Tą vakarą 2009 metais D. Naskovecas patikrina gautas užsakymų internetu ataskaitas ir pastebi eilinę užduotį. Jo klientas, besinaudodamas pavogta kredito kortele, bandė internetu įsigyti „MacBook Pro“. Tačiau jo užsakymą blokavo „American Express“. Dabar – D. Naskoveco eilė išsiaiškinti su „American Express“.

Vyrukas paskambina nemokamu šios finansų bendrovės numeriu naudodamasis programine įranga, kuri skambintojo numerį pakeičia taip, kad atrodo, jog jis skambintų iš JAV. Bet kokią informaciją, kokios paprašo finansų bendrovės darbuotojas, D. Naskovecas per interneto pokalbių programą gauna iš savo kliento, pavogusio kortelę. Paprastai klausimai pasitaiko ne sudėtingesni nei gimimo data, socialinio draudimo numeris ir mamos mergautinė pavardė. Tačiau šįkart kitame laido gale esanti moteris dirba neįprastai kruopščiai. Ji pastebėjo, kad su sąskaita susietas kliento telefono numeris neseniai pasikeitė, todėl ėmėsi papildomų apsaugos priemonių. Jos kolega paskambino senuoju numeriu ir susisiekė su tikruoju kortelės savininku.

Prasideda absurdiškos varžybos: D. Naskovecas prieš žmogų, kuriuo jis bando apsimesti. Finansų bendrovės atstovai abu atakuoja klausimais bandydami išsiaiškinti, kuris yra tikras, o kuris – apsimetėlis. Kada įsigijote savo būstą? Kokios spalvos automobilį pirkote 2004 metais? Kiekvieną kartą, kai „American Express“ atstovė išjungia savo mikrofoną, D. Naskovecas žino, kad tą patį klausimą išgirsta ir tikrasis kortelės savininkas.

Galų gale apsimetėlis telefonu išgirsta atsiprašymą ir sužino, kad pirkimas patvirtintas. D. Naskovecas pasirodė esąs tikresnis net už tikrą kortelės savininką.

Po kelių metų šią istoriją pasakodamas tarsi anekdotą, D. Naskovecas vis dar nenutuokia, kaip „American Express“ galėjo taip susimauti. Ir negaili nuoširdžios užuojautos žmogeliui, kuris turėjo iš atminties atkrapštyti įvairius faktus apie savo gyvenimą, kai D. Naskovecas juos aiškiai matė kompiuterio ekrane. „Šio žmogelio kreditinė kortelė buvo ištuštinta jam stebint“, – sakė Minsko gyventojas.

Nuo 2007 iki 2010 metų D. Naskovecas buvo tapatybės vagis – balsas kitame telefono laido gale, kuris bankams paaiškindavo neįprasto pirkimo sąlygas ir gaudavo patvirtinimus įtartiniems pirkiniams ar pinigų pervedimams. Sėkmė jį lydėdavo ne kiekvieną kartą: maždaug vieną kartą iš trijų jam tekdavo padėti ragelį nieko nepešus. „Padedi ragelį, eini prie kito kliento užklausos“, – sakė tapatybės vagis. Jis dirbo taip uoliai, kad, JAV Teisingumo departamento duomenimis, būtent D. Naskoveco pastangomis praslydo daugiau nei 5000 finansinio sukčiavimo atvejų.

Jeigu banko darbuotojui kildavo įtarimas, D. Naskovecas suvaidindavo esąs nekantrus: „Klausykite, man nėra kada laukti!“

Priešdėlis „kiber-“ bet kokiam žodžiui suteikia tam tikro technologinio pažangumo prieskonį, tačiau kibernetinis nusikalstamumas – užsiėmimas, tinkamas ir visai senamadiškiems sukčiams. Tai gali būti paprasti eiliniai žmogeliai be jokių išskirtinių programišiaus sugebėjimų: jiems tereikia telefonu suvaidinti klientus arba prieiti prie jau „išlaužtų“ banko sąskaitų ir iš jų ištrauktus pinigus persiųsti savo vadovams. Dažniausiai – esantiems kur nors Rytų Europoje. Augant interneto bankininkystės populiarumui, milijonams žmonių naudojantis elektroninėmis parduotuvėmis, išsipūtė ir kibernetinių vagių kariauna.

