Ta aludė Silicio slėnio širdyje veikė jau nuo 1852 metų. Per savo ilgą egzistencijos laikotarpį „Rossotti’s“ buvo ir pasienio salūnu. Aukso karštligės metu čia buvo lošimo namai ir „Hells Angels“ baikerių klubo narių pasisėdėjimo vieta. Dabar ši vieta vadinama „Alpine Inn Beer Garden“, tačiau jos klientai išlieka tokia pat marga. Čia gali pamatyti ir dviratininkus aptempta sportine apranga, ir baikerius, vilkinčius odines striukes. Galima sutikti barzdočių, kuris galėtų būti ir profesorius, ir lunatikas, ir didelės kompanijos vadovas. Greta esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje pamatysi ir „Harley“, ir „Maserati“, ir ... tikrų tikriausią žirgą.
Iš pirmo žvilgsnio niekas nepasakytų, jog čia gimė viena iš svarbiausių inovacijų, tačiau būtent čia rugpjūtį prieš 40 metų nedidelė mokslininkų grupelė ant vieno iš iškyloms skirto stalo pastatė kompiuterinį terminalą ir atliko neįtikėtiną eksperimentą.
It šventoji dvasia
Internetas yra toks didžiulis ir beformis, kad sunku įsivaizduoti, kaip jis buvo sukurtas. Nesunku įsivaizduoti, kaip Thomas Edisonas išrado elektros lemputę, nes žmogui paprasta įsivaizduoti lemputę. Ją gali palaikyti rankoje ir apžiūrėti iš visų pusių.
Internetas tarsi šventoji dvasia: mes jį suvokiame kaip pikselių gausą mūsų kompiuterių ekranuose, kurie virsta internetiniais puslapiais, programėlėmis ir elektroniniu paštu, tačiau jo esybė neapčiuopiama.
Dėl šios priežasties internetas atrodo labai sudėtingas žmogaus kūrinys. Žinoma, toks visur esantis, bet nematomas dalykas tiesiog privalo būti sunkiai perprantamas techniniu požiūriu. Smagiausia tai, jog taip nėra. Internetas iš esmės yra labai paprastas dalykas. Būtent paprastumas ir tapo jo sėkmės paslaptimi.
Internetą sukūrę žmonės susirinko iš skirtingų pasaulio kampelių. Jie dirbo tokiose skirtingose vietose, kaip Prancūzijos vyriausybės finansuojamas kompiuterinis tinklas „Cyclades“, Anglijos nacionalinė fizikos laboratorija, Havajų universitetas ir „Xerox“. Tačiau jo pagrindu tapo JAV gynybos departamento finansuotas mokslinių tyrimų padalinys „Advanced Research Projects Agency“ (Arpa), kuris vėliau buvo pervadintas į „Defense Advanced Research Projects Agency“ (Darpa). Be „Arpa“ nebūtų ir interneto.
Kaip karinis projektas „Arpa“ turėjo konkrečią karinę paskatą sukurti internetą: jis leido kompiuterizuoti fronto linijas. 1969 metais „Arpa“ sukūrė kompiuterių tinklą, kuris buvo pavadintas „Arpanet“ ir sujungė universitetų, vyriausybinių agentūrų ir gynybos sektoriaus rangovų kompiuterius visoje šalyje. „Arpanet“ tinklas sparčiai augo ir aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio vidury jis jau jungė beveik 60 taškų.
Tačiau „Arpanet“ turėjo vieną bėdą: jis nebuvo mobilus. Toks variantas gal ir tiko mokslininkams, kurie galėjo sėdėti prie terminalo Kembridže ar kur kitur. Tačiau jis vargiai buvo naudingas kariams, esantiems priešo teritorijoje. Tam, kad „Arpanet“ būtų naudingas karinėms pajėgoms, turėjo būti galimybė prie jo prisijungti bet kurioje pasaulio vietoje.
Įsivaizduokite visureigį Kongo džiunglėse ar strateginį bombonešį B-52 virš Šiaurės Vietnamo. O dabar įsivaizduokite juos kaip belaidžio tinklo taškus, sujungtus su kitu tinklu, sudarytu iš tūkstančių galingų kompiuterių, kuriuos skiria tūkstančiai kilometrų. Būtent apie tokią į tinklą sujungtą kariuomenę, kuri pasinaudotų savo kompiuterine galia įveikiant Sovietų Sąjunga ir jos sąjungininkus, ir buvo svajojama.
