Pradėkime nuo paprasto klausimo – kas yra LANVA, kaip ji susikūrė ir kokie yra jos tikslai?
LANVA 2006-aisiais įkūrė autorių teisių turėtojai: UAB „Prioro įrašų grupė“, „BOD Group“, „Acme Film“, „Forum Cinemas“ kino teatrai, „Forum Cinemas Home entertainment“ ir kitos kompanijos. Asociacijos pagrindinis tikslas buvo kova su internetiniu piratavimu – nes iki tol nė viena asociacija prieš internetą nieko nedarė.
O LATGA-A?
LATGA-A yra kolektyvinio administravimo asociacija, jie renka pinigus iš naudotojų, kurie užsiima komercine veikla. AGATA dirba su fonogramų atlikėjams gaminimu. Žinoma, negaliu jų vardu nieko pasakyti, gal jie ką ir darė, bet mūsų gamintojams buvo aktualu stabdyti internetinį piratavimą, ir taip atsirado LANVA.
Jei kalbėtume analogijomis – LATGA-A yra buhalteriai, o LANVA – policija?
Panašiai, bet LATGA-A irgi gali būti „policija“. Anksčiau dirbau AGATA, ir ten su policija eidavome tikrinti licencijų į restoranus, viešbučius, kavines ir t. t. Iš principo LATGA-A ir AGATA renka pinigus iš komercine veikla užsiimančių asmenų, ir teisių turėtojai kažkiek skiria jiems lėšų už administravimą, o mes laikomės grynai iš mūsų asociacijos narių įnašų. Atrodytų, kad kaip tik kažkas daugiau turėtų paremti – valstybė, kitos organizacijos, bet išlaiko grynai gamintojai.
Kiek žmonių dirba LANVA?
Su autorių ir gretutinėmis teisėmis dirbame keturiese. Aišku, realiai reikėtų gal ir daugiau, bet biudžetas yra toks, koks yra, ir nelabai čia išsiplėsi, o biudžetą lemia asociacijos nariai.
Egzistuoja nuomonė, kad LANVA yra sukurta tarsi koks žaibolaidis, kad nukreiptų visą neigiamą energiją nuo pačių autorių teisių turėtojų, kovojančių už savo teises.
Ne, taip nėra (juokiasi). Natūralu, kad jei nori atimti iš visuomenės nemokamą saldainiuką, lieki blogas. Kad ir kaip būtų, mes tą baisiąją funkciją atliekame – giname teises, kreipiamės, siunčiame įspėjimus, mes su policija visur einame kaip specialistai, tai ant mūsų visi ir pikti.
Ar būtų teisinga sakyti, kad organizacine prasme LANVA steigėjai yra tarsi akcinės bendrovės direktorių taryba?
Mus įsteigė teisių turėtojai, bet mes esame visiškai savarankiški. Būna susirinkimai, sprendžiama dėl krypties ir ta kryptimi dirbame. Vienas iš pavyzdžių būtų įstatyminė bazė – paimkime, pvz., peer-to-peer ar transliacijos (angl. streaming) tinklalapius. Bendradarbiaudami su policija, ruošiame bylas, einame į teismus, žiūrime, ko neužtenka, kokios spragos įstatymuose, ko reikia, kad galėtume apginti autorių teisių savininkus.
Visi įsivaizduoja, kad mūsų tikslas – visų tų tinklalapių uždarymas. Būkime realistai, to niekada nebus, ne taip reikėtų daryti, ir ne taip mes darome. Mes tiesiog fiksuojame pažeidimus, kreipiamės į policiją, kad ji nustatytų pažeidėją, valstybė skiria baudą, o teisių turėtojas turi išsireikalauti kompensaciją ir žalos atlyginimą. Aišku, reikia stengtis, kad tos priemonės būtų atgrasios, kad pažeidėjas neprasižengtų dar kartą, bet, aišku, baudos Lietuvoje nėra didelės ir visi daro tą patį, net jei jau kartą ir yra bausti. Arba – perrašo projektą kitiems asmenims.
