Šiuo metu pasaulio gatvėmis važinėja bent 78 milijonai automobilių, kurie vienaip ar kitaip yra prijungti prie interneto. Prognozuojama, kad ateityje bent 98 proc. naujų Europoje ir Šiaurės Amerikoje parduodamų automobilių bus prijungti prie tinklo.
Žinoma, kad ryšys suteikia nemažai privalumų – galima jungtis prie skaitmeninių muzikos programų, kelyje atnaujinti žemėlapius, siųstis programėles ir taip toliau. Tačiau žinomas ir faktas, kad įvairūs duomenys yra siunčiami gamintojui. Jie leidžia daugiau sužinoti apie vairuotojų įpročius ir jų asmenybes.
Ką žino automobilių gamintojai? Na, pradėkime nuo akivaizdžiausio fakto – GPS duomenis. Jie gali žinoti, ar vairuotojai viršija greitį, kokiais keliais dažniausiai važinėja, kokiuose restoranuose valgo. Manote, kad pastarasis faktas nėra svarbus? Galbūt, tačiau daugybė kompanijų norėtų šiuos duomenis nupirkti. Įmanoma sekti ir jūsų muzikinį skonį, pramogų sistemos naudojimą ir taip toliau. Būtent taip ir buvo sužinota, kad dauguma naujų automobilių savininkų naudojasi tik nedidele dalimi visų automobilio sistemų funkcijų.
O ar patikėtumėte, kad automobiliai taip pat gali jūsų klausytis? Dauguma naujų automobilių turi balso atpažinimo funkcijas ir mikrofonus. Taigi, teoriškai jie gali įrašinėti jūsų pokalbius arba bent jau fiksuoti kai kuriuos įpročius – kalbėjimą su keleiviais, telefonu ir taip toliau. Kai kurie nauji automobiliai stebi ir jūsų akių judesius. Tai daroma tam, kad vos nukreipus akis nuo kelio ar užsimerkus (užsnūdus), automobilis galėtų jus perspėti.
Galiausiai, kad ir kaip keistai tai skambėtų, rinkoje yra automobilių, kurie gali apytiksliai pasakyti ir jūsų svorį. Sėdynėse yra spaudimo jutikliai, kurių pagrindinė funkcija yra nustatyti, ar sėdynėje kas nors sėdi.
Automobilių gamintojai šia tema neatvirauja, tačiau tai nėra sąmokslo teorija. Jie pripažįsta, kad seka savo automobilių pirkėjus, tačiau su kilniais tikslais – informacija naudojama eismo saugumui ir patogumui gerinti. Tai – tyrimas, kurio dalyviai nežino, kad yra tiriami. Gamintojai ramina, kad informacija nėra perduodama trečiosioms šalims, tačiau ekspertai pastebi, kad ši problema yra tokia nauja ir apie ją kalbama taip nedrąsiai, kad aiškaus teisinio reglamentavimo net nėra.
Kita problemos pusė yra ta, kad surinkta informacija yra labai brangi. Bet ar ji taip saugoma? Įsilaužėliai gali pabandyti pasiekti šias duomenų bazes ar informacijos srautus. Juk net ir toks paprastas dalykas kaip maršrutai gali pasakyti tiek daug apie žmogaus asmenybę, įpročius ar net priklausymą įvairioms organizacijoms.