Tam, kad būtų įgyvendinta šį svajonė, reikėjo dviejų dalykų. Pirma, reikėjo sukurti belaidį tinklą, kuris leistų radijo bangomis ar per palydovą perduoti duomenis tarp plačiai išmėtytų JAV kariuomenės karinių mašinų. Antra, reikėjo sujungti šiuos belaidžius tinklus į laidinį „Arpanet“ tinklą, kad milijoninės vertės kompiuteriai galėtų tarnauti kovos lauke esantiems kariams. Mokslininkai tai vadino „tarptinkliniu ryšiu“.
Būtent tarptinklinio ryšio problemai spręsti ir buvo sukurtas internetas. Ši problema sukėlė daugybę iššūkių. Priversti kompiuterius kalbėtis tarpusavyje – sukurti jų tinklą – buvo labai sunku. Tačiau poreikis priversti tinklus kalbėtis tarpusavyje – sukurti tarptinklinį ryšį – sukėlė visai naujų sunkumų, nes tinklai kalbėjo svetimais ir nesuderinamais dialektais. O duomenų perdavimas iš vieno tinklo į kitą prilygo laiško rašymui kinų kalba žmogui, kuris kalba tik vengriškai, tikintis, žmogus supras, kas parašyta tame laiške.
Siekdami spręsti šią problemą, interneto kūrėjai sukūrė savotišką skaitmeninę esperanto kalbą: bendrą kalbą, kuri leido duomenims keliauti bet kuriuo tinklu. 1974 metais du „Arpa“ mokslininkai – Robertas Kahnas ir Vintas Cerfas – parengė pirminį projektą ir sukūrė „labai paprastą ir lankstų protokolą“: universalų sąvadą taisyklių, kaip kompiuteriai turėtų bendrauti tarpusavyje.
„Tas protokolas turėjo būti „apsaugotas nuo ateities“, – sakė V. Cerfas. Tai reiškia, kad nebuvo galima parašyti protokolo vienam taškui laike, nes jis labai greitai pasentų. Šis protokolas turėjo veikti tarp atskirų ir potencialiai nesuderinamų tinklų, įkaitant ir būsimus tinklus. Ši savybė leistų sukurti ne tik nuo „ateities apsaugotą“, bet ir potencialiai begalinę sistemą. Jeigu taisyklės būtų pakankamai tvirtos, „tinklų ansamblis“ galėtų augti neribotai, asimiliuotis, ir visos skaitmeninės formos virstų tarpusavyje susijusia sistema.
Galiausiai šios taisyklės tapo pagrindine interneto kalba. Nepaisant to, pirmiausia jas reikėjo įgyvendinti, tobulinti ir ne kartą bandyti. Ir galiausiai 1975 metais internetas ėmė veikti.
Metamorfozė pavyko
Jeigu būtumėte užėję į „Rossotti’s“ aludę 1976 metų rugpjūčio 27 d., būtumėte pamatę štai ką: septyni vyrai ir viena moteris sėdi prie stalo apspitę kompiuterinį terminalą. Moteris spausdina. Nuo termino iki automobilių stovėjimo aikštelės tįso pora kabelių, kurie veda iki didelio pilko furgono.
To furgono viduje buvo mašinos, kurios transformavo tai, kas buvo spausdinama terminale, į duomenų paketus. O ant furgono stogo buvusi antena siuntė tuos duomenų paketus radijo bangomis. Tie duomenys nukeliavo iki ant šalimais esančio kalno stovėjusio retransliatoriaus, kuris sustiprino signalą ir siuntė duomenis toliau. Sustiprintas signalas pasiekė Kalifornijos Menlo Park miestą, kur ant vieno biurų pastato stovėjusi kita antena duomenis priėmė.
Būtent čia ir prasidėjo visa magija. Šio biurų pastato viduje gauti duomenys buvo perduoti iš vieno tinklo į kitą: iš radijo tinklo į „Arpanet“ tinklą. Tam duomenys turėjo „išgyventi“ tam tikrą subtilią metamorfozę. Reikėjo pakeisti jų formą nepakeičiant turinio.
