Baigiamasis vaikino mechanikos inžinerijos bakalauro studijų darbas sudomino visą VGTU Mechanikos fakulteto bendruomenę – vaikinas pristatė paties suprojektuotą ir pagamintą 3D spausdintuvo prototipą. Jis pritaikytas gaminti įvairius vienetinius gaminius, detales ar edukacinius modelius iš plastiko ar kitų polimerinių medžiagų. Kai kurios įrenginio dalys taip pat pagamintos jas atspausdinant universiteto turimu 3D spausdintuvu.
3D spausdintuvas – verslo pradžia?
„Dažniausiai tenka gaminti erdvines figūras ar detales, kurios naudojamos buityje, bet sunkiai surandamos parduotuvėse, pavyzdžiui, telefono laikiklis automobilio salonui, kolekcinių modeliukų dalys, matavimo prietaisai, automobilio pavarų perjungimo svirtis ir pan. Jeigu turiu kokią nors sulūžusią detalę, kurią reikia pakeisti nauja, galiu išanalizuoti jos struktūrą ir ją perprojektuoti, kad per tą pačią vietą nelūžtų. Tiesa, žmonės dažnai jau atneša man brėžinius arba suprojektuotus modelius, o man telieka juos atspausdinti“, – pasakojo Rytis Mitkus.
Norint atspausdinti didelį gaminį, gali prireikti netgi dviejų parų. Jeigu objektas dar ir sudėtingesnės, netradicinės formos, tenka konstruoti įvairius prilaikymo mechanizmus, stebėti, kad spausdintuvas veiktų taip, kaip reikia, nenutrūktų plastiko gija ir pan.
Spausdinimui vaikinas naudoja visame pasaulyje populiarias plastiko rūšis, skirtas būtent 3D spausdintuvams – PLA ir ABS. Vos pradėjęs spausdinti vaikinas savo gaminiams rinkosi ryškių spalvų plastiką, kad galėtų lengviau pastebėti spausdinimo netikslumus ir kad detalės atrodytų įspūdingesnės ir labiau trauktų akį. Jau įgudęs spausdinimo procesuose Rytis dažniausiai renkasi praktiškiausią spalvą – juodą.
Technologija kiekvieniems namams
Rytis į 3D spausdintuvą dabar žiūri kaip į mechatroninį įrenginį ir tikisi magistrantūros studijų metu jį patobulinti. Pastaruoju metu jis atliko vibracijos tyrimus, iš kurių rezultatų galės nuspręsti, kaip reikėtų keisti konstrukcijas siekiant geresnės gaminių kokybės. Kiti patobulinimai kol kas labiau kosmetiniai – pavyzdžiui, laidų uždengimas. Tiesa, vaikinas norėtų ir toliau išlaikyti spausdintuvo konstrukcijų atvirumą, nes taip geriausiai matosi įrenginio veikimas.
Paklaustas apie 3D spausdintuvų perspektyvas pasauliniu lygiu VGTU magistrantas teigė, kad ateityje tokius įrenginius bus galima rasti kiekvienuose namuose. Tuomet bus galima reikiamus namų apyvokos daiktus pasigaminti patiems, o ne pirkti, – užteks tik internete susirasti modelio brėžinius. Tiesa, neaišku, kiek laiko turės praeiti, kol visuomenė pradės pasitikėti šia, kol kas vis dar gana nauja technologija.
„Daugumą inovacijų visų pirma išbando NASA, o po 5–10 metų technologija atpinga, tad ja pamažu pradeda naudotis paprasti žmonės, tačiau reikia dar 10–20 metų, kad visuomenė nebebijotų naujo dalyko ir įsileistų jį į savo kasdienybę,“ – svarstė Rytis. „Aš pats domiuosi 3D spausdinimo pramonės judėjimu į priekį, bet mane labiausiai domina ne gaminių pritaikymas, bet pati mechaninė-inžinerinė dalis. Tiesa, skaitydamas apie tokiu būdu atspausdintus organus, audinius ar kūno dalis – kojas ar rankas, negaliu tuo nesižavėti.“
Studijas ir darbą suderinti visai nesunku
Jaunasis inžinierius dabar ne tik intensyviai ruošiasi studijų metams Vokietijos Braunšveigo technologijos universitete ar dirba ties magistrinio darbo tyrimais, bet ir pluša akcinėje bendrovėje „Vingriai“. Įsidarbinęs ten dar trečiame kurse, jis šiuo metu rašo metalo apdirbimo programas CNC staklėms, gaminančioms detales iš įvairių medžiagų.
Pradėjęs dirbti konstruktoriumi, vėliau, direktoriui pasiūlius išbandyti kitas darbo sritis, Rytis, iškeitė darbą ofise į metalo apdirbimo stakles. Metus praleidęs prie jų, užsitarnavęs darbdavių pasitikėjimą ir įrodęs savo žinias gamyboje, dabar jis jau pats vadovauja jaunesniems kolegoms, nors nevengia ir sunkesnių darbų. Vaikinas džiaugiasi, kad kartu dirba ne vienas VGTU Mechanikos fakulteto studentas ar absolventas, o darbą dėl gana lankstaus grafiko galima lengvai suderinti su mokslais.
„Jauni žmonės į įmonę atnešė daug naujovių ir šurmulio. Mes norime viską išbandyti – tai ne visada pasibaigia geruoju, pavyzdžiui, nustatytų parametrų neatlaiko įrenginiai ar nutinka kas nors netikėto. Visi labai džiaugiamės savo direktoriumi, kuris ne tik mūsų stipriai nebaudžia už sulaužytus brangius apdirbimo įrankius, bet ir skatina visapusišką mūsų tobulėjimą. Įgiję patirties mes žvelgiame plačiau, atrandame ir siūlome naujus sprendimus“, – pasakojo VGTU magistrantas Rytis Mitkus.
Originalus straipsnis publikuotas VGTU leidinyje „Sapere aude“.
