1992 metų gegužės 10-ąją aktyvistai Keithas Kjolleris ir Peteris Lumsdaine`as prasmuko į „Rockwell International“ patalpas Kalifornijos Syl Bičo mieste. Malkų kapojimui skirtais kirviais jie įsilaužė į dvi itin griežtos švaros patalpas, kuriose buvo laikomi devyni Jungtinių Valstijų vyriausybei sukurti palydovai. P. Lumsdane`as savo kirviu užsimojo prieš vieną iš palydovų, smogdamas jam daugiau kaip 60 kartų, rašo theatlantic.com.

Sulaikytiems įsilaužėliams grėsė iki 10 metų kalėjimo už federalinės vyriausybės turto sunaikinimą. Jų padaryta žala buvo vertinama 2 mln. dolerių. Galiausiai K. Kjolleris ir P. Lumsdaine`as sutiko pripažinti savo kaltę ir už pilietinio nepaklusnumo aktą, kurį jie vadino „Harriet Tubman ir Sarah Connor brigada“ („The Harriet Tubman – Sarah Connor Brigade“), gavo atitinkamai 18 mėnesių ir dvejus metus nelaisvės.

Veikdama pagal pilietinio nepaklusnumo tradiciją, kurią įtvirtino Noragų judėjimas (angl. Plowshares movement), ir pasitelkdama rezistencinio vergų judėjimo „Underground Railroad“ lyderės H. Tubman bei „Terminatoriaus“ filmų veikėjos S. Connor pavardes, brigada nusitaikė į „Navigation Satellite Timing And Ranging“ (NAVSTAR) programą bei globalinę padėties nustatymo sistemą (GPS). Tais laikais GPS dar buvo mažai žinoma ir neužbaigta karinė technologija, naudojama kai kuriems civiliniams tikslams (pirmasis civilinis GPS prietaisas „Magellan NAV 1000“ rinkoje pasirodė 1988 metais). Šiandien GPS yra kur kas artimesnė paprastam žmogui negu pramoninės ar karinės paskirties priemonė.

GPS dažniausiai naudojuosi tuomet, kai žiūriu į save, „The Atlantic“ svetainėje rašo Ingrid Burrington. Kalbant tiksliau, kai ieškau savęs, virtusios mažyčiu mėlynu taškeliu savo telefono žemėlapyje. Kai tai darau, paprastai nesusimąstau, kad šis mėlynas taškas ekrane funkcionuoja dėl daugybę milijonų dolerių kainuojančių kosmoso palydovų tinklo, siunčiančio ir priimančio signalus iš mano telefono (taip, šalia vietinių bevielio ryšio prietaisų ir mobiliojo ryšio antenų signalų. Milžiniški aparatai kosmose susisiekia su mažyčiu telefono aparatu ir tai yra visiškai normalu ir laukta). Mūsų maloningas mašinas lengva laikyti savaime suprantamu dalyku, kai suvokiame jas daugiausia kaip mėlynus taškelius mažuose ekranuose.

Prieš 23 metus „Harriet Tubman ir Sarah Connor brigada“ mąstė apie asmenišką ryšį su GPS, bet labiau civilių gyventojų, kuriuos pražudė preciziški kariniai veiksmai, ir populiacijos, kuriai grėsmę kėlė vis didėjantys prevencinių branduolinių smūgių pajėgumai, kontekste. Visa tai buvo susiję su GPS kilme. Ši kilmė buvo lengvai pamiršta, turint galvoje ilgalaikę jos įtaką ir poveikį. Nors brigada negalėjo numatyti GPS pasaulietinės įtakos, jos drastiškas veiksmas buvo trumpas, bet rezonansinis momentas GPS istorijoje, primenantis mums, kaip mes, keldami pavojų patys sau, kartais elgiamės dvejonių keliančių dalykų atžvilgiu.

* * *

P. Lumsdaine`as nerodė jokio apgailestavimo, kai su juo susisiekiau, norėdama daugiau sužinoti apie brigadą. Jam buvo svetimas mano asmeninio santykio su GPS jausmas. Pasak P. Lumsdaine`o, net jei ši technologija vis plačiau ir plačiau taikoma civilinėms reikmėms, jos „kilmė vis tiek lieka karinė, jos tikslai tebėra kariniai, jos plėtojimas tebėra karinis ir ji vis dar yra kontroliuojama kariuomenės“.

