Jų įrenginys, pavadintas spektrinio nematomumo apsiaustu, yra pirmasis, kuriuo manipuliuojama objektą apšviečiančios šviesos spalva (bangų dažniu) ir taip jis tampa nematomas.
„Mūsų darbas yra proveržis nematomumo apsiaustų kūrimo srityje“, – pristatydamas naujieną sakė tyrimo autorius José Azaña.
Panagrinėkime tai, pradėdami nuo šviesos. Yra toks dalykas kaip elektromagnetinis spektras. Jame telpa įvairiausio dažnio elektromagnetinė spinduliuotė, tam tikra energijos forma. Gama spinduliai, rentgeno spinduliai, šviesa, radijo bangos… Visa tai užima savo vietą šiame spektre.
Rentgeno spindulių ar radijo transliacijų tiesiogiai nematome, nes mūsų akys prisitaikiusios fiksuoti tik siaurą elektromagnetinio spektro dalį, regimąją šviesą. Šią siaurutę spektro atkarpą mūsų akys ir smegenys yra suskirsčiusios į ruožus, kuriuos suvokiame kaip spalvas – viename regimosios šviesos spektro gale yra mažiausio dažnio, raudona šviesa, kitame – didžiausio dažnio, violetinė. Kai kurie šviesos šaltiniai skleidžia ne vieno dažnio šviesą. Tokie šaltiniai vadinami plačiajuosčiais, ir Saulės šviesa yra puikus tokios šviesos šaltinio pavyzdys.
Kai mes ką nors „matome“, iš tiesų regime šių skirtingų šviesos dažnių ir objekto sąveiką. Kai Saulė apšviečia mėlyną automobilį, kito dažnio spinduliavimas sugeriamas, o mėlyną šviesą automobilis atspindi. Mūsų akys aptinka atspindėtą mėlyną šviesą ir mes matome mėlyną automobilį.
INRS tyrėjų prietaisas ir išnaudoja šią sąveiką. Jie aprašo tik žalią šviesą atspindintį objektą.
Plačiajuostė banga apšviečia objektą, kuris šiame pavyzdyje atspindi žalią šviesą, todėl bangos stebėtojas objektą mato. Spektrinio nematomumo apsiaustas transformuoja blokuojamą šviesą (žalią) į kitą bangos spektrą. Banga nekliudomai pereina objektą, „nematydama jo spalvų“ ir apsiaustas apverčia pirmąją transformaciją, – taip objektas stebėtojui tampa nematomas.
Kad tokių objektų žmogaus akis nematytų, jie panaudojo specialų filtrą, laikinai perstumiantį žalią spalvą šviesą atitinkančius dažnius į mėlyną. Tada kitu filtru tie dažniai perstumiami atgal į žalią kitoje objekto pusėje.
O koks rezultatas? Žmogaus akis objekto nemato.
Kol kas INRS tyrėjų slepiamasis įrenginys veikia tik viena kryptimi — žiūrovo žvilgsnio kryptis turi sutapti su šviesos sklidimo per pirmąjį filtrą į objektą kryptimi.
Tačiau, Azaña teigia, kad teoriškai šiuo metodu galima objektą padaryti nematomu iš bet kurios pusės.
O kol kas prietaisas gali padėti apsaugoti telekomunikacijas, kuriose duomenų perdavimui naudojami plačiajuosčiai kanalai. Telekomunikacijų kompanijos savo šviesolaidžiuose tam tikrus dažnius galėtų „paslėpti“, kad pašaliniai stebėtojai plačiajuoste šviesa negalėtų jų šnipinėti.
Tad, kol Nematomo Žmogaus kostiumas nematomumą suteikia tik per fantastikos mėgėjų konferencijas, šis sudėtingas įrenginys nuo pašalinių akių galės slėpti mūsų duomenis.
Kristin Houser
FUTURISM
