Teiginiui, kad telefono korpusas primena plytą, sunku paprieštarauti: tai iš tiesų yra stačiakampis gaminys, nors per dvi iteracijas jo briaunos šiek tiek suapvalėjo, o šoninės sienelės iš stiklinių pasikeitė į metalines juosteles. Ir dėl tokios geometrijos telefonas rankoje atrodo didesnis nei yra iš tikrųjų. Kaip įrenginiui su 5,2 colių įstrižainės ekranu, „Xperia Z2“ iš tiesų šiek tiek per daug plėšo delną. Štai tokia yra kaina norintiems mokėti už „griežtą stilių“.

Kita vertus, metalo kraštinių ir stiklo nugarėlės derinys korpuso gamybai – gana neįprastas ir iš tiesų kvepiantis stiliumi bei prabanga. Vėlgi, jei esate puošeiva ne tik rūbais, bet ir telefonu, už prabangą teks sumokėti ne tik apie 2350 litų: abi telefono pusės gana greitai pasidengs pirštų atspaudais, kurie estetinio grožio tikrai nesuteiks, todėl kasdien bent kelias minutes turėsite skirti ekrano ir nugarėlės nublizginimui.

Tęsiant kalbą apie korpusą: abiejose telefono briaunose įtaisyti dangteliai, slepiantys iš vienos pusės stalčiuką „microSIM“ kortelei ir „microUSB“ jungčiai, iš kitos – stalčiuką „microSD“ atminties kortelei. Ir vienos, ir kitos pusės stalčiukai atrodo labai jau nepatikimai. Tiek kad tai tikriausiai nėra labai svarbu, nes tipinis vartotojas lyg neturėtų jų atidarinėti kasdien. Toks stalčiukų uždarymas užtikrina, kad į telefono vidų nepateks vanduo ir dulkės - „Sony“ jau nuo pirmo „Xperia Z“ modelio išleidimo didžiuojasi IP58 sertifikato atitiktimi, reiškiančia, jog telefonas yra atsparus dulkėms, ir jį galima pusvalandžiui nardinti į vandenį iki 1 metro gylio nebijant, kad telefonas suges.

Telefono garsiakalbiai buvo perkelti į vietas, kurias parodė HTC: ekrano viršų ir apačią priekinėje sienelėje. Tiesa, „Sony“ sužaidė tiek tiek elegantiškiau – garsas sklinda iš maždaug milimetro pločio ilgų tarpelių, o ne iš už grotelių. Toks sprendimas suteikia galimybę muziką ir filmus žiūrėti su stereo garsu – tokiu garsu, kuris nukreiptas tiesiai į naudotoją, o ne į sieną priešais jį.

Kalbant apie ekraną, negaliu nepasidžiaugti vienu „Sony“ sprendimu: atsikratyti plastikinių plėvelių, dengusių telefoną iš abiejų pusių. Mat tos plėvelės gana greitai susibraižydavo, o įrenginiui, kuris turėtų tarnauti bent dvejus metus, priverstinis plėvelių kaitaliojimas kas mėnesį ar du tikrai neatrodė maloni prievolė – nuo pernykščio Z1 modelio nulupus plėvelę smarkiai sumažėdavo ekrano matymo kampas, be to, ir paviršius tapdavo ne tokiu maloniu liesti.

Taigi, šiemetinio „Sony“ išmaniųjų telefonų flagmano Z2 ekranas – be jokio plastiko, su puikiu, plačiu žiūrėjimo kampu, labai ryškiomis ekrano spalvomis ir gerai apdorotu, kokybišku stiklu, kurį liesti – vienas malonumas. Kaip jau minėta, ekrano įstrižainė – 5,2 colio, o raiška - „Full HD“ (1920 x 1080 taškų), todėl taškų tankis ploto vienete (424 ppi) – tikrai neprastas rodiklis, nors štai jau dvejus metus nuo to laiko, kai geriausius telefonus visi garsieji gamintojai leidžia su „Full HD“ raiška, taškų tankio rodiklis prastėja, nes didėja ekranų įstrižainės (kol kas vienintelė išimtis – naujausias P. Korėjos bendrovės „LG Electronics“ pasiūlymas).