Ir tą rugpjūčio dieną pavyko tuos duomenis, kurie prieš tai tebuvo radijo signalai belaidžiame tinkle, paversti elektros signalais laidiniame „Arpanet“ tinkle. Ir svarbiausia, kad šį transformacija leido išsaugoti duomenis visiškai nepakitusius.
Šie duomenys sugebėjo nukeliauti dar 3 tūkst. mylių iki vieno kompiuterio Bostone ir leido atkartoti visiškai identišką žinutę, kuri buvo atspausdinta „Rossotti’s“ aludėje buvusiame terminale. Internetas veikė.
„Nebuvo jokių balionų ar ko nors panašaus“, – sakė Donas Nielsonas. Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje D. Nielsonas vadovavo eksperimentui „Rossotti’s“ aludėje atstovaudamas Stanfordo mokslinių tyrimų institutui (SRI), kuris buvo stambus „Arpa“ rangovas. „Šis dalykas virs tikrai svarbiu reikalu“, – tuomet jis pagalvojo.
Internetas buvo grupinė pastanga, pabrėžia D. Nielsonas. SRI buvo tik viena iš daugelio organizacijų, kurios dirbo prie šio projekto. Veikiausiai dėl to tuomet niekas ir nepuolė šauti šampano „Rossotti’s“ aludėje: jeigu viena komanda būtų prisiėmusi visus laurus, tai būtų pakenkę tarptautinio bendradarbiavimo dvasiai. O galbūt tiesiog šampanui nebuvo laiko. Vienas iš tuomet „Rossotti’s“ aludėje buvusių mokslininkų – Dave'as Retzas – sakė, kad tuomet jie buvo per daug susirūpinę tuo, kad eksperimentas suveiktų, ir kai jis suveikė, jie jaudinosi dėl to, kas bus vėliau. Jie vis norėjo pasiekti daugiau: sujungę du tinklus, panoro sujungti tris. Jiems pavyko tai padaryti po kiek mažiau nei metų 1977 metų lapkritį.
Tai, kas padėjo internetui tapti tikrai svarbiu dalyku, D. Nielsono komanda pademonstravo tą vasaros dieną. Ir tai buvo jo lankstumas.
Ir tai buvo ne tik techninis pasiekimas. Tai buvo konstrukcinis sprendimas. Pasak D. Nielsono, svarbiausias dalykas, ką svarbu suprasti kalbant apie interneto kilmę, yra tai, jog jis atėjo iš kariuomenės. Nors „Arpa“ turėjo didžiulę veiksmų laisvę, jis turėjo atidžiai atsirinkti projektus ir pasirinkti technologijas, kurios būtų naudingos ir leistų laimėti karą.
Galiausiai internetas atnešė naudos kariuomenei, tačiau ne visai tai, kaip buvo sugalvoję jo kūrėjai.
Tam prireikė internetą paversti civiliu ir komerciniu, o apie tai „Arpa“ mokslininkai aštuntajame praėjo amžiaus dešimtmetyje negalvojo. „Jeigu tuomet kas nors būtų pasakęs, kad įsivaizduoja, kaip internetas atrodys šiandien, tokie žmonės būtų išvadinti melagiais“, – sakė D. Nielsonas, pridūręs, kad jį labiausiai stebina tai, kaip „noriai žmonės leido pinigus, kad pasinaudotų internetu“.
Tai, kad mes internetą laikome atskiru pasauliu, kuriame galime būti, yra D. Nielsono ir jo kolegų mokslininkų palikimas. „Be siūlių“ sujungdami skirtingus tinklus jie sukūrė internetą, kuris virto viena erdve, nors atvirai kalbant, tai yra iliuzija. Iš tiesų internetą sudaro daugybė tinklų: kai žmogus ko nors ieško „Google“, duomenys turi nukeliauti per 11 skirtingų maršrutizatorių prieš pasiekdami savo adresatą. Internetas – meistriškas tinklas, nes geba paslėpti visas siūles. Todėl susidaro beribės skaitmeninės visatos efektas. Prieš 40 metų ši visata užgimė netoli Palo Ato ir plečiasi iki šiol.