Kokia procedūra laukia panorėjusių, kad asociacija padėtų ginti turimas autorių teises, ir ar kiekviena įmonė gali tapti LANVA nare? Kiek dažnai sulaukiate norinčiųjų įstoti?
Reikėtų kreiptis su pareiškimu. Būtų šaukiamas narių susirinkimas, būtų tikrinama, ar kompanija yra skaidri, balsavimo būdu būtų nusprendžiama dėl mėnesinio nario mokesčio, kuris paprastai skaičiuojamas pagal kompanijos dydį.
Yra buvę mažiausiai trys atvejai, kai norintieji patekti nebuvo priimti – tai buvo vadinamieji „feniksai“, kurie krizės metu paskelbė bankrotą, bet tuoj pat įkūrė naują įmonę ir bandė įstoti į asociaciją.
Dėl naujų narių – realiai pastaruosius dvejus metų naujų narių nebuvo, neieškojome jų ir patys. Resursų nėra daug, o darbo pakanka.
Ar informaciją apie asociacijos narių autorių teisių pažeidimus renkate tik Lietuvos teritorijoje? Filmo „Tadas Blinda: Pradžia“ apsaugos kampanija jau pagarsėjo Lietuvoje, bet tas filmas matomas turbūt didžiausiame piratų tinklalapyje Švedijoje.
Informaciją renkame visur, įspėjimus tinklalapių ir serverių savininkams siunčiame ir patys, bet konkrečiai „Tado Blindos“ atveju tai daryti pageidavo patys autorių teisių turėtojai, tad mes surinkome informaciją ir kontaktus, kam reikėtų siųsti įspėjimus – daugiau kaip dvidešimt svetainių ir serverių.
Didieji lietuvių piratai turi ryšių su viso pasaulio piratais. Pavyzdžiui, jei kalbama apie kompaktinių diskų piratavimą, mes visada manėme, kad pagrindas yra Rusija. 2002 ar 2003 metais buvo didžiulė byla, Lietuvoje iš apyvartos buvo išimta 170 tūkst. kompaktinių diskų. Taigi pasirodo, lietuviai palaikė ryšius su visa Europa – Vilniuje buvo tarpinis sandėlis, iš kurio piratinė produkcija keliavo į 11 šalių.
Ar matyti tendencija, kad senieji piratai, kūrę verslą perpardavinėdami piratinius diskus, tapo šių laikų piratais? Ar tai jau kitoks piratavimas, kai komercinės naudos gavėjų iš dalijimosi torrent svetainėse kaip ir nėra?
Ne, pelnas yra didelis. Gal taip atrodo, kad nėra, bet, pavyzdžiui, 2009 metais buvo byla, ir paaiškėjo, kad viena lietuviška torrent svetainė per metus sugeneravo 290 tūkst. litų. Pridėkime trejus metus, suskaičiuokime, kiek atsirado naujų vartotojų – ir matysime šiandieninį rezultatą.
Pakalbėkime apie terminiją. Akivaizdu, kodėl piratais vadinami tie senieji piratai, perpardavinėję suklastotus diskus ir iš to krovęsi pinigus. Bet kodėl tuo pačiu terminu vadinamas ir paauglys, parsisiuntęs iš svetainės albumą ir tyliai sau klausantis jį per ausines?
Taip, viskas priklauso, kaip mes suprantame piratą – ar tai tas, kuris daro verslą, ar tas, kuris pažeidžia autorių teises.
Jei tas paauglys siunčiasi iš FTP serverio, tai jis tas tikrasis piratas ir nebus, nes kažkas padėjo į serverį, vartotojas iš kažkur gavo nuorodą, parsisiuntė albumą, ir viskas. Čia tik pažeidžiamos teisės, kad atsigaminama be licencijos.
Bet jei jis siunčiasi peer-to-peer būdu, tai siųsdamas kartu ir dalijasi. Ir, atsižvelgiant į interneto greitį, gali atiduoti iki pusės viso siuntimosi kiekio. O įstatymas skelbia – pažeidėjas yra tas, kuris neteisėtai atkūrė kūrinį arba jo dalį. Ir nėra nustatyta, kokia ta dalis, tai gali būti ir vienas filmo kadras.
