Kitą vertus, kartais tai, kas atrodo kvaila ir neįtikėtina, pasirodo esant tiesa. To idealiu pavyzdžiu galėtų būti trimatė failų naršyklė, matoma 1993-iųjų filme „Jurrasic Park“, ir lydima vienos iš veikėjų replikos, kad tai yra „Unix“. Daugelis šiuolaikinių vartotojų yra įsitikinę, kad tai tik vienas iš daugelio filmo fantazijų ir netikslumų, bet ši eksperimentinė sistema, vadinama „fsn“ (tarti „Fusion“), iš tiesų buvo kuriama ir jau šiek tiek veikė 1993-iaisiais bei buvo tikrai pritaikyta sistemai, kurios pagrindu buvo „Unix“.
Bet vis dėlto šįkart straipsnis ne apie tai. Šįkart apžvelkime filmus, kurie galbūt irgi atrodo kaip naivokos fantazijos – ar fantazijos apie labai labai tolimą ateitį – bet iš tiesų svarsto apie dalykus, kurie turėtų gimti jau turbūt visai greitai.
Apžvelkime filmus, kuriuose dominuoja dirbtinio intelekto tema, ir kurie nėra vien fiesta akims, o siūlo ir kažkiek minčių. Taip pat šįkart pamirškime ir visokius blokbusterius bei hitus, kuriuos turbūt vis tiek esate matę. Pakalbėkime apie tai, kas galbūt mažiau girdėta, bet tikrai verta pamatyti.
„Her“ (2013)
Stengiantis pernelyg neišduoti filmo turinio, galima pasakyti, kad tai yra istorija apie netolimoje ateityje gyvenanti sociopatą, kuris įsigyja naują, plačiai reklamuojamą išmaniąją operacinę sistemą ir ilgainiui tarp žmogaus ir dirbtinio proto užsimezga itin artimi romantiški santykiai.
Nors filme virtualioji Samantha vadinama tiesiog operacine sistema, iš tiesų jai labiau tiktų dirbtinio intelekto ir asmeninio agento – tokio, kaip „Siri“ ar „Cortana“ – apibrėžimas. Samantha mokosi, pažindinasi su savo vartotoju ir, kaip galima nuspėti, veikia debesijos pagrindu.
Truputį gaila, kad filme daugiau dėmesio skiriama romantikai, nei filosofinėms dilemoms, nes būtent šioms tema yra itin dėkinga: ar meilei būtinas kūnas? Kaip aplinkiniai gali įvertinti santykius su dirbtine esybe? Ar amoralu, kad sistema, sukurta aptarnauti daugelį vartotojų, su jais visais užmezga artimą ryšį – ir ar tai galima vadinti išdavyste? Ar tokie santykiai kada nors gali tapti nesmerkiama socialine norma?
Filmas pasiūlo ir gana netikėtų minčių sprendimų – pavyzdžiui, savitą socialinį sluoksnį, kuris užsiima surogatinio kūno – kaip paslaugos – teikimu. Norite romantiškos nakties su savo virtualia mylimąja? Išsikvieskite merginą, kuri nakčiai suvaidins jūsų e-išrinktąją, o kad ir ką bedarytumėte, ausinėse girdėsite tos tikrosios išrinktosios vardą.
Filmo kūrėjus tikrai verta pagirti už pakankamai originalias idėjas, nemažai drąsos ir puikią vaidybą.
„Transcenence“ (2014)
Tai – draminis fantastinis filmas apie tai, kiek žmogus gali išlikti žmogumi, jo sąmonę iš fizinio kūno perkėlus į skaitmeninę erdvę.
Tema – tikrai intriguojanti. Patys pagalvokite – juk visą informaciją apie pasaulį mes suvokiame kiek daugiau nei dvidešimčia juslių (netikėkite tais, kurie sako, kad tik penkiomis. Kažkodėl pamirštami tokie esminiai pojūčiai, kaip pusiausvyros ar temperatūros jausmas, ir t.t.), ir nors apie tai retai susimąstome, mūsų sąmonę iš tiesų didžiąją dalimi valdo visokie cheminiai procesai.
O kaip reikėtų gyventi (tiksliau – „egzistuoti“. Nes terminas „gyvenimas“ čia jau nelabai tinka) netekus visų šitų juslių?
Filmo herojus, kurį vaidina Johnny Deppas, irgi pasikeičia. Kai kur tie pasikeitimai atrodo pakankamai logiški – pranyksta ugningos emocijos, dominuoti pradeda logika, bet ilgainiui filme nuklystama į labai jau fantastinius fiziologinius pokyčius, kaip ultragreita ląstelių regeneracija, biomodifikacijos ir t.t.
