Tačiau laikui bėgant įgūdžiai silpsta. Norint šią problemą įveikti, reikia nugalėti nemažus psichologinius ir intelektinius barjerus, nuomonių ir komentarų portale project-syndicate.org rašo Madride įsikūrusio privataus IE universiteto Pokyčių valdysenos centro mokslinis bendradarbis, ekonomistas Edoardo Campanella.
Technologijoms nenumaldomai skverbiantis į įvairias pramonės sritis ir vieną po kitos perimant užduotis, kurias kadaise galėjo atlikti tik žmogus, darbuotojai visame pasaulyje pradeda baimintis dėl savo ateities. Tačiau veiksmingai konkuruoti darbo rinkoje ateityje žmonėms trukdys anaiptol ne robotai, o jų pačių protas – su visomis išankstinėmis psichologinėmis nuostatomis ir kognityviniais barjerais.
Nuolat mokosi tik nedaugelis
Šiandieninėje sparčiai besikeičiančioje darbo rinkoje vienos paklausiausių profesijų, kaip antai duomenų analitikai, programų kūrėjai ar debesų kompiuterijos specialistai, prieš penkerius ar dešimt metų net neegzistavo. Prognozuojama, kad 65 proc. vaikų, kurie šiandien pradeda lankyti pradines mokyklas, dirbs darbus, kurių dabar dar nėra, rašo ekonomistas.
Norėdami pritapti šiuolaikinėje sparčiai besikeičiančioje darbo rinkoje, darbuotojai turi uoliai praktikuoti mokymąsi visą gyvenimą, mokėti taikytis prie nuolat kintančių sąlygų ir būti pasirengę bet kada iš vienos pramonės srities pereiti į kitą. Jei kuri nors profesija taptų nebereikalinga, o toks pokytis gali įvykti kad ir pernakt, darbuotojai turi nieko nelaukdami imtis kitos.
Tie, kurie nori pasinaudoti naujai atsirandančių ir sparčiai kintančių sektorių siūlomomis galimybėmis, turi turėti tam tikro intelektinio lankstumo, gebėti prisitaikyti prie naujų profesinių aplinkybių ir būti atsparūs sukrėtimams, kuriuos gali sukelti vienokie ar kitokie pramonės nuosmukiai, o to, kaip manoma, gali suteikti mokymasis visą gyvenimą. Taigi būtų visai logiška manyti, rašo E. Campanella, kad mokymo centrams tereikia paprasčiausiai įvardyti, kokios kompetencijos ateityje bus reikalingiausios, ir parengti atitinkamus mokymo kursus.
Vis dėlto 2017 m. visoje euro zonoje tik 10 procentų dirbančiųjų dalyvavo kokiuose nors formaliojo arba neformaliojo švietimo mokymuose, ir taip besitobulinančiųjų dalis su amžiumi sparčiai mažėja. Taigi jei mokymasis visą gyvenimą yra toks svarbus norint sėkmingai konkuruoti darbo rinkoje, kodėl tuomet žmonės taip vangiai jį praktikuoja?
Kainuoja daug, o grąža neaiški
Tiesa ta, kad, norint įveikti įgūdžių silpimo ir praradimo problemą, reikia nugalėti nemažas psichologines ir intelektines kliūtis, kurios yra pernelyg dažnai ignoruojamos, rašoma straipsnyje. Elgsenos ekonomikoje laikomasi požiūrio, kad žmonės yra šališki status quo atžvilgiu: mes linkę pervertinti nuostolius, kuriuos galimai patirsime nukrypdami nuo savo bazinės linijos, ir perdėm atsargiai vertinti galimą naudą.
Į mokymąsi visą gyvenimą paprastai žvelgiama kaip į žvėriškai brangų malonumą laiko, pinigų ir pastangų atžvilgiu. O štai jo grąža mums – neaiški ir negarantuota, ypač turint galvoje technologijų daromą įtaką. Tokias nuostatas dar labiau sustiprina depresijos ir beviltiškumo jausmas, kuris dažnai apima darbo netekusius arba profesinėse kryžkelėse atsidūrusius žmones.
Jei po kelerių metų vienoje darbo vietoje tenka pradėti viską iš naujo, dauguma iš mūsų patiria stresą, o jei tai atsitinka po kelių dešimčių metų, tuomet išbandymai – ypač sunkiai įveikiami. Autorius atkreipia dėmesį, kad tokie pokyčiai, jei jie užklumpa vėlesniu gyvenimo etapu, nedera su natūraliais žmogaus vystymosi modeliais.
Žmogaus kognityvinės funkcijos pradeda silpnėti ganėtinai anksti, maždaug tada, kai apie 20-uosius žmogaus gyvenimo metus ima slopti vadinamieji takieji intelektiniai gebėjimai, susiję su darbine atmintimi, abstrakčiuoju mąstymu ir naujos informacijos apdorojimu. Vidutiniame amžiuje šie gebėjimai silpsta jau labai sparčiai, todėl įgyti naujų įgūdžių darosi nepaprastai sunku. Vėlesniu gyvenimo etapu gali stiprėti tik tie kognityviniai gebėjimai, kurie yra susiję su komunikavimo ir valdymo įgūdžiais.