Telefone yra 4 branduolių „Qualcomm Snapdragon 801“ procesorius, veikiantis 2,3 GHz dažniu ir „Adreno 300“ grafikos procesorius ir 3 GB darbinės atminties. Nors tai yra iš tiesų puikūs duomenys, kurie lyg ir turėtų byloti apie akivaizdų pranašumą našumo atžvilgiu (HTC One (M8) procesorių rinkinys toks pats, tik darbinės atminties trečdaliu mažiau), „AnTuTu“ našumo teste „Sony“ gaminys rinko „vos“ apie 32-33 tūkst. taškų. Peršasi viena išvada – maždaug 5000 taškų pranašumą HTC užtikrino šioks toks pasukčiavimas „užturbinant“ procesorių, kuomet „Sony“ nusprendė žaisti sąžiningai (tiesa, HTC bent jau žadėjo ir vartotojams leisti paspartinti procesorių tiems vartotojams, kuriems akumuliatoriaus veikimo trukmė nėra svarbi).

Už sąžiningumą „Sony“ galima tik pagirti. Juolab, kad peržengus maždaug 30 000 „AnTuTu“ taškų ribą jau sunku surasti programėlių, kurios sugebėtų priversti telefoną dirbti iš paskutiniųjų – ką patvirtino ir itin malonus „Real Racing 3“ veikimas. Beje, su šio „Sony“ telefono ekranu ir garsu malonumas iš tiesų nepakartojamas.

Ši Japonijos bendrovė ypatinga tuo, kad ji kameros jutiklius gamina ne tik savo, bet ir daugybės konkurentų telefonams – tai lyg ir turėtų byloti, kad „Sony“ turėtų būti geru žingsniu priekyje lyginant su konkurentais, nes savo gaminiams galėtų teikti ir tokias technologijas, kurios konkurentams dar neprieinamos (jei tik konkurencijos įstatymai to neriboja). O ir kameros techninės charakteristikos nuteikia optimistiškai – jutiklio jautrių taškų kiekis yra net 20,3 MP (tiek pat, kiek pernykščiame Z1 modelyje ir gerokai daugiau nei bet kuriame kitame „Android“ telefone), o diafragmos skersmuo – f/2,3. Pastarasis skaičius nėra labai džiuginantis – jau prieš dvejus metus konkurentai siūlė kameras su gerokai platesnėmis, f/2 ir netgi f/1,8 diafragmomis.

Nepaisant iš pažiūros labai neprastų skaičių ir gamybinio pranašumo, vertinant subjektyviai „Sony“ nelabai teišsiskiria iš flagmanais vadinamų telefonų minios – šviesoje visi jie fotografuoja puikiai, o temstant net už trijų metrų esančio žmogaus veidas nuotraukoje būna sunkiai atpažįstamas, neryškus. Padėtį bent kiek pagerina papildomos fotoaparato funkcijos – vaizdo fiksavimas dar iki paspaudžiant užrakto mygtuką ir po to, su galimybe išsirinkti geriausios veiksmo akimirkos kadrą, nuotraukos apipavidalinimas papildytosios realybės objektais, Bokeh efekto simuliavimas ir panašiai.

Turbūt labiausiai džiuginanti „Xperia Z2“ dalis – tai akumuliatorius. Jo talpa – 3200 mAh, kas lyg ir yra tik nežymiai daugiau už konkurentų gaminius su panašios įstrižainės ekranais, tačiau deklaruojamas budėjimo laikas yra net 690 valandų 2G tinkle ir net 740 valandų 3G tinkle, o kalbėjimo laikas – iki 15 (2G) arba 19 (3G) valandų. Na bet tai, kas užrašyta popieriuje ne visada tiesa. O praktikoje tiesa buvo tokia: praėjus lygiai parai po telefono atjungimo nuo elektros tinklo, jo akumuliatoriaus indikatorius rodė 70 proc. įkrovimo lygį. Pavojinga 20 proc. akumuliatoriaus riba buvo pasiekta tik ketvirtą dieną po įkrovimo. Telefonas buvo naudojamas bent jau man įprastu režimu – vienas kitas pokalbis, šiek tiek interneto, šiek tiek žaidimų – iš viso tarp pusvalandžio ir valandos aktyvaus naudojimo per parą.

Vertinant iš programinės įrangos pusės, „Sony“ flagmane didelių gudrybių nėra – nepastebėsite nei radikalių vartotojo sąsajos permainų, nei ypatingų programėlių, kurios suteiktų išskirtinės naudos.