Kažkiek palaikoma ir psichologinė – santykių, meilės – linija. Kaip pasikeistų santykiai tarp jo partnerio ir štai tokio – naujojo – virtuažmogaus? Ar gali išlikti meilė? Ar santykių tąsai vienas iš partnerių gali pasirodyt pernelyg jau baisus? Kiek meilės lieka, kai nebelieka chemijos? Ar meilė gali būti pagrįsta logika?
Filmo kūrėjams pagarba už temą ir įdomias mintis, papeikimas – už tai, kad daugiau dėmesio skiriama vizualistikai, o ne idėjų vartaliojimui. Na bet tai kažkiek suprantama: dauguma į kiną eina paganyti akių, o Johnny Deppas kainuoja brangiai, tad reikia, kad viskas atsipirktų.
„Ex Machina“ (2015)
Šis šviežiausias filmas pasižymi ir tuo, kad svarsto daugiausia su DI susijusių klausimų. Be to, priešingai, nei anksčiau aptarti filmai, daug dėmesio kreipia ne tik į žmogaus, bet ir į DI poziciją. Pavyzdžiui, kiek ir kokių teisių gali turėti DI? Koks yra jausmas būti DI, ypač — kai būdamas protingu, suvoki, kad tesi bandomoji pelytė laboratorijoje?
Visa tai – klausimai, su kuriais artimu metu susidurs DI kūrėjai. Logika, moralė etika. Elementarus pavyzdys – kuriate DI 9.6 ir randate kažkokią esminę klaidą, po kurios pradedate vystyti DI 9.7. O ką daryti su DI 9.6? Ištrinti? Bet juk tai yra protas, suvokiantis, kas jam daroma ir ką tai reiškia. Ar DI ištrynimas nėra tas pats, kaip žmogžudystė? O gal vis dėlto nėra?
Ar intelektas gali būti atsietas nuo emocijų? Ar DI reikia seksualumo faktoriaus?
Ir kuo mes skiriamės nuo DI, kodėl išdidžiai vadinamės Žmonėmis, nors pagal daug ką atitinkame tiesiog biorobotų sąvoką su NI – natūraliu intelektu? Kur riba tarp natūralumo ir dirbtinumo, intelekto prasme? Ar DI turėtume kurti tikrai pagal savo pačių pavyzdį?
Be viso šito, filmas dar ir vizualiai labai gražus. Ir tai – trileris be šaudynių ir litrų trykštančio kraujo. Vietoje to – mėtomos baugios užuominos, ženklai. Daug psichologijos, biheivioristikos klausimų.
Filme yra ir smagių užuominų į mūsų realybę. Pavyzdžiui, pasaulio paieškos sistema nr.1 „Bluebook“, kurios kūrėjai ir kuria DI (kaip žinia, „Facebook“ nė neslepia, kad kuria DI, tik sako, kad kol kas daro pakankamai specializuotą — skirtą konkrečioms užduotims). O kas galėtų būti ekscentriško lyderio, „IT Mozzarto“, kaip jį apibūdina vienas filmo veikėjų, prototipu? Na, vienintelio gal ir nėra, bet galima nesunkiai atpažinti vos ne visas ryškesnes IT figūras, pradedant Steve'u Jobsu ir baigiant Marku Zuckerbergu.
O jei norite dar didesnio panirimo jausmo – žiūrėdami filmą, apsilankykite ava-sessions.com ir leiskite pagrindinei filmo veikėjai nupiešti Jūsų portretą.
Kiti filmai
Čia aptarėme tris naujesnius ir mažiau žinomus filmus, narpliojančius DI temą. Bet jei tema įdomi, ir kartais dar nesate matę, rekomenduojame tokią klasiką, kaip „2001 A Space Odyssey“ (1968), kuriame be viso kito, pateikiamas pavyzdys ir apie tai, kas gali nutikti, kai DI ir žmogaus nuomonės išsiskiria, tai pat — „A.I.“ (2001), kur svarstoma, ar robotas gali pakeisti žmogų ir kaip žmogus gali reaguoti į tokius bandymus, (beje, filmą pagal Briano Aldisso apsakymą ruošėsi statyti Stanley Kubrickas, bet galiausiai juostos kūrimą po šio mirties perėmė Stephenas Spielbergas), taip pat — pagal Isaaco Asimovo apsakymų rinkinį pastatytą „I, Robot“ (2004), nagrinėjantį, kas gali nutikti, kai DI apsisprendžia veikti savarankiškai.
O gal kokių rekomendacijų turite Jūs?