Žmogų perkvalifikuoti sunku, todėl geriau – robotas
Dėl viso to kalta ilgaamžė evoliucija. Praktiškai bet kurioje visuomenėje žmogaus amžius siejamas su išmintimi, patirtimi ir socialinės padėties kilimu. Jaunystė buvo tas laikas, kada reikėjo mokytis profesijos, kuri paskui lydės visą gyvenimą, pagrindų. Dirbdamas ir įgydamas patirties žmogus tik tobulina jau turimus įgūdžius, o visiškai naujų kompetencijų paprastai neprireikia.
Šiandienos mokymo programos, pasak E. Campanellos, yra neveiksmingos iš dalies dėl to, kad dažniausiai jomis orientuojamasi į jau minėtus takiuosius intelektinius gebėjimus. Verslo požiūriu, mėginti šitaip „perkvalifikuoti“ darbuotojus – pernelyg sunkus uždavinys, todėl, prireikus naujų įgūdžių, dažnai pasirenkamos kitos alternatyvos: procesų automatizavimas, veiklos perkėlimas kitur ar išorės žmogiškųjų išteklių patalka. JAV ekonomikos patarėjų tarybos parengtoje 2015 m. prezidento ekonomikos ataskaitoje rašoma, kad JAV dirbančiųjų, kuriems buvo suteikti arba apmokami mokymai, arba galimybė tobulinti įgūdžius darbo vietoje, proporcija 1996–2008 m. laikotarpiu nuosekliai mažėjo.
Įsitikinimas, kad darbuotojai, nepaisant jų amžiaus ir įgyto išsilavinimo, savo iniciatyva imsis priemonių, kad neatsiliktų nuo technologinės kaitos, yra iš esmės klaidinga ir ilgainiui gali išauginti ištisą armiją bedarbių. Tokio požiūrio galima tikėtis tik iš itin išsilavinusių ir kvalifikuotų darbuotojų – tų, kurių darbo vietos ar šiaip ar taip mažiausiai rizikuoja būti automatizuotos.
Žmogui reikia patarti
Žinoma, ateityje situacija gali keistis, kadangi jaunesniosios kartos atstovai auga manydami, kad jie tikrai naudosis galimybe mokytis visą gyvenimą, rašo E. Campanella, o kol kas, pasak jo, politikos formuotojai turėtų imtis veiksmų, kad sušvelnintų tuos sudėtingus protinius procesus, kurie daugelį iš mūsų įstumia į savotišką profesinę inerciją.
Pradžiai pakaktų, kad patarėjai padėtų darbuotojams pereiti varginančius įgūdžių įgijimo ir darbo paieškos procesus. Kad tokio patarėjo pagalbą žmogus priimtų, jam visų pirma reikėtų įveikti nusivylimo ir gėdos jausmą, kurį neretai iššaukia vien tai, kad apskritai tenka ieškotis kieno nors pagalbos. Maža to, darbuotojai gali įkliūti į savotiškas pinkles, kurias psichologai vadina kontrolės iliuzija. Kitaip tariant, koją jiems gali pakišti pernelyg didelis jų pasitikėjimas savo pačių jėgomis ir savo gebėjimu daryti įtaką įvykių eigai be išorinės paramos.
Jeigu atsitiktų taip, kad patarėjų paslaugos taptų norma, darbuotojai jomis naudotųsi dažniau ir noriau. Tai suprasdamos, profesinės sąjungos kartu su verslininkų asociacijomis turėtų parengti oficialias mentorystės programas, kurių tikslas būtų patarti darbuotojams, kaip sėkmingai žengti profesiniu keliu arba kaip kuo lengviau pereiti iš vieno sektoriaus į kitą. Darbdaviai, savo ruožtu, turėtų nustatyti oficialius grįžtamojo ryšio procesus – ne tik reguliariai atlikti savo darbuotojų darbo rezultatų vertinimus, bet ir imtis priemonių nustatyti, kokius darbuotojų įgūdžius reikėtų atnaujinti, o kokius jie realiai galėtų įgyti.
Siūlo finansiškai remti verslo iniciatyvas
Pažymėtina, rašo E. Campanella, kad įmonėms, pageidaujančioms investuoti į mokymo programas, turėtų būti užtikrinamos dosnios mokesčių lengvatos. Tokiomis mokymo programomis turėtų būti siekiama naują informaciją perteikti laipsniškai, kryptingai išnaudojant vadinamuosius kristalizuotus intelektinius gebėjimus, būdingus suaugusiems žmonėms. Labiau patyrę darbuotojai gali sunkiau priimti mokomąją medžiagą ir ne taip lengvai pasiduoti įgūdžių atnaujinimui kaip jų jaunesnieji kolegos, tačiau jie gali pasiekti nemažų laimėjimų kitose svarbiose srityse, kaip antai problemų sprendimo, savivaldos ir savimotyvacijos.
Kurdami robotus, gebančius atlikti vis daugiau žmogiškųjų funkcijų, turėtume įdėmiau pažvelgti į save, apibendrindamas teigia rašinio autorius. Tik išmokę įveikti – ar bent apeiti – savo kognityvinius barjerus naujojoje pasaulinėje ekonomikoje galėsime žengti ilgu ir vaisingu profesiniu keliu.
