Taigi, 2001-aisiais „Apple“ įkelia koją į muzikos verslą. Grotuvai „iPod“ sužavi pasaulį, prasideda „Apple“ manija, o „Microsoft“ jokio atsako neturi. Prabėgus net šešeriems metams pasaulį išvysta grotuvas „Zune“. Daugiau ar mažiau patobulintas, jis pagaliau pajėgus prilygti „iPod“. Šventinis vakarėlis, šampanas, o štai po 54 dienų pasauliui Steve’as Jobsas pristato išmanųjį telefoną „iPhone“...
„Microsoft“ to visai nesureikšmina. Jos vadovas Steve’as Ballmeris, po kelių dienų paklaustas, ką mano apie „iPhone“, jį išjuokia. Pasak jo, tai labai brangus ir verslui netinkamas įrenginys. Jis džiaugiasi „Microsoft“ pasirinkta strategija ir „Windows“ operacine sistema, skirta mobiliesiems įrenginiams. Taip pat bando visus įtikinti, kad ne „Apple“, o „iPod“ yra prekių ženklas, kurį žmonės vertina. Kuo visa tai baigėsi, jau žinote. „iPhone“ pasaulį sužavi ir „Apple“ pavyzdžiu (tiesa, kopijuojant) pradeda eiti „Google“ su „Android“. Juk niekam ne paslaptis, kad triūsdama prie savo telefono prototipo „Google“ kopijavo „BlackBerry“, o štai pasirodžius „iPhone“ – pastarąjį. „Windows“ turėtas pranašumas mobiliuosiuose įrenginiuose akimirksniu išgaruoja. Užleistas pozicijas atsikovoti bandoma iki šiol. Dauguma analitikų „Microsoft“ nežada nei ko nors labai blogo, nei ko nors labai gero – naujosios operacinės sistemos „Windows Phone“, skirtos mobiliesiems telefonams, rinkos dalis didės lėtai, nes susigrąžinti turėtą gerą vardą labai sunku.
Vėlavimas
Yra tokių žmonių, kurie nuolat vėluoja. Vieni jų tiesiog vėluoja, nes niekur nenori skubėti, kiti bando ir stengiasi, verčiasi per galvą, tačiau vis tiek vėluoja. Pastariesiems galima priskirti ir „Microsoft“, mat ji po 2000 m. įprato vėluoti. Veikiausiai iš pradžių taip nutikdavo dėl to, kad ji diktavo madas ir nebuvo įpratusi skubėti, paskui vėlavo, nes tik taip pavykdavo plaukti paskui konkurentus, o pačiai kurti technologijų naujoves nesisekė. Nors pirma sugalvojo elektroninę knygų skaityklę, jos rinkai pirma nepristatė. Pradėjusi kurti „Windows Vista“, sužinojo, kad „Apple“ aplenkė ją visais dvejais metais ir savo gerbėjus nudžiugino operacine sistema „OS X Tiger“. O štai pavadinimui „Google“ tapus paieškos internete sinonimu, „Microsoft“ įsigeidė sukurti savo paieškos sistemą. Kaip jai sekėsi?
Prisiminkime: kadaise naršyklė „Internet Explorer“ dominavo ir jai teko daugiau nei 80 proc. rinkos. „Netscape“ neatlaikė konkurencijos ir merdėjo, „Mozilla“ dar tik galvojo apie „Firefox“, o „Opera“, kaip ir dabar, turėjo mažai įtakos. Prie dominavimo, žinoma, prisidėjo ir tas faktas, kad „Microsoft“ savo naršyklę diegė į „Windows“ kaip numatytąją (vėliau už tai sulaukė beveik 500 mln. eurų baudos), tačiau bendrovei nerimą kėlė tai, kad vietoj jų sukurtos „MSN Search“ žmonės vis dažniau rinkdavosi „Google“.
