie bitkoinus, gausite naujienų santrauką, klausysitės muzikantų dainuojamų lopšinių arba sužinosite, kaip prasimušti vertybinių popierių biržoje. Viename iš programėlės kambarių žmonės tiesiog kartu skleidžia banginių aimanas imituojančius garsus.
P. Davisonas vis aiškiau supranta, kad sparčiai augantis vartotojų derlius atneša ir vieną kitą supuvusį vaisių, tačiau panašu, kad tai nepakeitė jo tikėjimo žmonių gera valia. „Mes kuriame „Clubhouse“ visiems pasaulio žmonėms, o realybė tokia, kad pasaulyje yra ir blogiečių, – sakė jis praėjusios savaitės „Clubhouse“ pokalbyje. – Yra žmonių, kurie nebūtinai turi blogų ketinimų, tačiau mėgaujasi išbandydami sistemų ribas ir eksperimentuodami.“
Sekmadienį, kai P. Davisonas paskelbė, kad „Clubhouse“ neberagins vartotojų dalintis prieiga prie kontaktų sąrašo, jis pažymėjo, kad duomenų prašymas buvo nekaltas. „Tai absoliučiai neprivaloma, – pabrėžė P. Davisonas, kalbėdamas „Clubhouse“. – Bet manau, kad dėl to žymiai pagerėja vartojimo patirtis. Ir niekam kitam tai nenaudojama. Tačiau jei jums dalintis nesinori, nieko baisaus.“
Trečiadienį „Clubhouse“ sukanka vieneri metai. P. Davisonas yra minėjęs, jog nori išplėsti kambarių talpą (paprastai ji apsiriboja maždaug 5000 klausytojų) iki begalinio dydžio, kad juose galėtų vykti miuziklai, spaudos konferencijos, sporto rungtynių analizės, politiniai mitingai ir didelių kompanijų visuotiniai susirinkimai. Ir nors šios perspektyvos jam kelia jaudulį, P. Davisonas dar labiau svaigsta dėl to, ko dar negali įsivaizduoti.
„Man tiesiog į galvą nesutelpa visi tie būdai, kuriais žmonės naudojasi „Clubhouse“, – virtualiam klausytojų ratui sakė P. Davisonas, pereidamas į greitakalbę. – Prisiminkime, kaip vystėsi vaizdo įrašai: mes tarytum perėjome iš televizijos pasaulio su keturiais kanalais, kai ketvirtadienį septintą valandą vakaro visi žiūrėdavome tą patį, į kabelinę dešimtojo dešimtmečio televiziją, kur staiga galėjome matyti 400 kanalų, o tai paskatino visą parą transliuojančius naujienų kanalus ir golfo kanalus, žvejybos kanalus ir reklaminius kanalus.“
„O tada atėjo „YouTube“, ir tai buvo beprotiška, – tęsė P. Davisonas. – Staiga gavome pirkinių išpakavimo vaizdo įrašus, ASMR įrašus, geriausių įrašų dešimtukus ir visokiausių beprotiškų dalykėlių, kurių niekas niekada nesitikėjo. Nes žmonės yra nuostabūs, tiesa?“
