Tarp vakar ir rytoj
Ir nors generolui esant gyvam (Giulio Douhet mirė 1930 m.) oro karo koncepcija nebuvo tinkamai įvertinta, mūsų laikais ji manoma, jog ji yra teisinga.
Tai akivaizdžiai demonstruoja tokios karinės operacijos, kaip „Audra dykumoje“ (1991 m.) ar NATO atlikti Jugoslavijos bombardavimai dešimtojo dešimtmečio gale. Tiesa, dabar „skrajojančių tvirtovių“ armadas pakeitė daugiafunkciniai naikintuvai ir gan nebrangūs bepiločiai skraidantys aparatai – dronai. Ar turi ateitį sudėtingi ir brangūs Šaltojo karo laikų titanai – strateginiai bombonešiai?
Pasistengsim išsiaiškinti.
JAV ir SSRS priešpriešos periodu strateginiai bombonešiai vaidino paprastą ir suprantamą vaidmenį: Šaltajam karui perėjus į karštąją fazę jie, anot vieno propagandinių laidų vedėjo, turėjo priešo teritoriją paversti, „radioaktyviais pelenais“. Sparnuotosios mašinos buvo dalis vadinamosios branduolinės trijulės, kurioje yra sausumoje, jūroje ir ore esančios branduolinės galvutės.
Strateginiai bombonešiai pagal nerašytą susitarimą yra tarpkontinentiniai ir jų skrydžio atstumas turi viršyti 5 000 km. Tokių mašinų arsenalo pagrindą anksčiau sudarė laisvo kritimo bombos ir sparnuotosios raketos su branduolinėmis kovinėmis dalimis. Šaltojo karo pabaiga žymi karinės strategijos lūžio momentą, kai daug branduolinio ginklo nešėjų tapo nereikalingi. Jei anksčiau JAV KOP buvo šimtai bombonešių, tai dabar jie skaičiuojami dešimtimis. Amerikiečiai savo oro pajėgosie turi 65 „strategus“ B-52H, apie 60 „B-1B Lancer“ ir 19 nematomųjų B-2. Rusijos KOP yra 16 bombonešių „Tu-160“ ir 30 pasenusių turbopropelerinių „Tu-95МС/МСМ“. Toliau tarnybą tęsia tolimojo nuotolio bombonešiai „Tu-22М3“.
Dabar, kai visas civilizuotas pasaulis stengiasi sumažinti savo branduolinius arsenalus, strateginiai bombonešiai skubiai perkvalifikuojami taktinių užduočių sprendimui. Pavyzdžiui, B-1B gali nešti iki 24 naujausių sparnuotųjų raketų AGM-158 JASSM, ir yra galingiausias taktinis karinis lėktuvas pasaulyje.
B-52H ir B-2A taip pat gali pasigirti plačiu valdomų ginklų arsenalų, todėl drauge su pažangiais taikymosi kompleksais (tokiais, kaip „Sniper ATP“), jie yra grėsmingi bet kokiame lokaliame konflikte.
Kaip bebūtų, bet amerikiečių kariškiai pinigus skaičiuot moka: per vieną karinį skrydį B-1B gali sunaikinti tankų diviziją ar sulyginti su žeme didelę kovotojų stovyklą. Reikia nepamiršti, kad JAV turi didelį santykinai nebrangių bepiločių ginklų oro laivyną, tokių, kaip JDAM kompleksai.
Turint visa tai omeny, aiškėja, kad bombonešiai turi ateitį. Nors, žinoma, daugeliu atvejų pigiau naudoti daugiafunkcinius naikintuvus arba dronus.
Vyrauja nuomonė, kad rusiškieji strateginiai bombonešis su kintamos formos sparnu „Tu-160“ – amerikietiškojo B-1 kopija. Tai ne visai taip, kadangi šie lėktuvai gerokai skiriasi. Iš kitos pusės, kurdami „Tu-160“, sovietiniai inžinieriai panaudojo kolegų iš už Atlanto patirtį ir ėjo amerikiečių jau pramintu keliu (kalbama apie keičiamos geometrijos sparno panaudojimą).
Gana originalus JAV karo ekspertų požiūris į ateities bombonešius. Jie pasiūlė modernizuoti strateginius bombonešius B-1B iki B-1R lygio, kur „R“ reiškia „regioninis“. Projektu siekiama maksimaliai išplėsti sparnuotųjų mašinų galimybes, ir paversti B-1R pačiu universaliausiu bombonešiu pasaulyje.