Kai interneto paieška tapo nauju „Microsoft“ prioritetu, bendrovė dėjo daug pastangų, kad patobulintų „MSN Search“. Taip gimė „Windows Live Search“, kuris vėliau virto „Live Search“, o 2009-ųjų pabaigoje gavo pavadinimą „Bing“ ir kelias naujas ypatybes. Tačiau ir tada įsijungė didysis „Microsoft“ biurokratijos varikliukas ir paskui jį sekanti destrukcija. Būtent taip paieškos sistemos kūrimą apibūdina Johannas Garcia, buvęs „Microsoft“ vadovas, dirbęs prie „Bing“ projekto. Pasak jo, žmonių komandoje buvo du tris kartus daugiau, nei reikėjo, o valdžia nuolat reikalavo neatsilikti nuo „Google“. Tačiau „Google“ jau buvo velniškai toli. Kuo baigėsi paieškos sistemos „Bing“ istorija? Ji dar nesibaigė. „Microsoft“ sugebėjo susitarti su „Yahoo!“ – įkalbėjo tinklalapyje naudoti jų paieškos algoritmą, o gautas pajamas dalytis. Bėda ta, kad iki šios dienos į nuosavą paieškos sistemą „Microsoft“ sukišo apie 10 mlrd. JAV dolerių, bet didesnės naudos negavo. Šiuo metu „Bing“ domina tik 15–16 proc. pasaulio žmonių, panorusių ką nors rasti internete. Svarbu ir tai, kad „Google“ neapsiribojo vien tik paieška, ji turi tiek „Windows OS“, tiek naršyklės „Internet Explorer“, tiek biuro reikmenų paketo „Office“ alternatyvų.
Tiesa, kalbant apie paieškas, „Microsoft“ galėtų labai pasistengti ir susibičiuliauti su „Apple“. Svarbiausia strategija – kaip nors pasiekti, kad „Apple“ savo įrenginiuose pagal nutylėjimą priskirtų paieškos įrankį „Microsoft Bing“, o ne „Google“. Laimėtų tiek „Microsoft“, tiek „Apple“, nes akimirksniu suprastėtų „Google“ padėtis. Na, o nepatenkintiesiems „Apple“ visada galima pasakyti, kad pakeisti paiešką į „Google“ – vos du žingsniai. Juk 80 proc. vartotojų to niekada nepadarys...
Amžinasis S. Ballmeris
Kaskart Steve’as giriasi, jog „Microsoft“ pasirinktas kelias geresnis, o istorija kaskart parodo, kad taip nėra. Visai neseniai pakalbintas „LinkedIn“ įkūrėjo Reido Hoffmano, jis teigė, kad naujasis „Windows Phone 8“ (naujoji operacinė sistema, veikianti „Nokia Lumia“, „HTC“, „Samsung“ ir kituose telefonuose) yra geresnis pasirinkimas nei „Android“, nes ši operacinė sistema pernelyg suskaldyta. Taip pat kad „Windows Phone“ yra geresnis pasirinkimas nei „iPhone“, nes jis gerokai pigesnis. Abu teiginiai yra teisingi, tačiau tiesa ir tai, kad žmonėms į tai nusispjauti.
Paradoksalu tai, kad S. Ballmeris, kuris daugeliui atrodo kaip ne pats geriausias „Microsoft“ vadovas, tuo pat metu gali būti ir vienintelis „Microsoft“ gelbėtojas. Jos, kaip ir daugelio kitų didžiųjų informacinių technologijų bendrovių, veikla apima labai daug skirtingų sričių. Iš prigimties prekybininkas ir vadybininkas Steve’as turi savybių, kurių reikia norint nutraukti nereikalingų produktų kūrimą, net jei patys produktai yra puikūs, tačiau prastai parduodami. Tokių žmonių reikia, kai bendrovė įsivažiuoja, nes tada prekybininkai pelną gali padidinti keliolika ar keliasdešimt kartų. Taip pat tokių žmonių reikia, norint nutraukti įprotį parduoti bet ką ir vaikytis bet kokių konkurentų veiksmų.
360 laipsnių aplink
Žvelgiant į pastarųjų 12 metų „Microsoft“ istorijos puslapius, galima pastebėti, kad dešimt metų bendrovė sėkmingai smuko žemyn, tačiau veikė gana pelningai, nes galėjo įsigyti daug konkurentų ir taip įveikti atotrūkį. Tačiau piniginė ištuštėjo, ir „Microsoft“ šiandien jau nebeturi tiek pinigų, kad galėtų įsigyti konkurentų. „Google“ turi tiek pat, kiek ir „Microsoft“, „Apple“ – toli priekyje, o „Amazon“ beveik mina ant kulnų. Pasiekus dugną, liko tik arba kastis dar giliau, arba bandyti lipti aukštyn.