1973 metais inicijuota JAV Gynybos departamento programa NAVSTAR, atsakinga už GPS kūrimą, iš pradžių buvo vadinama Gynybos navigacijos palydovine sistema (Defense Navigation Satellite System, DNSS) ir išsivystė iš Karinio jūrų laivyno tyrimų laboratorijos bei Karinių oro pajėgų darbo. Be to, kad ši sistema buvo naudojama tikslioms raketų atakoms ir karinei navigacijai, GPS palydovai turėjo jutiklius, kurie galėdavo atpažinti branduolinius sprogimus visame pasaulyje. Tačiau NAVSTAR architektai šią sistemą visuomet planavo ir kūrė civilių gyventojų reikmėms.

Iš pradžių civiliai gyventojai galėdavo pasigauti „Selective Availability“ – sąmoningai iškraipytus ir ne tokius tikslius – GPS signalus. Tokioms pramonės sritims, kaip laivyba ir aviacija, apie 1995 metus buvo suteikta galimybė jungtis prie netrikdomos GPS. 2000 metais „Selective Availability“ buvo panaikinta ir nuo tada visi, turėję GPS imtuvą, galėdavo gauti savo padėties koordinates, kurios tikslumu nenusileisdavo kariuomenės ir raketų navigacijos duomenims.

Svarbus GPS debiutas įvyko mūšio lauke per 1991 metų Persijos įlankos karą, kai per GPS valdomos sparnuotosios raketos sunaikino Irako infrastruktūrą, o kareiviai nešiojosi komercinius GPS imtuvus (1991 metais ši sistema vis dar buvo neužbaigta ir dėl to visos operacijos Persijos įlankos karo metu, kurių metu buvo kliaujamasi GPS duomenimis, turėjo būti derinamos su ypatingais laiko langais, kad virš galvų būtų pakankamai palydovų). Aiškindamas Persijos įlankos karo įtaką brigados veiklai, P. Lumsdaine`as pažymėjo, kad „didžioji dalis civilių gyventojų, tapusių operacijos „Desert Storm“ aukomis, mirė po karo, nes buvo sunaikinta infrastruktūra, vandentiekis, elektros linijos, elektros gaminimo stotys. GPS atliko esminį vaidmenį, sunaikinant Irako elektros tinklus... Sutrikus elektros energijos perdavimui sutriko ir vandens filtravimo sistemų veikimas, sustabdyti šios sistemos plėtros planai“. Infrastruktūros griovimas yra ilgalaikė atakų strategija ir GPS leido kariuomenei įgyvendinti ją su negailestinga precizika.

Žinoma, GPS nebuvo vienintelis palydovų tinklas, naudotas šio konflikto metu. Persijos įlankos karas įsimintinas tuo, kad tai buvo pirmasis Amerikos karas, vykęs realiuoju laiku: tokios kabelinės televizijos kaip CNN, žinias apie šį karinį konfliktą skelbdavo 24 valandas per parą, pasitelkdamos palydovines signalų retransliavimo stotis. Dėl to, kad virš mūsų galvos sukasi palydovai, dabar įmanoma daug įvairiausių kadaise neįprastų dalykų, pradedant nuo karo realiuoju laiku ir baigiant žiniomis realiuoju laiku. O lengvas GPS prieinamumas reiškia ne tik tai, kad žiūrėdami į telefono ekraną kartais suvokiame save kaip mažus mėlynus taškelius, bet ir tai, kad mums išsivystė nuolatinis poreikis tikrinti savo telefonus. Nepaisant sąsajų su mokslinės fantastikos filmu, kurio scenarijus yra grįstas kelione laiku, NAVSTAR programą kritikavusi „Harriet Tubman ir Sarah Connor brigada“ nenumatė ir negalėjo numatyti, kad GPS iš esmės taps milžiniška laiko mašina, atliekančia tylų, bet esminį vaidmenį tame, kaip mes suvokiame ir patiriame tinklų laiką.

* * *

Norint suprasti, kaip GPS padeda nustatyti laiką, reikia šiek tiek panagrinėti pačią navigacijos sąvoką. Istoriškai navigacija visuomet būdavo susijusi su laiko sinchronizavimu per atstumą. Kad žmogus sužinotų, kur jis yra tuo metu, jam reikėdavo savo laiką su tam tikros žinomos pozicijos laiku – jei dabar yra vidurnaktis ir žvaigždynas X yra pakrypęs 45 laipsniais nuo jo pozicijos mieste Y, jis gali nustatyti atstumą, nukeliautą nuo miesto Y. Didžiąją XX amžiaus dalį miesto Y funkciją paprastai atlikdavo Grinvičas Anglijoje, nuo kurio būdavo skaičiuojamas Grinvičo laikas (GMT). 1972 metais Grinvičo laikas buvo pakeistas Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos pasauliniu koordinuotu laiku (UTC), kuris nustato laiką pagal paskirstytus atominius laikrodžius. Atominiai laikrodžiai jau būdavo naudojami eksperimentiniuose palydovų projektuose dar prieš NAVSTAR programą, ir dabar visi GPS palydovai naudoja atominius laikrodžius, apskaičiuodami koordinates trianguliacijos būdu. GPS vis dar funkcionuoja panašiai, kaip praeities navigacijos sistemos, tačiau laikas buvo atskirtas nuo žvaigždynų padėties ir susietas su atomų svyravimais.

