Gi globali komunikacija troliams rado naują, tiesa, ne itin simpatišką vaidmenį, troliais įprasta vadinti anoniminius interneto komentatorius. Šių trolių veikla jau turi beveik oficialų trolinimo (arba trolingo) pavadinimą. Analitikai šį reiškinį sieja su interneto prigimtimi, kur veši dalinis arba visiškas anonimiškumas - juk tikra palaima pliaukšti kas užeina ant seilės ir žinoti, jog neteks raudonuoti dėl to, ką pasakei, pavyzdžiui, apie artimą savo.

Psichoanalitikas Yannas Leroux net tvirtina, esą trolis kaip ir psichopatas sėdi kiekviename mūsų ir jei nelieka socialinių barjerų, jis gali imti reikštis, internete anonimiškai žemindamas kitus. O jei paliestasis turi naivumo mėginti atsikirsti, trolis tiesiog netveria kailyje – aukos bandymas priešintis jį dar labiau užveda kaip kokį baltąjį ryklį. Todėl internete dažnai skamba imperatyvus raginimas nemaitinti trolių, kitaip tariant, juos ignoruoti. Tiesa, troliai ignoruoja ignoravimą ir agresyviai trolina toliau – štai toks siurrealistinis dabartinių reikalų vaizdelis.
 
Šios rūšies nykštukai, pasirodo, vis labiau įtakingi ir net apmokami. Rusų agentų grupes Pranncūzijoje klasifikavęs prancūzų leidinys „Libération“ interneto trolius išskyrė į atskirą autonominį vienetą, septintą grupę greta verslo, politikos akademinės bendruomenės atstovų, pavadindamas juos „Kremliaus troliai propagandos tarnyboje“.
 
Ar galėjo kas palaimingais danų folkloro laikais pagalvoti, kokią metamorfozę tenka patirti simpatiškiems požemių žmogeliukams? Kai taip, tiesiog privalu mėginti aptarti trolius kaip reiškinį bei įtakingą visuomenės nuomonės formavimo institutą. Pirma pusė, vokiečių savaitraščio „Die Zeit“ publikacija „Maitinkite trolius!“, ir antroji – straipsnis „Kompiuterinis sadistas: interneto trolio asmenybė“ iš Amerikos leidinio „LiveScience“
 
Pirma pusė, „Die Zeit“ publikacija „Maitinkite trolius!“.
 
Priešiški, dažnai anonimiškai veikiantys troliai laikomi interneto nelaime. Jie užpildo forumus apgailėtinomis pastabomis, klastoja fotografijas ir reitingus, užsiima įsilaužimu į interneto puslapius, gąsdina ir manipuliuoja. Vis dėlto, nepaisant visko, jie naudingi. Be anoniminių ramybės trikdytojų tinklo kultūra stokotų gyvastingumo, todėl geras trolinimas gali būti vertinamas kaip interneto raidą skatinantis menas.
 
Jei troliai gali turėti valdovą, tai - Davidas Thornas. Šis australas, bestselerio „Internetas – tai smėlio dėžė“ autorius ne tik priekabus, bet ir kandus. Subtiliai įžeidinėdamas jis sugeba išvesti iš pusiausvyros netašytus piliečius. Ponas D.Thornas pagelbėjo tūlai Kate Miller, kuri per „Facebooką“ išsiuntė pakvietimą į vakarėlį, ir pakvietė į jį dar 60 tūkstančių nekviestų svečių. Jis net pardavė specialiai šiam renginiui skirtus marškinėlius. Galų gale paaiškėjo: nebuvo jokios K.Miller, visi buvo paprasčiausiai apgauti.
 

