Daiktų interneto pagrindas yra išmanūs, įvairiausio dydžio - nuo nanomikroschemų iki gigantiškų mašinų – įrenginiai, kurių skaičius pasaulyje auga eksponentiškai ir nuo dabar esančių 15 milijardų iki 2020 metų pasieks 200 milijardų vienetų, o 2030 m. – trilijoną. Iš esmės, beveik kiekvienas daiktas, kurį turėsime po poros dešimtmečių bus sumanus ir prisijungęs.

Ir nors daiktų internetas gali atrodyti kaip dar viena technologija, iš tiesų tai yra kur kas daugiau – išmanioji infrastruktūra, vienijanti visas kitas didžiąsias šiandienos technologijas – debesų kompiuteriją, didžiuosius duomenis, mobiliąsias technologijas, jutiklius ir daviklius.

Tikroji daiktų interneto vertė yra ne tai, kiek atskirų išmanių įrenginių jis sujungia, o tai, kiek duomenų iš tų jungčių gaunama, kaip šiuos duomenis paverčiame informacija ir kaip ši informacija kuria tolimesnę pridėtinę vertę.

Šiandien daug kalbama apie išmaniuosius įrenginius – maistu besirūpinančius šaldytuvus, namus prižiūrinčias sistemas – kurie ateityje pakeis visų mūsų gyvenimus, tačiau tikroji daiktų interneto vertė geriausiai matoma pramonėje, kur vyksta ketvirtoji pramonės revoliucija.

Pirmąją pramonės revoliucija atnešė vandens ir garo varikliai. Antrąja – elektra. Trečiąja – kompiuteriai. Ketvirtoji atūžia daiktų interneto banga.

Internetas sujungė žmones ir informaciją, kad būtų galima keistis idėjomis ir kurti naujas. Daiktų internetas sujungia informaciją ir įrenginius tam, kad bendradarbiaudami jie pakeistų visą gamybos, įrenginių valdymo ir priežiūros sistemą.

Kai XVIII amžiuje ant stačios uolos Graikijoje įsikūrusi vienuolyną, į kurį patekti galima buvo tik virve keliamame krepšyje, paklausė vienuolių, kaip dažnai šie keičia virves, atsakymas neturėjo nuraminti. „Kai jos plyšta“, - paaiškino vienuoliai.

Nors tai skamba neįtikėtinai, bet iki pat pastarųjų metų daugelis pramonės įrenginių, transporto priemonių buvo prižiūrimos ne ką geriau nei vienuolių virvės – kada patikrinti, pataisyti ar pakeisti vieną ar kitą įrengimo dalį dažniausiai buvo sprendžiama pagal tai, kiek laiko įrenginys veikė arba, kai kalbame apie transporto priemones, kokį kelią įveikė.

Be abejo, laiką ir nuotolį matuoti yra paprasčiausia, tačiau šie duomenys nerodo tikrosios padėties – taip prižiūrint, gali būti pakeistos dar geros įrenginių dalys, nes „atėjo laikas“, arba – kas yra kur kas pavojingiau – techninė priežiūra gali būti pavėluota, nes „virvė jau nutrūko“.

Daiktų internetas, jungiantis didžiulį duomenų kiekį realiu laiku renkančius jutiklius, iš esmės keičia visą sistemą, vartotojams užtikrindamas saugumą, o verslui – sutaupytas lėšas.

„Trenitalia“ yra didžiausias Italijoje pervežimų geležinkeliais operatorius, kurio traukiniais kasdien keliauja du milijonai žmonių. Ilgus dešimtmečius traukinių priežiūra buvo atliekama, kaip įprasta, remiantis laiko ir nuvažiuoto kelio rodikliais, o bendrovės išlaidos techninei priežiūrai kasmet siekė 1,3 milijardo eurų.

Tačiau, nepaisant to, sistema nebuvo tobula, nes negalėjo atsižvelgti į konkrečius duomenis. Pavyzdžiui vagonų durys priemiestiniuose traukiniuose, stojančiuose kas 5 kilometrus, be abejo, atidarinėjamos kur kas dažniau nei tolimojo susisiekimo vagonuose, tačiau priežiūros tvarka joms buvo identiška. Tai reiškia, kad dalis durų detalių galėjo būti keičiamos per anksti, o dalis tik po to, kai durys jau blogai veikė.

Ieškodama sprendimo „Trenitalia“ 2000 traukinių įrengė 6 milijonus daviklių, kurie kiekvieną akimirką renką tūkstančius skirtingų duomenų apie kiekvieną traukinio komponento būklę. Tam, kad visi šie duomenys – o jų per metus susikaupia 700 terabaitų – būtų išanalizuoti, bendrovė pasitelkė SAP HANA platformą. Taip bendrovė ne tik sutaupė 8 proc. techninei priežiūrai skirtų lėšų (o tai daugiau nei 100 mln. eurų kasmet), bet ir ženkliai pagerino aptarnavimo kokybę.

Techninės priežiūros pavyzdys yra tik vienas iš daugelio, kaip daiktų internetas jau šiandien keičia pramonę ir ateityje šie pokyčiai bus dar spartesni.

Daiktų interneto revoliucija savo eiga panaši į tą, kurią visai neseniai patyrėme su mobiliosiomis technologijomis. Mobiliojo ryšio revoliucija prasidėjo 1990 su 2G, po dešimties metų ji įgavo pagreitį su 3G, tačiau tikrasis proveržis įvyko apie 2010-uosius su 4G ryšiu ir išmaniaisiais telefonais. Su kiekviena techninio progreso spiralės vija, stiprėjo mobiliųjų technologijų socialinė ir ekonominė įtaka.