Bet iš to gabaliuko, ką išsiuntei peer-to-peer, sunku atkurti net ir vieną kadrą – juk filmas yra ne tik paveiksliukų seka, filmo faile viskas užkoduota, tad neturint viso failo, net ir vieno kadro pamatyti nepavyks?
Nepavyks, bet pats principas galioja – keliauja duomenų srautas, o tas srautas ir yra kūrinys.
Bet realiai, net ir pačių autorių teisių turėtojų pozicija yra tokia, kad tas tikrasis piratas yra tas, kuris įkelia – uploaderis, taip pat – tinklalapio savininkai ir administratoriai. O visi, kas siunčiasi – jie nėra tikrieji piratai, bet nori to ar nenori – jais tampa dėl peer-to-peer technologijos.
Tad išeina, geriau siųstis iš FTP, bet ne naudojantis peer-to-peer? :)
Ne, čia irgi yra lygiai tas pats piratavimas (juokiasi). Net ir siunčiantis iš FTP, teisės yra besąlygiškai pažeidžiamos, ir nors vartotojas jau nesidalija, įstatymas neapibrėžia „daugiau“ ar „mažiau“ – pažeidimas yra arba nėra, kad ir kaip keista ar gaila būtų.
Kaip nustatomas tikrasis pažeidėjas?
Egzistuoja klaidinga interneto vartotojo nuomonė, kad jei nustatys IP adresą, žmogaus nepagaus, nenubaus. Kad žmogus būtų nubaustas, yra administracinė baudžiamoji teisė, o šiuo atveju bus taikoma civilinė teisė, pagal kurią atsako tas, kas sudarė sutartį su interneto paslaugų teikėju (toliau – IPT, red. past.). Tarkime, jūsų tinkle parsisiuntė jūsų vaikai, draugai – atsakomybė tenka jums.
Civiline tvarka turite užtikrinti, kad prie jūsų prieigos negalėtų prisijungti kiti žmonės. Net jei tai ir nenurodyta IPT sutartyje – civilinė teisė reikalauja, kad jei buvo padarytas pažeidimas, jūs turėjote imtis visų įmanomų priemonių tam užkirsti.
O kaip yra su viešaisiais atviraisiais tinklais?
Civiline tvarka atsako tas, kas turi viešąjį tinklą. Kavinės, degalinės ar Laisvės alėja Kaune, kur veikia viešas belaidis ryšys – čia savininkai gali blokuoti atitinkamus protokolus, kuriais veikia peer-to-peer, ir pažeidimo nebus.
Galbūt dabartinis autorių teisių modelis pasenęs?
Nežinau, visi sako – technologija paseno: DVD, kitos laikmenos, autoriai turi ieškoti naujų būdų. Bet ką mes matome kad ir Lietuvoje? Steigiama nauja asociacija – NATA – ir ją kuria vėl patys autoriai, ir vis dėlto ji steigiama vėl kolektyvinio administravimo principu, vadinasi – sistema nepaseno. Galbūt kai kurie administruojantys asmenys atliko darbą ne taip, kaip iš jų tikėjosi, bet to gal nepakeisi, nes asociacijoje yra visi: ir vizualinių, ir audiovizualinių menų atstovai, ir muzikos, dainų tekstų kūrėjai – žodžiu, autorių yra daug. Ir teisingas atlyginimo paskirstymas priklauso nuo to, kas iš kur surenkama ir kaip paskirstoma. Galbūt muzikos autoriai nori patys administruoti – nėra taip, kaip įsivaizduoja visuomenė: modelis paseno, turite ieškoti naujų būdų, kaip uždirbt. Jei autoriai steigia tokią pačią alternatyvą, vadinasi, viskas veikia.
Kaip manote, kiek ilgai veiks dabartinis autorių teisių modelis?
Tiksliai neįsivaizduoju, bet trejus–penkerius metus dabartinis modelis tikrai išsilaikys. Gal ir ilgiau, nes vis dėlto turto savininkai yra autorinės kompanijos – kurios kuria muziką, filmus, žaidimus – ir jei numatyta ta apsauga ir ji juos tenkina, tai ir nereikia nieko naujo.