Bet išaušta rytas, kai „Microsoft“ tampa kitokia, geresnė. Po dešimties metų vilkimosi uodegoje bendrovė vėl nori švytėti, būti pavyzdžiu visiems. „Windows Vista“ pakeitusi operacinė sistema „Windows 7“ pasirodė esanti puiki. Pristatytas telefonas „Windows Phone“ su „Metro“ stiliaus programėlėmis ir operacinės sistemos aplinka sulaukia daug pagyrų, o rinkos dalis po truputį auga. „Xbox 360“ tapo hitu, stalas „Surface“ su jutikliniu paviršiumi sudomino. „Kinect“ laimėjo daugybę dizaino apdovanojimų ir tapo vienu geriausiai parduodamų gadgetų. Atidaryta „Microsoft“ parduotuvių, kurių ne tik išvaizda, bet ir darbuotojų elgesys primena „Apple“. O „Windows“ fanatikai, užuot nusileidę (nes neturėjo argumentų), puolė ginčytis forumuose tiek su „Android“, tiek su „Apple“ gerbėjais, nes dabar jau turi, ką ginti.
„Microsoft“ ne tik pristato naujus produktus, bet ir pati kardinaliai keičiasi. Keičiamas logotipas, metamos lauk nebenaudingos paslaugos, pervadinami populiarūs produktai, atnaujinimas „Office“, paskelbiama apie „Office“ versiją, skirtą „iPad“, ir t. t. Visa tai tik dėl didelių pastangų ir žinojimo, kad jei dabar nepasiseks, toliau bus tik blogiau. Net ir ant scenos „Microsoft“ vadovai leidžiami apkirpti ir sutvarkyti, „madingai“ papuošti – „Apple“ stiliumi. Viskas tam, kad būtų oho, kad karavanas įveiktų kliūtis ir sėkmingai išeitų iš smėlyno, kuriame bastėsi pastaruosius 10–12 metų. Kas nutiko ir kas nulėmė pokyčius?
Ogi tai, kad „Microsoft“ viduje atsirado žmonių, kurie daug ką darė iš idėjos, o ne dėl pinigų. Kai vadovas nesivelia į intrigas su kitais skyriais ir su jais nesivaržo, kai dėmesį sutelkia kūrybai ir produktams – nutinka stebuklingų dalykų. Stevenas Sinofsky – būtent vienas iš tų žmonių. Kai jis pradėjo rūpintis „Windows“, iš „Vista“ jie virto „7“. Įdėjus daug pastangų, atsirado planšetinis kompiuteris „Surface“ ir „Windows RT“. Būtent šiam žmogui galima dėkoti už sėkmingą „Windows 8“ startą ir pardavimo pradžią. Jis, it koks Steve’as Jobsas, iškreipė realybę aplink save ir visus įtikino, kad „Windows 8“ ir „Surface“ yra puiku. Jam pavaldūs darbuotojai apie jį atsiliepia kaip apie labai griežtą ir labai reiklų vadovą, tačiau džiaugiasi, kad jis jiems vadovauja.
Ironiška, kad ir šiuo atveju „Microsoft“ ir „Apple“ istorijos labai panašios. „Apple“ vos savaite anksčiau taip pat atsikratė vieno vadovo, kuris dirbo beveik nuo pat bendrovės pradžios ir buvo vadinamas antruoju Steve’u Jobsu. Atleidimo priežastis abiem atvejais vienoda: vidiniai nesutarimai tarp asmenybių ir komandos. Spėjama, kad S. Sinofsky buvo atleistas, nes gviešėsi vadovauti ne tik „Windows“ padaliniui, bet ir „Windows Phone“, o tai būtų sustiprinę jo pozicijas bendrovėje. Žmonės kalba, kad jis nesidrovėjo būti slapukas ir valdyti geležiniu kumščiu, nes visus geriausius dalykus, susijusius su „Windows“, slėpė nuo kitų skyrių ar jam priešiškų vadovų. Gal tai ir ne geriausias valdymo būdas, bet jo rezultatai tikrai geri.