„Suprantu, kad tai blogai. Suprantu. Bet iš pradžių, kai esi Baltarusijoje, kai esi labai jaunas, o pinigų reikia... Kraujo tai nematai, nematai priešais tave esančių verkiančių žmonių. Tiesiog spaudai mygtukus“, – apie savo nusikaltimų moralinę naštą pasakojo D. Naskovecas.

Šio straipsnio herojus išaugo Borisove – mažame miestelyje, už maždaug valandos kelio į šiaurės rytus nuo Minsko. Jį išaugino močiutė ir mama. Dmitrijus lankė mokyklą su sustiprinta anglų kalbos programa, nuo 6 iki 15 metų kiekvieną savaitę jis lankydavo po 6 šios kalbos pamokas, studijavo anglišką literatūrą mokėsi versti. O kolegijoje jis mokėsi finansų. Sulaukęs 22 metų jis dirbo Minske, automobilių prekybos atstovybėje. Bet tada, važiuodamas metro, sutiko savo buvusį klasioką Sergejų Semašką. Šis užsiminė, kad tiri darbo pasiūlymą žmogui, puikiai kalbančiam anglų kalba.

Po kelių dienų jie vėl susitiko: pasirodo, S. Semaška buvo „prakutęs“, gyveno labai jau gerame bute viename iš geresnių Minsko rajonų. Daug apie darbo ypatumus S. Semaška nepasakojo – tik pasakė, kad reikės įsigyti ausines su mikrofonu ir susikurti „Skype“ paskyrą. Bei davė 500 JAV dolerių – daugiau, nei D. Naskovecas uždirbdavo per mėnesį.

Naujo darbo jis ėmėsi ne tik iš godumo: prekyba automobiliais tikrai nebuvo Dmitrijaus svajonių karjera. 2004 metais, baigęs studijas, jis įsidarbino valstybiniame banke. Tačiau sudalyvavęs demonstracijoje, kurioje buvo kritikuojamas šalies prezidentas Aleksandas Lukašenka, jis buvo sulaikytas Baltarusijos saugumo agentų. Saugumiečiai paspaudė Dmitrijų reikalaudami, kad jis išduotų savo draugus, taip pat dalyvavusius proteste. Jis atsisakė. Saugumiečiai nenusileido. O kai Dmitrijus liovėsi atsakinėti į saugumiečių skambučius asmeniniu telefonu, šie paskambino į banką. Po to bankas nebeatnaujino darbo sutarties su jaunuoliu. Kilo sunkumų įsidarbinti ir kitose darbo vietose. Ir net tada, kai D. Naskovecas sugebėjo įsidarbinti lipnios juostos fabrike, saugumiečiai vis dar griežė ant jo dantį – dėl jų spaudimo Dmitrijus neteko ir šio darbo.

2006 metais, kai jaunuolis vos sudūrinėjo galą su galu, kibernetinis nusikalstamumas augo tarsi ant mielių. Netrukus bendrovė „TJX Cos“, valdanti amerikietiškus „T.J. Maxx“ ir „Marshalls“ prekybos tinklus, paskelbė, kad iš jų sistemų pavogta 46 mln. klientų kredito kortelių informacija – tai buvo vienas iš pirmųjų didesnių finansinės informacijos nutekinimų istorijoje. O per metus savo kelionę po pasaulį pradėjo specialiai bankų apiplėšinėjimui skirtas „trojanas“ „Zeus“, užkrėtęs dešimtis tūkstančių kompiuterių. Svetimų finansinių duomenų rinkimas buvo toks efektyvus, kad atsivėrė neregėtai plačios galimybės juodojoje rinkoje. Į kurią kaip tik tuo metu pateko ir D. Naskovecas.