Be įprastinių itin tikslių valdomų bombų ir raketų, jis galės nešti dešimtis „oras-oras“ klasės raketų. Tai gali būti AIM-120 AMRAAM arba naujesnės raketos. Lėktuvas bus „oro kreiseris“, gebantis vienas sunaikinti priešo eskadrilę. Sunkius ir nemanevringus B-1R pridengs lydintys naikintuvai. Gali būti, kad informacijos rinkimą ir apdorojimą atliks mažai pastebimi naikintuvai F-22. Jie perdavinės informaciją apie priešininką realiu laiku B-1R, o šis savo ruožtu, užsiims taikinių paskirstymu ir raketų nukreipimu į juos.
Nors koncepcija įdomi, jos realizavimo tikimybė nėra didelė. Dabartinė JAV administracija bet kokiais būdais stengiasi sumažinti karines išlaidas. Anksčiau amerikiečiai jau atsisakė taktinio bombonešio „Lockheed Martin FB-22“, sukurto „F-22 Raptor“ pagrindu. JAV vadovybės kariniai prioritetai akivaizdūs: tai naikintuvai F-35 ir daug perspektyvių bepiločių aparatų. Kiti ambicingi projektai bus finansuojami pasirinktinai.
Ateities „nematomieji“
Per pastaruosius du dešimtmečius karinės aviacijos niekas nepakeitė taip smarkiai, kaip stealth technologija. Svarstyti jos „neefektyvumą“ ir „brangumą“ taip pat neišmintinga, kaip įrodinėti propelerinių lėktuvų pranašumą prieš reaktyvinius. Turint omeny PLG sistemų išsivystymą, akivaizdu, kad ateities karus galės išgyventi tik mažai pastebimi lėktuvai.
Labiausiai pažengęs ir technologiškai tobuliausias strateginis bombonešis yra ikigarsinis amerikiečių „Northrop B-2 Spirit“. Savo efektyvumą jis įrodė Jugoslavijoje, Libijoje, Irake ir Afganistane. B-2 ypatybe tapo ir jo kaina: neskaičiuojant mokslinio ir tiriamojo darbo, vienas lėktuvas kainavo daugiau nei 1 mlrd dolerių. Tačiau tai nereiškia, kad lėktuvas blogas. Tiesiog jį kuriant buvo vadovaujamasi Šaltojo karo filosofija, kai pirmoje vietoje buvo charakteristikos, o ne kaina. Jau dešimtajame dešimtmetyje aukšta B-2 kaina lėmė tai, kad iš planuotų sukurti 132 šio tipo lėktuvų buvo nupirkta vos 20.
Bendrai B-2 vaidmenį sunku pervertinti – lėktuvas tapo pavyzdžiu ateities bombonešio, pakeisiančio tiek senstančius B-1B ir B-52, tiek ir patį „B-2 Spirit“. Kaip žinia, šis buvo sukurtas pagal „skraidančio sparno“ aerodinaminę schemą, – būtent pagal tokią schemą bus sukurtas ir naujos kartos bombonešis. Ikigarsinio nematomo bombonešio kūrimo keliu pasuko ne tik JAV, bet ir Rusija. Tai rodo, kad B-2 koncepcija dabartinėmis sąlygomis yra teisingiausia.
Dešimtajame dešimtmetyje amerikiečiai planavo pakeisti strateginių bombonešių parką viršgarsiniu „2037 Bomber“. Bet parko senėjimas pastūmėjo JAV vadovybę pradėti „tarpinio bombonešio“ programą, galėsiančio pakilti į dangų jau 2018 m. „Next-Generation Bomber“ (NGB; programos pavadinimas) numatytas kaip pigesnis „B-2 Spirit“ analogas.
Žiniasklaidoje ne kartą pasirodydavo informacija apie galimą rusiškų strateginių bombonešių „Tu-95МS“ ir „Tu-160“ modernizavimą. Norėta praplėsti taktines lėktuvų galimybes, įtraukiant į jų arsenalą ir nebranduolinius ginklus. Konkrečiau, buvo kalbama apie sparnuotąsias raketas X-555 ir Х-101. Pastarosios skriejimo nuotolis siekia 5500 km. Raketą Х-101 Rusijos KOP ginkluotėje turėjo atsirasti 2013 metais, bet patikimų duomenų apie tai nėra iki šiol.
2014 metais projektui planuota skirti 379 milijonus dolerių – projekte dalyvauja „Northrop Grumman“, „Boeing“ ir „Lockheed Martin“ kompanijų specialistai.