Dabar jo vietą užims 19 metų „Microsoft“ dirbanti veteranė Julie Larson-Green, tad kitos „Windows“ versijos kūrimui vadovaus moteris. Ji dirbo su „Internet Explorer“ trečia ir ketvirta versijomis, taip pat buvo atsakinga už „Office“ išvaizdą, o vienų mėgstamas, kitų nekenčiamas „Ribbon“ yra jos kūdikis. Peržiūrėjus interviu su šia darbuotoja, susidaro įspūdis, kad jos vadovavimo stilius – bandymas susitarti, dirbti kaip vieninga komanda. Gal tai ir yra tai, ko reikia vidinių kovų išvargintai „Microsoft“? Gal vadovavimas „Windows“ padaliniui bus teigiamas pavyzdys visiems kitiems? Reikia tikėtis, kad S. Sinofsky atleidimas negrąžins „Microsoft“ į „Windows Vista“ laikus.
Beje, S. Sinofsky nėra vienintelis potencialus „Microsoft“ generalinis direktorius, kuris buvo atleistas, vos tik per daug priartėjo prie karališkojo sosto. Jis – tik paskutinis iš netrumpo sąrašo žmonių, kurie bendrovei „Microsoft“ siūlė savo vizijas ar idėjas, padidino pelną ar padarė ką nors labai svarbaus. Kiekvienas iš šių žmonių būtų vairavę „Microsoft“ visai kitaip ir didžiausias paradoksas, kad jei „Microsoft“ būtų paklausiusi jų idėjų, šiandien veikiausiai turėtų daug geresnes pozicijas.
Jeffas Raikesas (pasitraukė 2008 m.) buvo įdarbintas paties S. Ballmerio dar 1981-aisiais. Per savo darbo „Microsoft“ metus tapo „Office“ padalinio viceprezidentu. Nedidelis žingsnelis pirmyn, ir jo ambicijos tapti „Microsoft“ vadovu buvo sužlugdytos. Spėjama, kad slaptame susitarime jam buvo pasiūlyta vadovauti Melindos ir Billo Gatesų fondui mainais už pasitraukimą iš „Microsoft“.
Jamesas Allardas (pasitraukė 2010 m.) geriausiai žinomas už nuopelnus prisidedant prie „Xbox“ sėkmės. Taip pat jis dėjo dideles pastangas, kad sukurtų planšetinį kompiuterį „Courier“ dar gerokai iki pasirodant „Apple iPad“. Dvejus metus kurta kompiuterio koncepcija buvo labai palankiai sutikta ir įvertinta. Deja, dviejų ekranų planšetė taip ir neišvydo dienos šviesos. Ambicingi planai susikirto su S. Ballmerio vizijomis, taip pat B. Gateso ir paties S. Sinofsky, mat planšetėje nebuvo... „Windows“. Darbuotojas buvo atleistas, o juk iš esmės tą patį pasiūlė „Apple“ su „iPad“ ir užkariavo planšetinių kompiuterių rinką.
Robbie Bachas (pasitraukė 2010 m.) – dar vienas ilgai dirbęs „Microsoft“ darbuotojas, kuris nuo nulio prasimušė iki Įrenginių ir pramogų divizijos („Xbox“, „Zune“, „Windows Mobile“, „Microsoft TV“ ir t. t.) vadovo pareigų. Bendrovę paliko, kai buvo nužudytas įrenginys „Courier“.