Jis susikūrė pašto paskyrą f.sinatra54@gmail.com, į kurią per S. Semašką pradėjo plūsti nepažįstamų žmonių žinutės. Iš pradžių tai daugiausiai buvo prašymai patikrinti kredito kortelės balansą ar pakeisti sąskaitos turėtojo adresą. Bet vėliau prašymai tapo akivaizdžiau neteisėtais – klientai norėjo, kad Dmitrijus apsimestų banko klientu ir užtikrintų pinigų pervedimą. O jam tai atrodė tarsi žaidimas. „Buvo beprotiška. Kiekvieną dieną vykdavo kas nors nauja. Ir dirbti buvo galima iš savo virtuvėmis, vien su apatiniais ir su alaus buteliu rankoje“.

2007 metais jo verslas klestėjo. Klientai su juo paprastai susisiekdavo per užsakymo dormą svetainėje „CallService.biz“, kurią jis sukūrė kartu su S. Semaška.. savo paslaugas jie reklamavo „CardingWorld.cc“ ir kituose forumuose, kur lankydavosi vogtų duomenų mėgėjai.

Jo partneriai atlikdavo techniškai sudėtingesnę darbo dalį – vogdavo paskyrų duomenis, prisijungimo vardus, slaptažodžius, socialinio draudimo numerius ir saugumo klausimus bei jų atsakymus. Pasinaudojant šiais duomenimis buvo vykdomi pinigų perdavimai ar brangių, nesunkiai parduodamų daiktų (laikrodžių, „Apple“ kompiuterių) pirkimai. O D. Naskovecas, puikiai kalbantis angliškai, buvo paskutinė nusikalstamos grandinės grandis, kurios paskirtis – įveikti pačias griežčiausias apsaugos priemones: žmones, kurie prašydavo telefonu patvirtinti pirkimo faktą ar norėdavo įsitikinti, kad tai tikrai Johnas Smithas nori pirkti 3000 JAV dolerių kainuojantį laikrodį per „eBay“ aukcioną.

Kiekvieną dieną D. Naskovecas su bankų darbuotojais kalbėdavosi iki 30 kartų. Kiekvienas toks skambutis buvo vertas 20 JAV dolerių arba procentinės dalies nuo sumos, kurią Dmitrijus „prastumia“. Daugeliu atveju jis iš klientų gaudavo visą jam reikalingą informaciją – ji paprastai būna kredito ataskaitoje. Jeigu bankui reikėdavo tapatybės dokumento, D. Naskovecas turėjo draugelį, kuris per 7 minutes el. paštu atsiųsdavo padirbto vairuotojo pažymėjimo kopiją. O jeigu kokio nors atsakymo į kontrolinį klausimą nežinodavo arba banko atstovas pradėdavo per daug įtariai elgtis, Dmitrijus apsimesdavo esąs nekantrus arba suirzęs. Mat JAV finansų institucijos kliento aptarnavimą vertina labiau už saugumą. „Ko čia tokius klausimus uždavinėjate? Neturiu kada užsiiminėti šitomis nesąmonėmis, man reikia sutvarkyti reikalus!“ - piktu balsu pašnekėdavo Dmitrijus.

Akcentas didelių sunkumų nekėlė. Bakų darbuotojai turėjo laikytis griežto protokolo. Jei visi atsakymai buvo teisingi, banko konsultantai nesivargindavo klausti savo viršenybės, ar reikėtų stabdyti pinigų pervedimą dėl užsienietiško akcento.

Tiesa, apgaudinėti banko darbuotojus sekėsi ne visą laiką. Kartą, kai jis turėjo apsimesti žmogumi, kurio vardas ir pavardė buvo Thomasas Jeffersonas, banko darbuotojas kandžiai paklausė, ar žino, kas buvo jo bendravardis. O neatsakęs į šį klausimą jis susilaukė grasinančių klausimų ir iš banko saugumo tarnybos, ir iš JAV Federalinių tyrimų biuro. Jie sakydavo „Sučiupsime tave!“. Dmitrijus atsakydavo, kad jie surinko ne tą numerį.