Interneto trolių gimtine vadinama svetainė "4chan"

Trolių tėvyne laikomas fotoforumas „4chan.org“. Jis nėra išskirtinis, veikiau skirtas pornografijos bei pogrindinio seksistinio humoro mėgėjams. Neseniai knygą apie trolius išleidusio komunikacijos dizainerio Stefano Krappitzo teigimu, nors „4chan.org“ dažnai apibūdinamas kaip neapykantos mašina bei trolių rojus, vis dėlto šis portalas turi didelę kultūrinę vertę. Jo kūrėjas  Christopheris Polas dar 2009-aisiais pareiškė, jog šis puslapis yra interneto pokštų „memų fabrikas“. Memų motyvus perima viešosios erdvės elitai, todėl jie daro įtaką interneto vaizdų kalbai bei humorui.
 
Šis puslapis ne tik anonimiškas, bet ir efemeriškas – nauji įrašai pirmame puslapyje išsilaiko vos kelias sekundes, vėliau slysta žemyn ir po kelių minučių visai išnyksta. Archyvo šiame puslapyje nėra. Greita kaita lėmė, kad populiariausi įrašai kartojami ir varijuojami, tai skatina eksperimentuoti  su idėjomis, dėl anonimiškumo atskirų vartotojų nesėkmės lieka be pasekmių, jei koks neįprastas pokštavimas nesuveikia, iškart bandoma improvizuoti su kitu.
 
Vis dėlto S. Krappitzas nelaiko kiekvieno memo meno kūriniu, o trolių – menininkais. Troliai  tiesiog nori laužyti taisykles ir nepateisinti lūkesčių, todėl trolinimą galima laikyti tam tikros rūšies menine saviraiška. Trolinimas siaurąja prasme reiškia tik kliūčių darymą, įžeidimus ir provokacijas.  Nepaisant to, troliai kai kada gali skatinti diskusijas, ypač tada, kai ne visi jų dalyviai naudoja gerai  konstruktyvius ir gerai apgalvotus argumentus. S. Krappitzas neneigia, kad neapykantos pilni tekstai laikytini ypač nepatraukliomis trolinimo formomis, gi kreatyvų trolinimą jis apibūdina kaip stilių, kai geras trolis pamiršta ne tik save, bet ir visus kitus. Jo tikslas yra pokštai, šmaikštavimas, pikdžiuga, šaipymasis.
 
Labai populiarus yra vadinamasis griefingas. Griferis – tai tas, kuris daro kliūtis virtualiuose žaidimuose, o susišaudymuose pliekia į savo divizijas. S. Krappitzo teigimu, griefingas dažnai atrodo pasibjaurėtinai, užtat gali būti labai artistiškas. Nors žaidėją jis labai erzina, bet gali ir kelti klausimą, kas yra menas, kiek jis gali ar turi trukdyti. Panašu, šis klausimas neseniai parūpo menininkui Whynnui. Vadinamojo trolio veido išradėjas netikėtai pakeitė pažiūras ir tapo karštu autorinių teisių šalininku po to, kai jo piešiniai akimirksniu paplito internete. Menininkas net pareiškė planuojąs išsiaiškinti kai kurių vartotojų IP adresus ir pateikti ieškinius už autorinių teisių pažeidimus. S. Krappitzas ryšium su tuo pastebi, jog būtent dėl to, kad taip ir liko neaišku, ko Whynnas siekė šia savo akcija, jis laikytinas labai sėkmingu troliu.
 
Kokiu būdu galima įveikti nuožmias trolių ordas jų pačių ginklu, pademonstravo literatas Sascha Lobo. Interneto puslapyje „re:publica 2011“ jis papasakojo, kaip agresyviam jį įžeidusiam kolegai pasiūlė bendradarbiauti kuriant fiktyvią knygą „Žeminimo poezija“, kurią esą išleis leidykla „Rowohlt“, jau pasiūliusi ir 50 tūkstančių eurų avansą. Gavusį pasiūlymą trolį kankino prieštaringi jausmai – viena vertus, jis norėjo pinigų ir šlovės, iš kitos pusės, nelabai suprato, kaip tą suderinti su anonimišku ir neapykanta. Galų gale jis stojo S.Lobo pusėn.
 