Stephenas Elopas (pasitraukė 2010 m.) – šnabždama, kad per daug priartėjo prie sosto, buvo nustumtas į šalį ir mainais gavo kitą poziciją. Nors pats S. Elopas nelabai ilgai dirbo „Microsoft“ ir neišsiskyrė didesniais laimėjimais, jis patiko „Microsoft“ akcininkams. Kodėl būtent jį iš visų galimų kandidatų į vadovo postą pasirinko „Nokia“? Tai pirmas žmogus vadovo poste ne iš Suomijos. „Nokia“ jį rinkosi, nes jai reikėjo pardavimo žmogaus ir žmogaus, išmanančio programinę įrangą. S. Elopas atrodė tam tinkamas. Tiesa, su savimi iš „Microsoft“ jis atsinešė ir kiek kitokią patirtį, apie kurią veikiausiai visai neužsiminė kalbėdamas su „Nokia“ akcininkais. „Nokia“ iki S. Elopo veikė pelningai. Ji buvo užleidusi pozicijas „Apple“, tačiau pardavimas didėjo. Atėjęs S. Elopas nužudė platformą „MeeGo“ (kuri, mūsų nuomone, buvo gerokai puikesnė nei „Windows Phone“), nužudė net keturis tais metais turėjusius pasirodyti produktus ir paliko tik telefoną „Nokia N9“. Tai buvo padaryta tam, kad „Nokia“ telefonai su „Windows Phone“ nekonkuruotų bendrovės viduje. Įdomiausia tai, kad galų gale, po visų piniginių injekcijų iš „Microsoft“ ir pagyrų, „Nokia“ telefonai su jau merdinčia operacine sistema „Symbian“ parduodami geriau nei linijos „Lumia“ telefonai.
Ray Ozzie (pasitraukė 2010 m.) – dar vienas, didelę patirtį bendrovėje „Microsoft“ turintis asmuo, apipintas mitais ir legendomis. Jį asmeniškai į darbą priėmė pats B. Gatesas, kad prižiūrėtų „Microsoft“ programinės įrangos kūrimą visuose padaliniuose. Būtent R. Ozzie padėjo pamatus debesų kompiuterijai bendrovėje „Microsoft“. Pagal planą jis turėjo sukurtus produktus perduoti S. Sinofsky komandai, o ši juos turėjo integruoti į „Windows 8“, tačiau S. Sinofsky visus iš R. Ozzie atkeliavusius produktus nužudė. Būtent todėl „Microsoft“ debesų kompiuterijos produktai gerokai atsilieka nuo konkurentų savo funkcionalumu, nors dar 2008-aisiais D8 konferencijoje R. Ozzie pasidalijo neįtikėtinomis ateities įžvalgomis, kurios visos buvo įgyvendintos kitų bendrovių, o ne „Microsoft“.
Bobas Muglia (pasitraukė 2010 m.) „Microsoft“ serverių ir jiems skirtų įrankių diviziją pavertė pinigų spausdinimo mašina. „Microsoft“ pajamos iš serverių smarkiai didėjo, kaip ir Bobo įtaka bendrovėje. Po kiek laiko jam buvo parodytos durys.
Prognozės
Ir vis dėlto įdomiausia dalis – kaip seksis „Microsoft“ netolimoje ateityje? Ar visi pokyčiai leis jai atsitiesti ir žingsniuoti pirmyn su vis didesniu pasitikėjimu? Nesunku suprasti, kad būtent „Windows 8“ sėkmė ar nesėkmė turės daugiausia įtakos „Microsoft“ ateičiai ateinančius porą metų. Operacinė sistema jau pristatyta ir išdėliota parduotuvių vitrinose. Tad kaip jai sekasi?
Žurnalistai apklausė ir jaunimą. 6–12 metų vaikai Kalėdoms labiausiai nori „Apple iPad“ (net 44 proc.), „iPod Touch“ ir „iPhone“. Po jų seka kompiuteris (nesvarbu, ar PC, ar „Mac“) ir tik sąrašo viduryje atsiranda „Microsoft“ gaminiai: „Kinect“, „Xbox“, „Windows Phone“ ar „Surface“.
Apklausas puikiai iliustruoja ir pirmų dienų pardavimo rezultatai – parduota 4 mln. „Windows 8“ kopijų, o, pavyzdžiui, „Apple“ per pirmas keturias dienas pardavė 3 mln. naujosios „OS X Mountain Lion“ kopijų. „Microsoft“ vis dar pirmauja, tačiau pardavimo skaičiai jau po kelerių metų gali tapti vienodi.
Dėl ne tokių, kokių tikėtasi, „Windows 8“ pardavimo rezultatų „Microsoft“ kaltina partnerius, kurie nesuskubo į rinką išleisti atnaujintų įrenginių. Tokie nesklandumai lems tai, kad bendrovė ateityje bus dar ryžtingesnė kurdama savo logotipu pažymėtus gaminius (ar išvysime ne tik „Microsoft“ telefoną, bet ir „Microsoft“ kompiuterį?).