Dėl grasinančių skambučių jis sau per daug galvos nesuko. Jis nepažinojo nė vieno iš savo klientų. Jis žinojo tik jų „Skype“ paskyros pavadinimą.

D. Naskovecas nebuvo linkęs atvirauti apie savo uždarbį „auksiniais laikais“ - kartais, anot jo, tai būdavo 400 JAV dolerių, kartais – 1000. O kartais visiškai nieko. Jis vengė tų pervedimų, kuriuose figūravo milijoninės sumos ir dažniausiai dirbo su mažesnėmis sumomis, kurios sukeldavo mažiau nervinės įtampos ir teikė daugiau veiksmų laisvės. „Kuo didesnė suma, tuo didesnė protinė įtampa“, – sakė programišių talkininkas.

O kad įtampa visai galvos nekvaršintų, jis sau ledo prabangiai pramogauti. Jis galėjo sau leisti lankytis geriausiuose restoranuose ir naktiniuose klubuose. Pirmą kartą gyvenime jis galėjo sau leisti pakeliauti po užsienio šalis. Į Bulgariją, į Indiją, į Paryčių, į Turkiją. Susituokė su savo drauge. „Geras buvo gyvenimas. Svarbiausia buvo laisvė daryti ką norėjau“.

Taip puikiai uždirbdamas, D. Naskovecas norėjo susikurti naują gyvenimą užsienyje. 2009 metais jis su žmona išvyko į Prahą, planuodami įsteigti nedidelę prekių gyvūnams parduotuvėlę. Bet senų klientų užklausos nesibaigė – jie vis duodavo jam „papildomo darbelio“. „Jau tada supratau, kad negalėsiu šitu reikalu užsiimti visą gyvenimą. Bet viską nutraukti buvo labai sunku – žmonės nuolat rašinėdavo“, – pasakojo baltarusis.

2010 metų balandžio 15 dieną, kai staiga dingo elektra jo bute šešių aukštų daugiabutyje prie didžiausio Prahos parko, Dmitrijus buvo namie. Pasigirdo beldimas į duris. Už durų stovėjo didelis vyras su oranžine liemene, ant kurios buvo, kaip pasirodė Dmitrijui, elektrikų bendrovės logotipas. Bet vos atidaręs duris jis prieš savo nosį išvydo ginklo vamzdį. Garsiai šaukdamas apsimetėlis elektrikas pargriovė jį ant grindų, surakino antrankiais, o per tą laiką į butą sugriuvo ir daugiau vyrų.

Tylenis FTB agentas saugojo įėjimą į butą. Jie pasodino Dmitrijų ant kėdės ir parodė dokumentą, kuriame parašyta, kad už kibernetinį nusikalstamumą ir tapatybės vagystę sunkinančiomis aplinkybėmis JAV jis gali būti nubaustas 39 metams su puse už grotų. Tuomet Dmitrijus buvo nugabentas į Prahos Pankráco kalėjimą.

Baltarusijos pareigūnai tą pačią dieną sučiupo S. Semašką, o Lietuvoje buvo paimti serveriai, kuriuose veikė „Call­Service.biz“ svetainė.

JAV Niujorko pietų apygardos prokuroras Preetas Bharara apie šiuos suėmimus sakė: „Dmitrijaus Naskoveco svetainė iš esmės buvo internetinis turgus pavojingiems tapatybių vagims. Šiandien išjungėme tą verslą ir nesuskaičiuojamus tūkstančius potencialių aukų apsaugojome nuo tapatybės vagystės“.

