Sterbliniams giminingas žinduolis, pavadintas Didelphodon vorax, gyveno vėlyvojoje Mezozojaus eroje – prieš 66-69 mln. metų. Šio gyvūno žandikaulių sukandimo jėgai neprilygsta jokio šiandien gyvenančio ar išnykusio žinduolio sukandimas. Mokslininkai mano, kad šis padarėlis maitinosi tiek augalais, tiek gyvūnais – ir netgi medžiojo mažus dinozaurus.
Didelphodon vorax gyveno dabartinės Montanos ir Šiaurės Dakotos teritorijoje ir šis atradimas paneigia dar vieną iki šiol vyravusį įsitikinimą – kad sterbliniai kilo Pietų Amerikoje. Minėtose JAV valstijose rasti kaulų fragmentai priklausė keturiems individams – iš šių fosilijų mokslininkams pavyko nustatyti daug faktų apie šį gyvūną.
„Vietoje kirstuką primenančio, baikščiai dinozaurų šešėlyje besislepiančio gyvio, radome grėsmingą barsuko dydžio plėšrūną, kuris kėlė grėsmę netgi kai kurioms dinozaurų rūšims“, – sako biologijos mokslų daktaras Gregory P. Wilsonas iš Vašingtono universiteto.
Mokslininkai nuskenavo surastus gyvūno kaulus ir sukūrė jo kaukolės modelį, kuris jiems padėjo paskaičiuoti žandikaulių sukandimą. Palyginę šiuos duomenis su kitų žinomų žinduolių sukandimo jėga, Vašingtono universiteto tyrėjai nustatė, kad šioje srityje gyvūnas neturi konkurentų – tiek tarp šiuo metu gyvenančių, tiek tarp išnykusių žinduolių.
Be ypatingai stipraus sąkandžio, Didelphodon vorax turėjo kačių šeimos atstovams bei hienoms būdingas iltis. Dėl to šis priešistorinis padaras galėjo perkąsti aukos audinius iki pat kaulų, kuriuos traiškė tam evoliucijos pritaikytais krūminiais dantimis.
Mokslininkai kol kas negali tiksliai pasakyti, ar Didelphodon vorax medžiojo kitus gyvūnus, mito kritusiais ar užsiėmė abiem „veiklomis“. Tyrinėdami ant dantų likusias žymes, tyrėjai daro išvadą, kad Didelphodon vorax dietą sudarė tiek stuburiniai, tiek augalai, tiek moliuskai ir vėžiagyviai. Natūralu, kad padaras neatsisakydavo ir vabzdžių, voragyvių, kirmėlių ir dėlių meniu.