Tad ar „Windows 8“ – nesėkmė? Kodėl bent pusė pasaulio kompiuterių dar neturi įdiegtos šios operacinės sistemos? Atsakymas labai paprastas. Didžiausia problema, kurią kaip nors turi išspręsti „Microsoft“, yra „Windows 8“ naujumas ir kitoniškumas. Kad rastų geriausią sprendimą, „Microsoft“ turi atsigręžti į praeitį: ji jau buvo susidūrusi su lygiai tokia pačia problema, kai prieš 27 metus pristatė „Windows 1.0“.
Pirmoji „Windows“ versija žmones bandė įtikinti, kad komandinės eilutės gyvavimui atėjo pabaiga ir juodame ekrane matomas baltas tekstas priėjo liepto galą, tad vartotojas turėjo iš naujo mokytis dirbti kompiuteriu. Prisėdęs prie „Windows 8“ buvęs „Windows 7“ vartotojas akimirksniu pasimes ir neras to, kas jam įprasta, – pradžios mygtuko. O mokytis ką nors naujo – baisu. Naujosios „Microsoft“ operacinės sistemos reklamoje daug daugiau dėmesio skirta šokantiems žmonėms, o ne vartotojų mokymui, kaip dirbti su „Windows 8“. Žmonėms neįdomūs sistemos pranašumų sąrašai, jie nori (nes jau įprato tai matyti „Apple“ reklamose) pamatyti, kaip „Windows 8“ geriau susitvarko su jų kasdieniais darbais.
„Windows 8“ su „Metro“ galima laikyti savotišku apvalkalu, skirtu „Windows 7“, kad ši būtų gražesnė. Kadaise „Windows 1.0“ buvo toks pats operacinės sistemos MS-DOS apvalkalas. Atgalinis suderinamumas – tai iš karto dvi bėdos: žmonės, žinodami, kad po tuo, kas jiems neįprasta, slepiasi tai, kas įprasta, nori grįžti prie įprastumo ir jo ieško. O jei „Windows 8“ žmonės nori naudoti kaip „Windows 7“, jiems aštuntos versijos nė nereikia, jie jos ir neperka.
Kitas svarbus veiksnys, buvęs ir pasirodžius „Windows 1.0“: reikia įtikinti ir kūrėjus kurti programas atsižvelgiant į naują pasaulėžiūrą. „Metro“ stiliaus programėlių dar labai mažai, o svarbiausios jų „Metro“ apdailą (beje, „Microsoft“ jau nebesako „Metro“) geriausiu atveju gaus kitų metų pabaigoje. Juk pati „Microsoft“ nepasivargino „Office“ pritaikyti „Metro“ stiliaus. Dabar atrodo, kad dauguma programinės įrangos kūrėjų patenkinti tuo, ką turi, tad vien tik „Windows 8“ kuria vos keletas jų.
Norėdamas pereiti prie naujosios operacinės sistemos, papildomų išlaidų turės ir vartotojas. Nekalbame apie pačios operacinės sistemos „Windows 8“ kainą (kuri, beje, gerokai mažesnė!), omenyje turime papildomą įrangą. „Windows 1.0“ žmonėms reikėjo įsigyti pelę, kad pajustų naujos koncepcijos patogumą, o „Windows 8“ reikia įsigyti įrenginį su jutikliniu ekranu. Naująją vartotojo sąsają tikrai sunku perprasti, kai ji bandoma valdyti klaviatūra ir pele, nes ji buvo kuriama pirštams. Dar didesnis šokas lauks tų, kurie prie „Windows 8“ persės niekada rankose nelaikę jokios planšetės.
Taigi, „Microsoft“ prireikė dar dviejų operacinės sistemos versijų, kad žmonės pamėgtų „Windows“ ir pritartų jų požiūriui, jog pele tampyti langus ir spaudyti mygtukus kur kas patogiau nei rašyti tekstines komandas. Drįstame spėti, kad šįkart jai to nereikės.