D. Naskovecas nežinojo, kaip jį sučiupo amerikiečiai. Jis įtarė savo buvusią panelę – santykiai su ja buvo nelabai geri. Kaltinamajame akte buvo minimas ir internetinis pokalbis su klientu, kurio metu jis neapdairiai surašė tikrą asmeninę informaciją. Iš pradžių jis norėjo neigti visus kaltinimus ir nebendradarbiavo su JAV pareigūnais, kurie 2010 metų gegužę bandė jį tardyti. Tačiau teisininkai jam patarė susitaikyti su ekstradicija ir tartis. Rugsėjį jis jau buvo Manhetene, Metropolio pataisų centre. 2011 metais jis pripažino savo kaltę, o 2012 metų kovą buvo nuteistas 33 mėnesiams laisvės atėmimo – didžiąją dalį to laiko jis jau buvo „atsėdėjęs“ – ir 200 JAV dolerių bausme.

„Noriu padėkoti JAV valdžiai už suteiktą galimybę nusiplauti savo rankas priešais teisingumą tokiu humanišku ir civilizuotu būdu ir už suteiktą galimybę prisiimti atsakomybę už visus neteisėtus, amoralius darbus bei pradėti naują gyvenimo etapą su visiškai naujomis idėjomis“, – teisėjui sakė atgailaujantis tapatybių vagis.

Panašu, kad atgailavo nuoširdžiai. „Bloomberg“ žurnalistei Dune Lawrence kalbantis su juo susidarė įspūdis, kad D. Naskovecas yra nepataisomas optimistas. Laiką, išbūtą už grotų JAV, jis vadina nuotykiu. „Tikriausiai šią filosofiją paveldėjau iš senelės. Ji sakydavo, „Kas benutiktų, gyventi yra gerai“. Kalėjime jis dirbo virtuvėje už 20 dolerio centų per valandą ir skaitydavo viską, kas pakliūdavo į rankas – daugiausiai džiaugėsi rusiškomis novelėmis, kurias kalėjimo bibliotekai paaukojo buvęs kalinys, programišius ukrainietis Romanas Vega. Laisvės atėmimo vietoje D. Naskovecas suprato, kad kibernetinio nusikalstamumo pasaulis yra gerbiamas. Ne vienas kartu kalėjęs žmogus jam siūlė darbelį po bausmės atlikimo.

„Už du kilogramus kokaino gali gauti bausmę iki gyvos galvos. Bet jei sučiumpa už kibernetinį sukčiavimą – nubaus kokiems 18 mėnesių. Ir per tą laiką užauginama reputacija: „O tu esi iš tų labiausiai išprususių“. Beprotybė“, – apie JAV teisės sistemą pasakojo buvęs kalinys.

Už gerą elgesį ir įskaičiavus jau nelaisvėje praleistą laiką, D. Naskovecas į laisvę buvo išleistas 2012 metų rugsėjį. Pagal įprastinę procedūrą jis turėjo būti tučtuojau deportuotas atgal į Baltarusiją. Tačiau, stojęs prieš imigracijos teismą, buvęs tapatybių vagis pareiškė, kad išsiuntus jį namo jis būtų galimai kankinamas, mat jau anksčiau buvo patekęs į Baltarusijos saugumo nemalonę. O JT Konvenciją prieš kankinimus pasirašiusios valstybės negali žmonių deportuoti į gimtąją šalį jeigu žinoma, kad jį namie gali kankinti. Taigi, teisėjas patenkino D. Naskoveco prašymą. JAV valdžia pateikė apeliaciją. Bet 2014 metų spalį buvo priimtas galutinis sprendimas leisti jam pasilikti JAV.

O dabar, po gana spalvingos suaugusio žmogaus gyvenimo pradžios ir pridarytų milijoninių nuostolių, D. Naskovecas kartu su keliais kitais panašaus likimo žmonėmis iš postsovietinės erdvės tapo kibernetinio saugumo konsultantais.

D. Naskovecas netgi skambino „American Express“ saugumo tarnybai norėdamas pasiūlyti savo paslaugas. „Per jus atsidūriau čia. Esu geras, todėl norėčiau jums šiek tiek atsilyginti“, – savo pokalbį su šia finansų institucija trumpai nusakė ją ne kartą apmulkinęs vyrukas. Bet „American Express“ jo pasiūlymo nepriėmė.