Urano stiklo atsiradimas glaudžiai susijęs su pačiu urano atradimu. Jį 1789 metais išskyrė vokiečių chemikas Martinas Klaprothas iš uranito. Tai natūralus oksidinis mineralas sudarytas iš daugybės kitų medžiagų, tarp kurių – radis, toris, švinas. Vis tik uranito rūda dabar yra pagrindinis urano šaltinis. Tačiau to meto mokslas nežinojo kas yra radiacija ar kokie jos pavojai. Klaprothas drąsiai eksperimentavo, ieškodamas, kur tai būtų galima panaudoti praktiškai.
Gana greitai paaiškėjo, kad urano druskos maišymas yra savitas priedas gelsvai spalvai išgauti. Sumaišius jį su lydomu stiklu, galima gauti gelsvai žalsvų atspalvių gamą priklausomai nuo pridedamo uranito kiekio. Tokiu atradimu labiausiai susidomėjo stiklo gamintojas iš netolimosios Bohemijos, Džozefas Reidelis. 1830 metais jis pristatė savo gaminius: gelsvai žalsvus „Annagrun“ ir išskirtinio geltonumo „Annagelb“. Pavadinimus sugalvojo savo žmonos Anos garbei.
Apie šio stiklo populiarumą to meto Europoje galime spęsti iš vieno įdomaus fakto. Vos po kelių metų nuo jo atsiradimo rinkoje, Prancūzijoje buvo įsteigtas apdovanojimas tiems, kurie geriausiai pamėgdžios Bohemijos stiklo gaminius. Išsiaiškinus gamybos paslaptis, tokį stiklą 1843 metais pradėjo gaminti netgi garsieji Bacarat krištolo dirbinių namai. Dvispalvį pavadinę „Cristal dichroide“, o žalsvąjį „Chrysoprase“.
Vėlesniais laikais kiekvienas gamintojas suteikdavo įvairiausius pavadinimus savo gaminiams, vis tik šiomis dienomis turime du pagrindinius pavadinimus apibūdinančius tokį stiklą. Kontinentinėje Europoje bus sutinkamas pavadinimas „Urano stiklas“ ir panašūs.
Anglijoje, Australijoje, JAV daug dažniau jis įvardijamas kaip „Vazelino stiklas“. Tokių gaminių kolekcionieriai turi ir daugiau kriterijų, bet jei norėsite tokio savo namuose, antikvariatuose ar interneto aukcionuose domėkitės tokiais pavadinimais.
Kaip buvo gaminamas toks stiklas, rašoma rastame XX amžiaus pradžios urano stiklo gamybos recepte: 385 kilogramai smėlio, 149 kilogramai sodos, 45 kilogramai lauko špato, 19 kilogramų kalkių, 23 kilogramai nitrato, 16 kilogramų švino, 4,5 kilogramo arseno, 1,2 kilogramo uranito, o taip pat dar ir 360 gramų vario oksido. Tiesa, recepte saugumo klausimų kelia ne tik radioaktyvusis uranas.
Taigi, kodėl šis stiklas toks ypatingas, kad jį kaip atskirą rūšį imama kolekcionuoti? Jo vaiduokliškas išskirtinumas išryškėja apšvietus jį ultravioletiniais spinduliais. Užuot elgęsis kaip įprastas, jis ima švytėti smaragdiniu žalsvumu. Būtent tokiu, kokiu esame įpratę matyti filmuose vaizduojant radioaktyvumą. Tik čia švyti ne radiacija, o jau minėtų urano druskų pridėjimas gamybos procese. Jos pakeičia stiklo chemines savybes arba paprasčiau tariant, jis pradeda kitaip laužti šviesą. Šiuo atveju tai labiausiai paveikia ultarvioletinę šviesos spektro dalį.
Natūraliai kyla klausimas apie gaminių saugumą. Nors pabandžius pamatuoti radiaciją, prietaisas atgyja, tai daug mažesnė dozė nei skleidžia mikrobangų krosnelė. Būti su tokiais daiktais viename kambaryje ar net jų pilname muziejuje yra saugu.
Šios pramonės viena iš žlugimo priežasčių buvo Antrasis pasaulinis karas. 1943 metais JAV ir Didžioji Britanija uždraudė šio stiklo gamybą, visas urano druskas perėmė savo žinion.
Radioaktyviosios medžiagos buvo naudojamos Manheteno projekte, vėliau tapusiu atominės bombos gamybos pradininku. Tik 1958 metais šis draudimas buvo atšauktas.
Dar tebėra įmonių, gaminančių šį stiklą, nors jo paklausa dabar daug mažesnė. Praeito amžiaus pradžioje stiklo fabrikuose buvo gaminami įvairiausi daiktai, pradedant įprastais indais, stiklinėmis, citrusinių vaisių sulčiaspaudėmis baigiant skutimosi peiliukų dėkliukais, peleninėmis ar net dekoratyvinėmis figūrėlėmis.
Dabar nemažai žmones baugina sąsajos su radiacija, o ir stiklo pramonei pavyko tokius stiklo atspalvius gauti ir be urano. Dėl to šis stiklas rinkoje yra nišiniu produktu.