Dabar – antra pusė, straipsnis „Kompiuterinis sadistas: interneto trolio asmenybė“ iš „LiveScience“.
 
Neseniai atlikti du tyrimai rodo, jog nesutarimus ir ginčus internete sėjantys troliai turi nemažai bendro su realiame gyvenime pasitaikančiais sadistais. Tirti 1215 internete komentuojančių žmonių charakterio bruožai ir stilius. Paaiškėjo, jog interneto troliai turi su sadizmu, psichopatija bei makiavelizmu sietinų asmenybinių savybių. Makiavelizmu psichologai laiko polinkį siekiant asmeninių tikslų apgauti ir manipuliuoti kitais. Mokslininkai pažymi, jog trolinimo ryšys su sadizmu stipriausias. Paprastai kalbant, kai kurie žmonės jaučia malonumą dėl savo polinkio prie skandalų ir nuosekliai destruktyvaus elgesio.
 
Kanados Manitobos universiteto ataskaitoje nurodoma, jog troliai kaip ir sadistai jaučia malonumą regėdami kitų kančias ir susierzinimą. Sadistai tiesiog siekia pasitenkinimo, ir internetas tampa jiems žaidimų aikštele. Amerikos Perdiu universiteto docentės Michellės Drouin teigimu, realiame gyvenime kai kurie žmonės iš tiesų linkę griauti ir apgaudinėti, ir naujausi tyrimai suteikia galimybę iš naujo įvertinti, kaip realybėje pasireiškiančios jų asmeninės savybės persikelia į virtualią tikrovę.
 
Pirmam tyrimui mokslininkai atrinko 418 žmonių, kurių vidutinis amžius siekė 29 metus, ir paprašė jų atsakyti į internete esančių anketų klausimus. Vienu iš sadizmo požymius fiksuojančių rodiklių tyrėjai pasitelkė vadinamąją 10 punktų sadistinių impulsų skalę. Pavyzdžiui, vienas jos punktų skelbė „teikti kitiems skausmą malonu“. Tiriamųjų paprašė įvertinti pateiktus punktus penkių balų sistemoje (1 reiškė visišką nepritarimą, penki – absoliutų pritarimą).
 
Pirmame tyrime mokslininkai naudojosi ir sadistinių tendencijų rūšių skale, kurią sudarė šeši punktai siekiant įvertinti tiesioginį sadizmą (pavyzdžiui, prašydami įvertinti frazę „man patinka teikti skausmą kitiems“) bei septyni punktai, skirti vadinamajam kompensaciniam sadizmui. Į jį linkę žmonės gali patirti malonumą žiūrėdami žiaurius filmus ar žaisdami brutalius videožaidimus. Tam tikslui tyrėjai prašė tiriamųjų pateikti savo požiūrį į frazę „videožaidimuose man patinka tikroviški kraujo vaizdai“.
 
Mokslininkai taip pat vertino tyrimo dalyvių elgesio dėsningumus, uždavę jiems klausimą, ką jie linkę veikti internete. Tarp atsakymų variantų buvo - „bendrauju su kitais vartotojais“, „randu naujų draugų“ arba „trolinu kitus vartotojus“. Be to, apklausos dalyvių buvo klausiama, kiek laiko jie paprastai praleidžia internete. Tyrėjai nustatė ryšį tarp interneto komentarų dažnumo ir trolinimo teikiamo pasitenkinimo.
 
Mokslininkai neužfiksavo ryšio tarp sadizmo bei kitų nežalingų veiksmų internete, tokių kaip pokalbiai ar debatai. Be to, paaiškėjo, jog skirtingai nuo sadistų, į narcisizmą linkusiems žmonėms trolinimas internete malonumo nesuteikia.

Laida „Dvi pusės“ transliuojama pirmadieniais 14.35 val.