JAV technologijų milžinės šešerių metų dirbtinio intelekto diskusijų sistema, meiliai vadinama „Panele Diskutuotoja“, pirmadienį akis į akį susidūrė su pasaulinio lygio, įvairių apdovanojimų pelniusiais specialistais. Po 25 minučių žaibiško nuomonių apsikeitimo apie subsidijas ikimokyklinėms įstaigoms, per kurį moteriškas DI balsas pademonstravo tikrų tikriausią Homo Sapiens humoro jausmą, auditorija pripažino 31 metų Harisho Natarajano pergalę.
Netradicinės varžybos pademonstravo naujausią žmogaus ir mašinos dvikovą. 1996 metais IBM sukūrė kompiuterinę sistemą, kuri pirmą kartą įveikė šachmatų didmeistrį. 2011 metais bendrovės superkompiuteris „Watson“ nugalėjo du televizijos žaidimo „Jeopardy!“ varžovus. O bendrovės „Alphabet“ kompiuterinė programa „AlphaGo“ pelnytai įrodė, kad DI gali įveikti senovinį ir painų žaidimą „Go“. Tačiau debatai, reikalaujantys kūrybingumo ir emocingos iškalbos meno, dirbtiniam intelektui tapo išties kietu riešutėliu.
„QuickTake“: dirbtinis intelektas yra bauginantis, nuobodus ir naudingas
Pasižiūrėti dvikovos, vykstančios IBM „Think“ konferencijoje San Fransiske, susirinko plati auditorija: šimtai žurnalistų, technologijų pramonės specialistai, programinės įrangos inžinieriai. Debatų tema: „Mes turėtume dotuoti ikimokyklinio ugdymo įstaigas“. IBM vadovė Ginni Romety buvo viena iš žiūrovų, kurie balsavo už dvikovos nugalėtoją H. Natarajaną. Bet ji taip pat pareiškė, kad jos bendrovės sukurta mašina geriau praturtino žiūrovų žinias.
IBM mašina, oficialiai žinoma kaip „Project Debater“, pirmadienio varžybas pradėjo šelmišku pasisveikinimu: „Girdėjau, kad debatų varžybose prieš žmogų esi tikras pasaulio rekordininkas, bet įtariu, kad su mašina dar niekada nediskutavai. Sveikas atvykęs į ateitį“.
Abu varžybų dalyviai su tema buvo supažindinti tuo pačiu metu ir turėjo penkiolika minučių sutalpinti savo argumentus į keturių minučių kalbą, keturių minučių kontrargumentaciją bei dviejų minučių apibendrinimą. Žmogaus ūgio juoda dėžė, kurios ekrane be paliovos sukosi trys mėlyni apskritimai, grėsmingai tylėjo, gromuliuodama 10 mlrd. sakinių iš naujienų straipsnių bei mokslinių žurnalų. Tuo tarpu prieš savo varžovę scenoje stovintis H. Natarjanas greitosiomis kažką užrašinėjo ant popieriaus lapelių.
Nors DI pralaimėjo, šis renginys tapo tokių varžybų kulminacija projekto pradininkui Noamui Slonimui. Pirmadienį vakare sėdėdamas salės priekinėje eilėje, IBM mokslinis bendradarbis per visą dvikovą ir kvatojo, ir gūžėsi. Jis žinojo, kad jie silpnesni: H. Natarjanui priklauso pasaulio rekordai už pergales per daugelį debatų konkursų, jis dalyvavo trijuose pasaulio čempionatuose, laimėjo 2012 metų Europos turnyrą.
„Tai tas pats, jei sėdėtum salėje ir stebėtum, kaip tavo vaikas scenoje varžosi su aukščiausios klasės pianistu žiūrint visam pasauliui“, – pasakojo jis. Kitaip nei per šachmatų varžybas ar per televizijos žaidimą „Jeopardy!“, per debatus būtinas ryšys su žmonėmis ir sugebėjimas įtikinti juos savo požiūrio teisumu. Pateikimas yra pagrindas, o „tai jau žmogaus teritorija“.