Lėktuvo ypatybė – modulinė koncepcija. Tai reiškia, kad priklausomai nuo situacijos, LRS-B galės pasiimti žvalgybos, radioelektroninės kovos įrangą ir, žinoma, įvairią oras-žemė klasės ginkluotę.
Vienas iš svarbiausių specialistus dominančių aspektų yra LRS-B nepastebimumo lygis. Tačiau į šį klausimą (kaip ir į kitus svarbius klausimus) atsakymo bus galima sulaukti ne anksčiau, nei lėktuvas bus priimtas ginkluotei. Tai turėtų įvykti 2025 metais, o iš viso JAV KOP gaus 80 – 100 šio tipo aparatų.
Ateities bombonešius gali papildyti amerikiečių iniciatyva „Prompt Global Strike“ („Staigus globalus smūgis“). Šia iniciatyva siekiama įgyvendinti galingo nebranduolinio smūgio bet kuriame planetos taške įvykdymą per laiką, neviršijantį 1 valandos. Pagal šią koncepciją „Boeing“ kompanija kuria hipergarsinę sparnuotąją raketą X-51A, kurios greitis sieks 7500 km/h. 2013 metais iš B-52 bombonešio paleista raketa sugebėjo išvystyti 5,1 M greitį.
Ekspertai mano, kad lėktuvo bendra masė gali viršyti 120 tonų, o skrydžio nuotolis sieks 10 tūks. km, maksimalus greitis – apie 950 km/h. Aišku, kad karinio lėktuvo variklis bus sukurtas Tu-160 variklio bazėje. Jungtinėje variklių kūrimo korporacijoje paaiškino, kad „tai bus naujas variklis unifikuoto antrojo tipo dujų generatoriaus НК-32 bazėje“. Jį sukurs kompanija AB „Kuznecov“.
Ant hipergarsinio greičio slenksčio
Įsivaizduoti, kaip atrodys strateginis bombonešis po dešimties ar penkiolikos metų, nesunku. Daug sudėtingiau įsivaizduoti tolimos ateities karo mašinas. Čia galima išskirti du aspektus: skrydžio charakteristikų gerinimą ir bepiločius lėktuvus. Jei pirmųjų pagal stealth technologiją sukurtų lėktuvų charakteristikos nebuvo įspūdingos, tai ateities bombonešiai bus ne tik nepastebimi bet ir hipergarsiniai.
Negalima nepaminėti naujausio korporacijos „Lockheed Martin“ padalinio „Skunk Works“ projekto – hipergarsinio lėktuvo SR-72. Jo pavadinimas – tiesioginė nuoroda į garsųjį žvalgybinį lėktuvą „SR71 Blackbird“. Pagrindine naujojo lėktuvo paskirtimi, suprantama, taps žvalgyba.
Kalbant apie didelius skrydžio greičius, reikia išvengti priešakinio oro stabdymo ir kurą deginti viršgarsiniame oro sraute.
Dar viena „Prompt Global Strike“ iniciatyvos dalis – hipergarsinis skraidantis aparatas „Advanced Hypersonic Weapon“ (AHW). Kūrimą vykdo JAV Karinės sausumos pajėgos. Didelio tikslumo kovinis blokas AHW yra dviejų kūgių formos ir turi keturis aerodinaminius paviršius. Už 6 000 km esantį taikinį jis sunaikins per 35 minutes. Manoma, kad taikinys bus sunaikinamas kinetiniu hipergarsiniu greičiu lekiančio kūno poveikiu.
Beje, panašu, svarstomas ir SR72 smūginės modifikacijos sukūrimas. Pagrindinė lėktuvo ypatybė ta, kad jis galės pasiekti 6 М greitį. Jis bus pasiekiamas varikliu, kuriame kombinuojamos tradicinio reaktyvinio ir hipergarsinio tiesiasrovio oro reaktyvinio variklio ypatybes.
Lėktuvas SR-72 bus bepilotis ir ir galės priešo teritorijoje smūgiuoti daug greičiau, nei kiti JAV KOP esantys bombonešiai.
Tiesa, kalbėti apie „Lockheed Martin“ kūdikio perspektyvas nelengva. Su pagrindine, žvalgybos, užduotimi jau seniai susitvarko palydovai. O amerikiečių planuose dar ir daugybės pigesnių bepiločių žvalgybinių aparatų kūrimas.
Kitaip tariant, dar nėra užtikrinta, kad SR-72 atsiras niša.