Laiko sinchronizavimas per atstumą kelia tam tikrų sunkumų ryšių tinklams ir navigacijos sistemoms. Visoms iš pirmo žvilgsnio momentinėms interneto paslaugoms reikia laiko žymių ir tinklo kada nustatymas priklauso nuo paslaugos, kurią mes daugiausia pažįstame iš mūsų tinklinio gyvenimo kur nustatymo. Nors beveik visi į tinklą sujungti prietaisai turi savo vidinius laikmačius, šie prie tinklo prisijungę prietaisai paprastai sinchronizuojasi su laiko serveriu, naudodami tinklo laiko protokolą (Network Time Protocol, NTP). Visi laiko serveriai vadovaujasi atskaitos laikrodžiu – paties tiksliausio dabartinio laiko matavimo prietaiso duomenimis. Naudojamo atskaitos laikrodžio tipai gali būti įvairūs (atominiai laikrodžiai, radijo bangos), bet GPS imtuvai yra vieni dažniausiai naudojamų atskaitos laikrodžių šaltinių, nes ši sistema yra patikima ir esanti visur. Nėra realiojo laiko be realiosios erdvės ir atvirkščiai.

Gyvenimas nesibaigiančio realiojo laiko amžiuje dažnai atrodo tarsi gyvenimas įsibėgėjusiame laike, o šis savo ruožtu reiškia gyvenimą vis tikslesnių archyvų amžiuje. Skirtumas tarp kiekvienos dienos sąveikų ir praeities bei dabartinių operacijų yra tas, kad anksčiau jos neturėdavo laiko žymių (arba, jei turėdavo, šios laiko žymės nepasižymėdavo mikrosekundžių tikslumu, nebūdavo saugomos fragmentais daugybėje duomenų centrų ir sinchronizuotos tarp tinklų). Preciziškas laikas reiškia precizišką logistiką, preciziškas finansines operacijas ir, veikiausiai net nereikia sakyti, precizišką sekimą.

Kai užsiminiau apie šį ryšį P. Lumsdane`ui, jis buvo mandagus. „Tuo metu mes tikrai apie tai nemąstėme, bet, taip, aš suprantu jūsų mintį“, - sakė jis. Brigados pavadinimas buvo labiau susijęs su giliu susižavėjimu H. Tubman ir troškimu susilieti su tuometine laiko dvasia, pasitelkiant populiarų filmą. P. Lumsdaine`as iš pradžių skeptiškai vertino filmus apie Terminatorių, bet pažiūrėjo juos, verčiamas K. Kjollerio, ir buvo sujaudintas jų minties: „Filmas iš tikrųjų sako, kad mūsų visuomenė grimzta į du dalykus. Vienas iš jų yra dirbtinis intelektas, o antrasis – pasaulinis branduolinis karas ir kad žmonės privalo kovoti ir jį sustabdyti“.

Nesu tikra, ar sutinku su P. Lumsdaine`o interpretacija, bet tai veikiausiai būtų pačios rezonansiškiausios temos kovos su branduoliniais ginklais aktyvistui, pažiūrėjusiam „Terminatorių 2“ netrukus po Sovietų sąjungos žlugimo. „Harriet Tubman ir Sarah Connor brigada“ nesiekė išvaduoti mūsų iš įsibėgėjančio laiko pinklių. Nepaisant to, egzistuoja kažkas poetiško tame, kad pilietinis nepaklusnumas taip dažnai virsta poreikiu kažką sulėtinti, ar tai būtų transporto eismas greitkelyje, darbas fabrike, ar prieiga prie serverio. Sunku įsivaizduoti, kad šiandien kažkas imtųsi panašių instinktyvių veiksmų prieš „Google“ duomenų centrus ar net liūdnai pagarsėjusį JAV Nacionalinės saugumo agentūros duomenų centrą Jutoje – ne tik dėl akylo saugumo aplink šiuos pastatus, bet ir dėl to, kad ataka prieš pavienį mazgą nėra efektyvi taktika.