Bet štai jeigu skirtumėte apie 300 papildomų litų už „SmartBand“ išmaniąją apyrankę, kurią „Sony“ pasiūlė išbandyti kartu su telefonu, turėtumėte šį tą išskirtinio.

"Sony SmartBand"


„SmarBand“ - tai guminė apyrankė su metaline sagtele. Į apyrankės vidų įstatomas „Sony Core“ dėvimas jutiklis, kuris, gamintojų teigimu, stebi visus jūsų veiksmus – kaip judate, kaip dažnai bendraujate telefonu, žaidžiate žaidimus, žiūrite filmukus ir panašiai. Duomenys apie visus šiuos veiksmus perduodami programėlei „Lifelog“, kurioje labai patogiai galima matyti kiek kurią nors dieną sudeginote kalorijų, kiek nuėjote žingsnių, kiek nubėgote žingsnių, kiek laiko truko fizinis aktyvumas ir panašiai. Tik štai gamintojo teiginys, kad „SmartBand“ stebi jūsų su telefonu atliekamus veiksmus skamba įtartinai – o kodėl tai turi daryti apyrankė, o ne pats telefonas? Kam paprastą funkciją perkėlinėti į papildomą įrenginį, kuris vėliau telefonui pranešinėja apie veiksmus su telefonu? O gal iš tiesų „SmartBand“ apyrankė pati to nestebi ir reikalingas tik tam, kad šiuos duomenis rinktų pati „Lifelog“ programėlė? To išsiaiškinti nepavyko.

Bet jeigu atmestume tas funkcijas, kurios į apyrankę perkeltos iš esmės be reikalo, tuomet lieka tik dvi tikros funkcijos: skaičiuoti žingsnius ir vibruoti, kai jums kas nors skambina.

"Sony SmartBand"

Pastaroji funkcija yra kur kas naudingesnė nei gali pasirodyti – mėgėjams telefono garsą kartais išsijungti arba pasidedantiems įrenginį ten, kur jis gali būti negirdimas, apyrankė padės niekada nepraleisti skambučių. Naktį apyrankė persijungia į kitą režimą - jei kas nors ir norės jums paskambinti, apyrankė jūsų nežadins. Be to, „SmartBand“ vibruoja ir tada, kai pasitraukiate nuo telefono per „Bluetooth“ veikimo atstumą – tai yra ir savotiška apsauga nuo vagystės ar telefono pametimo.

Kalbant apie pametimą – apyrankė nuo telefono pametimo apsaugoti gali. Deja, telefonas nuo apyrankės pametimo neapsaugos. Per kelias pirmas apyrankės naudojimo dienas net dukart teko pagauti nuo rankos slystančią apyrankę – atsisegė sagtelė. Trečią kartą dukart nesėkmingai nuo laikino savininko sprukusi išmanioji apyrankė tą padarė visiškai sėkmingai. Na, o jau tada gaudyk vėją laukuose – nors pati apyrankė ryšį su telefonu palaiko per „Bluetooth“, juos suporuoti reikia per NFC ryšį (kitaip tariant, priglaudus apyrankę prie telefono). Poravimas reikalingas ir praėjus kuriam laikui nuo „Bluetooth“ ryšio nutrūkimo.

O tai reiškia, kad telefonu negalima pasinaudoti kaip pasimesti linkusio daikto ieškikliu, nėra ir jokių kitų apyrankės paieškos galimybių, kaip tik savos akys ir gerų žmonių pagalba.

Taigi, kalbant apie apyrankę, išvada tokia: nors ji ir nėra bevertė – gali padėti „susitvarkyti gyvenimą“ kai norisi šiek tiek suaktyvinti kalorijų deginimą arba sveikiau miegoti, o taip pat nepraleisti skambučių – 300 litų už daiktą, kuris nuo rankos pasimesti gali jau pirmą naudojimo savaitę neatrodo logiškas sprendimas.

O ką galima pasakyti apie paties telefono bendrą įvertinimą? Nors jame yra iš tikrųjų neprastų savybių (išskirtiniausios – puikus akumuliatorius ir atsparumas aplinkos poveikiui), tačiau mėgstančiam aptakesnių formų įrenginius „Xperia Z2“ tikrai neįtiks. Ir atvirkščiai - „Sony“ gerbėjui būtų sunku įrodyti, kad pasaulyje egzistuoja geresnis telefonas už šį.