Kaip teigia G. Raibytė, blokuoti internetinį ryšį nėra labai lengva, bet tai – įmanoma. Anot jos, tai daroma, praktikuojama visame pasaulyje.

„Mes kalbame apie interneto blokavimą arba visišką atjungimą. Galbūt reikėtų pradėti nuo to, kad Jungtinės tautos 2016 metais prieigą prie interneto paskelbė žmogaus teise. Vadinasi, kai yra ribojamas arba atjungiamas internetas kažkokiais politiniais sumetimais – yra pažeidžiamos žmonių teisės“, – paaiškina žurnalistė.

Anot jos, kaip pastebi žmogaus teises stebinčios organizacijos, per praėjusius metus interneto blokavimų arba visiško interneto išjungimo atvejų padaugėjo netgi dvigubai.

„Nekeista, kad tai daroma nedemokratinėse valstybėse. Daugiausiai internetą blokuoja arba išjunginėja Kinija, Indija, Irakas, Iranas, tai labai populiaru Venesueloje.

Jeigu yra atjungiamas internetas, tai reiškia, kad visiškai nėra interneto ryšio šalyje arba kažkokiame mieste, nes tai galima daryti tiek šalies mastu, tiek kažkokio regiono ar miesto mastu. Pavyzdžiui, staiga Vilniuje kas nors atjungtų internetą ir jo neliktų“, – sako G. Raibytė.

Kai yra blokuojamas internetinis ryšys, sako specialistė, yra užkertama galimybė pasiekti įvairius portalus ar kažkokį informacijos šaltinį, kuris yra nepalankus režimui. „Pavyzdžiui Kinijoje žmonės negali naudotis „Facebook“, „Instagram“, „Youtube“, „Google“. Jie turi naudoti tam tikras gudrybes, kad galėtų pasiekti tai, ką gali pasiekti visas pasaulis“, – sako pašnekovė.

Bet ar tai įmanoma padaryti paprastam žmogui? Anot G. Raibytės, tai priklauso nuo blokavimo lygio. „Jeigu internetas yra visiškai atjungiamas, yra toks dalykas, vadinamas „Mesh network“ , lietuviškai tai – junglusis tinklas. Tai yra, kai žmogus susikuria visiškai nepriklausomą tinklą sau. Tokia technologija yra sukurta, bet kol kas nebuvo autoritarinėje valstybėje panaudota. Vadinasi, nėra iki galo aišku ar ji ir veiktų.

Jeigu yra blokuojama prieiga prie kažkokių portalų, sakykime, negalima „Twitter“ naudotis, naujienų portalais, kurie galbūt nėra palankūs režimui, tuomet yra mobiliosios programėlės, kurios tinka įvairiems įrenginiams. Tai virtualus privatus tinklas VPN (Virtual private network). Jis suteikia žmogui virtualią lokaciją. Jeigu Lietuvoje ką nors užblokuotų, mes tiesiog atsisiuntę programėlę į telefoną, pasijungiame, kad esame Vokietijoje, tai yra mūsų virtuali lokacija. Mes prieiname tą turinį, kuris yra prieinamas vokiečiams. Būtent taip kinai naudojasi „Facebook“, jie tiesiog pasirenka kažkokią kitą valstybę ir taip toliau“, – sako G. Raibytė.

Foto: Scanpix

Anot jos, netgi saugumo ekspertai dažnai negali iki galo pasakyti, kokios buvo naudojamos technologijos, kad būtų atjungtas internetinis ryšys. „Paprastai nedemokratinėse valstybėse viskas vyksta per interneto tiekėjus. Yra interneto tiekėjai, kurie suteikia žmonėms prieigą prie interneto, jie gauna įsaką iš valdžios, kad reikia kažkaip riboti priėjimą prie kažko arba visiškai atjungti internetą. Ir žinoma, jie turi paklusti, nes, pavyzdžiui, Indijoje yra grasinama licencijų atėmimu ir panašiai. Jeigu nepaklausysi, ką tau liepia diktatorius arba režimas – tavo verslui bus žiaurios pasekmės. Jie turi tai padaryti.

Aišku, yra ir sudėtingesnių atvejų. Tai yra jau mano minėtoje Kinijoje, kur prie interneto cenzūros tinklo dirba dešimtys tūkstančių žmonių, kurie nuolat ne tik užblokuoja priėjimus prie tam tikrų portalų, bet neleidžiama ir naudoti tam tikrus žodžius, raktažodžius, kurie yra uždrausti, kaip nepalankūs režimui“, – teigia G. Raibytė.

Pasak jos, net trumpinys VPN Kinijoje yra uždraustas – visa informacija, kuri yra susijusi su VPN – trinama. „Google“ paieška neveikia, tai jei į vietinį atitikmenį suvesite VPN – tikriausiai nieko nerasite, nes viskas yra blokuojama.

Žmonės gudrūs, sugalvoja visokius sinonimus, kuriuose nėra minimas tas žodis ir pradeda jais naudotis ir jais skleisti tą žinią. Bet tie tūkstančiai žmonių, dirbantys Kinijos režimui, jie greitai atranda, užblokuoja. Pavyzdžiui, jei yra bendraujama kažkokiuose forumuose, yra ištrinamos žinutės. Nė viena paslaugas teikianti kompanija negali ten reklamuotis, nes viskas yra blokuojama“, – pabrėžia pašnekovė.

Ji priduria, kad mes gyvename laisvoje šalyje ir dėl to reikėtų pasidžiaugti. „Kaip minėjau, autoritarinėse valstybėse, kur tikrai yra ne demokratija, jų diktatoriai teisinasi, kad mes norime užblokuoti prieigą, nes tai padės žmones apraminti, suvaldyti ekstremalią padėtį šalyje. Bet iš tikrųjų jų tikslas yra užkristi informacijos išėjimą iš valstybės ir patekimą į valstybę.

Pavyzdžiui, praėjusiais metais buvo atvejis Irane, kai kilo didžiuliai neramumai ir visoje valstybėje buvo atjungtas internetas tam, kad likęs pasaulis nesužinotų, kas vyksta jų valstybėje“, – sako G. Raibytė.