„Project Debater“ naudojosi moksliniais tyrimais ir politikų citatomis, kad pagrįstų savo argumentus, jog ikimokyklinio ugdymo įstaigų subsidijavimas – tai ne tik finansavimas, bet ir moralinė ir politinė pareiga apsaugoti dalį labiausiai pažeidžiamų visuomenės vaikų. H. Natarjanas atkirto, jog pernelyg dažnai subsidijos suveikia kaip politiškai motyvuotas „lengvas kąsnis“ viduriniajai klasei.
Didžiausias žmogaus prieš „Project Debate“ pranašumas yra sugebėjimas sakyti kalbą emocionaliai, su intonacija ir balso moduliacija, su pašmaikštavimais ir, kur reikia, pauzėmis, kad palenktų savo pusėn auditoriją. Prieš savaitę Londone H. Natarajanas ėmė tikėti, kad jam gali pavykti.
„Mano manymu, šiuo etapu žmogui vis dar lengviau sukonstruoti logiškus argumentus nei mašinai, – pateikti juos auditorijai taip, kad jie būtų įtikinamai pagrįsti“, – kalbėjo jis tuo metu. Bet artėjant debatams, H. Natarjanas nepaliovė galvojęs apie tas pergales, kurias iki šiol pasiekė dirbtinis intelektas prieš žmogų. Jis pažiūrėjo „AlphaGo“ dokumentinį filmą apie DI ir pasaulinio lygio „Go“ žaidėjo dvikovą, – šis nepaprastai savo jėgomis pasitikintis žaidėjas pralaimėjo keturis raundus iš penkių. H. Natarajanas įvertino „puikybę, kuria trykštantys žmonės stoja žaisti prieš mašiną“.
N. Slonimas subrandino „Project Debater“ idėją dar 2011 metais, nors „Watson“ superkompiuterio pergalė per televizijos žaidimą „Jeopardy!“ vis dar buvo ryški naujiena. Kitais metais jis vadovavo mokslininkų grupei Izraelyje, kuri pradėjo studijuoti, kaip žmogus mokosi debatų meno, ir sukūrė šį procesą atspindintį procesą. Jų mašina nuskenuoja per 300 mln. laikraščių straipsnių ir mokslinių žurnalų, kad identifikuotų svarbius argumentus bet kuria nurodyta tema. Tada ji turi nustatyti, kurie faktai ir nuomonės yra „už“, o kurios „prieš“, suformuoti kalbą ir pateikti ją aiškiai ir rišliai. Maža to, DI dar turi suvokti savo priešininko argumentus ir sugebėti juos paneigti.
„Project Debater“ padeda mums geriau suprasti DI pionieriaus ir britų matematiko Alano Turingo svajonę. 1950 metais šiuolaikinio duomenų apdorojimo pradininkas iškėlė klausimą, ar mašinos galėtų savarankiškai mąstyti. Jis išpranašavo, kad vieną dieną mes galėsime kalbėtis su kompiuteriu ir nematysime skirtumo tarp žmogaus ir mašinos.
„Panelei Diskutuotojai“ vis dar reikės šiek tiek padirbėti. Tuo metu N. Slonimas ir jo kolegės mokslininkės – Ranit Aharonov ir Talia Gershon – tyrinėja, ar DI gali padėti išplėsti žmogaus proto galias. Pavyzdžiui, „Project Dealer“ vieną dieną gali padėti įstatymų leidėjams išsamiai išnagrinėti tūkstančius teismo bylų ir pateikti lemiamas išvadas arba padėti vaikams ugdyti esminius mąstymo įgūdžius.
„Bent trumpam susimąstykite. Juk nedažnai matome, kaip mašina palaiko intelektualią diskusiją su žmogumi 25 minutes“, – pažymėjo N. Slonimas.
