Dar vasario pradžioje Kauno kolegijos tyrėjų atliktas eksperimentas parodė – jaunimas savo duomenis, skelbiamus socialinio tinklo „Facebook“ paskyrose, gali perduoti susigundę netgi suvenyrais. Be to, eksperimento dalyviai, leisdami naudoti duomenis, iš tiesų net nesusimąsto, kiek iš tiesų vertingos informacijos apie save perduodama į pašalines rankas.

Eksperimentą sumaniusi Kauno kolegijos studentų ir dėstytojų komanda visą tyrimo eigą pasakoja taip: specialus tyrimo punktas įsikūrė studijų parodose Kaune ir Vilniuje, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Eksperimento iniciatoriai parodos lankytojams siūlė galimybę laimėti nedidelės finansinės vertės prizų, už kuriuos mainais jauniesiems lankytojams buvo siūloma prisijungti prie specialiai tam sukurtos aplikacijos ir duoti sutikimą aplikacijos kūrėjams naudotis socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje skelbiamais asmeniniais duomenimis. Eksperimente sutiko dalyvauti beveik 700 jaunuolių, kurie davė sutikimą naudoti tinkle skelbiamus asmeninius duomenis.

Speciali programa automatiškai nuskaitydavo socialiniame tinkle pasiekiamus asmeninius duomenis, o šią informaciją patikrindavo ir papildydavo realiu laiku dirbusi Multimedijos technologijų studentų komanda. Surinktą informaciją tyrėjai vertino specialia informacijos vienetų skale, kurios maksimali reikšmė siekė 10 vienetų. Tarp informacijos vienetų buvo įtraukta: vardas, pavardė, gyvenimasis miestas, elektroninis paštas, gimimo data, mokslo arba darbo vieta, informacija apie šeimos narius, visuomeninį statusą. Į skalę taip pat buvo įtraukti informacijos vienetai, atskleidžiantys mamos mergautinę pavardę ar duomenis apie augintinį.

Didžioji dauguma eksperimento dalyvių (apie 59 proc.) davė sutikimą naudoti asmeninius duomenis, tarp kurių lengviausiai randama informacija apie vardą, pavardę (100 proc.), gyvenamąjį miestą (84 proc.), mokslo ar darbo vietą (56 proc.). Jaunimas noriai dalija elektroninį paštą (80 proc.), tačiau daug rečiau skelbia savo telefono numerį – socialiniame tinkle „Facebook“ tą padarė tik maždaug 1 jaunuolis iš dvidešimties.

„Galimybė laimėti puodelį daugeliui žmonių yra pakankama priežastis suteikti prieigą prie savo duomenų įmonėms ir organizacijoms, apie kurias šie nedaug žino“, – pasakoja eksperimento iniciatorius, Kauno kolegijos dėstytojas Arūnas Liuiza, pabrėždamas, kad apie daugumą (daugiau nei 90 proc.) eksperimento dalyvių pavyko surinkti bent 4–5 asmeninės informacijos vienetus iš galimų dešimties.

„Tai rodo, kad žmonės pakankamai atvirai dalinasi savo duomenimis internete“, – sako A. Liuiza, atkreipdamas dėmesį į kitą aspektą: neretai dalyviai nustebdavo pamatę, kokią informaciją rado eksperimento iniciatoriai.

„Susidarė įspūdis, kad jaunuoliai patys tiksliai nepamena, kiek informacijos atskleidžia viešai“, – komentuoja tyrėjas.

Bendraamžių atvirumas internete nustebino ir studentų grupės seniūnę Rositą Bitinaitę, organizavusią tyrėjų darbą eksperimento metu.

„Eksperimento pradžioje nesitikėjau, kad pavyks rasti tiek daug duomenų apie kiekvieną žmogų, ypač per tokį trumpą laiką – 15 minučių“, – sakė studentė. Ji taip pat paminėjo, kad paieškų metu aptiko daugybę kitokios informacijos apie žmones, kuri į tyrimo rezultatus nepateko, nes netiko tarp 10-ies stebėtų duomenų grupių. Tai informacija apie žmonių pomėgius, diskusijos įvairiuose forumuose, skelbimų portaluose parduodami daiktai ir kt.

Paklausti, kaip vertintų atlikto eksperimento rezultatus, iniciatoriai akcentuoja, kad svarbiausia yra pačių vartotojų sąmoningas suvokimas, kuo ir kodėl jie dalijasi patys. Pasak A. Liuizos, žmonės turėtų įvertinti, kokia informacija apie juos yra viešai pasiekiama.

„Pavyzdžiui jeigu aš žinau, kad mano mamos mergautinę pavardę ar gyvūnėlio vardą galima atrasti internete, nenaudosiu to kaip saugumo klausimų atsakymų, net jeigu kažkokia interneto svetainė tai rekomenduotų. Ir žinoma, jeigu tai išvengiama, reikėtų gerai pagalvoti prieš viešinant bet kokius duomenis, kuriuos panaudojant galima būtų apsimesti jumis bendraujant, pavyzdžiui, su klientų aptarnavimo specialistais“, – apie galimą grėsmę įspėja IT specialistas.

Tėvams, kurie rūpinasi savo nepilnamečių vaikų saugumu, IT specialistai rekomenduoja susimąstyti.

„Pradėti reikėtų nuo savęs. Daugelis suaugusiųjų dar patys neturi kibernetinio saugumo įpročių ir nežino, kaip internetu ir kompiuteriais ar išmaniaisiais įrenginiais naudotis saugiau. O tuomet labai sunku padėti ir vaikams“, – pasakoja Kauno kolegijos dėstytojas, pabrėžiantis, kad absoliutus saugumas – tik siekiamybė, o ne tikrovė.

„Svarbu suvokti, kad absoliutaus saugumo nėra, o virtualus pasaulis šiais laikais yra tiesiog neišvengiama gyvenimo dalis. Kaip neįmanoma vaiko ar paauglio apsaugoti nuo visų įmanomų pagundų realiame gyvenime, taip pat yra ir su virtualia erdve. Tačiau galima išmokyti sąmoningumo ir atsargumo, kad jie suprastų, kur gali slypėti pavojai ir kaip jų išvengti. Lygiai kaip išmokome žaidžiant kieme nebėgti į gatvę ir nekalbėti su nepažįstamaisiais, taip galima išmokyti nespausti kiekvienos nuorodos ir atsargiai žiūrėti į žmones internete“, – rekomenduoja A. Liuiza.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)