Internete ieškodama informacijos apie brigadą, aptikau forumų žinutes, kurios man priminė diskusijas apie dar vieną technologiją, šiuo metu keičiančią laiko, atstumo, karo ir prekybos suvokimą – bepiločius skraidančius aparatus. Forume rašę žmonės kritikavo brigadą dėl to, kad ji pernelyg akcentavo GPS karinę kilmę ir nesugebėjo vertinti šios technologijos kaip neutralios ar net tarnaujančios „geriems tikslams“. Kol JAV Federalinė aviacijos administracija rengia pasiūlymus civilinių bepiločių aparatų politikai ir šios pramonės asociacijoms griežtai atskirti komercinius bepiločius aparatus nuo naudojamų tiksliniams nužudymams, diskursas apie ateities nepilotuojamas sistemas panašiai niekina bet kokią kritiką, pripažįstančią neetiškus pritaikymo būdus.

Šiandien gijas tarp GPS ir bepiločių aparatų P. Lumsdaine`as laiko ilgalaikiškesnio karinių supervalstybių judėjimo automatizuotų sistemų link dalimi. Šiandieninę padėtį jis palygino su „Terminatoriaus 2“ įžanga, kurioje Sarah Connor dejuoja, kad „Skynet“ branduolinę apokalipsę išgyvenę asmenys „liko gyvi tik tam, kad sulauktų naujo košmaro – karo prieš mašinas“. P. Lumsdane`as aiškino, kad nors mums pavyko išvengti pačio blogiausio Šaltojo karo scenarijaus, jo pagimdytos technologijos suteikia formą vis labiau decentralizuotiems ir automatizuotiems šių laikų karams. Keistą reikšmę įgauna tai, kad istorijos pabaiga išryškins konfliktus, kuriuos kelia visuotinis informacijos rinkimas (Total Information Awareness), sutampantis su nuolatiniais realesnio realiojo laiko siekiais.

Pagreitėjęs amžius dažnai atrodo tarsi didesnio nerimo amžius: kiekvienas dabar yra dabartiškesnis negu anksčiau, kiekviena krizė atrodo svarbesnė negu ankstesnė. „Harriet Tubman ir Sarah Connor brigada“ tam tikra prasme primena, kad mus kankinantis nerimas dėl technologijų yra toks pats, kaip ir anksčiau. Valstybės toliau kuria kvapą gniaužiančias žudymo mašinas, nusiplaudamos kruvinas rankas su retorinėmis kalbomis apie efektyvumą pritaikomumą civilinėms reikmėms. Pasipriešinimas šiems režimams yra pažymėtas prieštaringais jausmais technologijų atžvilgiu, o taktiniai instrumentai dažnai palaikomi ideologijos manifestu. Technologijos ir galios dinamika, kuri formuoja jų panaudojimą, tampa norma. Pagreitėjęs amžius palaidoja technologijų kilmės istorijas po milžiniškomis duomenų krūvomis.

Kai žmonės nebemato šių kilmės istorijų, jie padaro meškos paslaugą mūsų technologijoms ir mums patiems. Pamiršus, kad gyvename tarp snaudžiančių žudymo mašinų, lengva patikėti, kad tai tėra maloningos mašinos, o ne įrankiai, turintys būti dėkingi juos kontroliuojančioms galios struktūroms, įrankiai, kurie paradoksiškai tampa neišvengiami, kai tampa vis labiau prieinami. Pripažinimas ir gyvenimas su vaiduokliais, tūnančiais mūsų mašinose, yra išankstinė nuoširdaus ir, tikėkimės, atsakingo jų naudojimo sąlyga.

Kai paklausiau P. Lumsdaine`o, kaip, jo manymu, šiandien galėtų atrodyti pilietinis nepaklusnumas, jis atsakė: „Manau, kad žmonės turėtų ieškoti silpnųjų psichologijos, dvasios, kultūros, logistikos ir technologijų pusių bei svertų ir juos akcentuoti. Mums visiems taip lengva giliai atsidusti, nusišalinti ir negalvoti apie tai, kokia rimta yra padėtis, nes labai nemalonu svarstyti pastangas ir galimas iššūkio galingiesiems pasekmes. Tačiau vienintelis dalykas, didesnis už pasipriešinimo kainą, yra nesipriešinimo kaina“.

Tai, ką P. Lumsdane`as vadina pasipriešinimu, lengvai gali būti pavadinta gyvenimu pagal etinius principus, bet galiausiai raginimas imtis veiksmų už bet kurį iš šių pavadinimų iš esmės reiškia skirti tam laiko. Nuolat bėgančioje dabartyje trukdžiai ir iššūkiai gyvenimui realiuoju laiku kartais yra būtini, kad galėtume paklausti, kokią ateitį mes kuriame.