Aišku, kažko naujo nori vartotojai, bet vėlgi – jei turime omenyje didžiąsias kompanijas, jos kuria savo platformas, savo kanalus, ir kol tai ateis į Lietuvą, dar teks palaukti.
Tarkime, toks pavyzdys: jus kažkas apvagia, ateina pas jus ir sako: „Darom biznį. Aš turiu pinigų, sukam toliau!“ O gal su iš manęs pavogtais pinigais jis čia atėjo? Tai čia lygiai tas pats su torrent technologija – pati technologija, platforma išplatinti gali daug, bet ne ta kryptimi nuo pat pradžių buvo nueita. Tad pati technologija yra gera – ypač vartotojams, bet kitas klausimas – kaip tai administruoti, kaip žinoti, kiek buvo parsiuntimo, kiek – transliacijų? Jei tas piratas, turintis tinklalapį, nuo pat pradžių apgavo ir sako – tu man duok filmų, aš tau padarysiu biznį – to nebus. Dabar teisių turėtojai bando savo platformas kurti, bendradarbiauja su gamintojais – pvz., „Sony“ bando eiti per savo televizorius „Bravia“, nupirko kelis šimtus tūkstančių filmų šiai sistemai. Kitos kompanijos bendradarbiauja su IPT, pvz., tas pats „Tadas Blinda“ pasiekiamas per „Gala“ televizijos nuomos paslaugą.
O kas bus toliau? Kuria kryptimi autorių teisės evoliucionuos ateityje?
Visas turinys vis tiek eis į internetą. Žvelgiant technologiškai, Blu-ray buvo priešpaskutinė laikmena, paskutinė bus kristalai. Žinoma, yra ir kitokių – grafitinė, taip pat – ta naujoji karščio technologija, kur vienetukus ir nuliukus perduoda labai, labai greitai. Žinoma, nežinia, kas dar bus sukurta ateityje, bet realiai anksčiau ar vėliau viskas vis tiek persikels į tinklą.
Manau, vis tiek turėtų išlikti „pirato“ sąvoka, taip pat turėtų būti nukreipta daugiau jėgų prieš tuos, kurie yra tinklalapių savininkai ir uploaderiai. Pačių tų fizinių piratų nelabai turėtų likti.
Autorių teisių apsauga turėtų transformuotis. Realiai dabar visi tie VPN, TOR tinklai, įgaliotieji (angl. proxy) serveriai paslepia piratus. Turėtų griežtėti atsakomybė virtualioje erdvėje, anoniminiai vartotojai turėtų pradėti nykti.
Taip, turbūt vienintelis būdas užtikrintai realizuoti apsaugą, yra panaikinti anonimiškumą. Bet juk būtent to internetas ir nenori?
Na, internetas daug ko nenori. Bet įsivaizduokite – įvedu jūsų vardą ir pavardę, internete randu jūsų nuotrauką, susikuriu anketą kokiame nors socialiniame tinkle per įgaliotuosius serverius, TOR ar VPN, prisijungiu ir rašau ką noriu. Ir policija ateina pas jus. Jus ištampo, paaiškėja, kad esate nekaltas, o kas kaltas, nežino nei policija, nei jūs. Anonimiškumas prie gero neveda.
Susidaro įspūdis, kad stambieji autorių teisių turėtojai kovoja prieš savo klientus. Juk tie piratai ir yra klientai, vartojantys muziką, filmus. O kova prieš savo klientus dar jokiai kompanijai neišėjo į naudą?
Siekiama pritraukti vartotoją prie legalaus turinio ir atpratinti nuo nelegalaus turinio. Ne bausti, o atpratinti nuo nelegalaus. Tačiau šiandien technologijos sukurtos taip, kad pasiūla vartotojui didesnė nemokamo piratinio turinio nei legalaus turinio. Pripratinti vartotoją, kad jis mokėtų už tai, už ką reikia mokėti, patraukti į tą teigiamą pusę – laiko reikės...
Kokie yra programinės įrangos piratavimo mastai Lietuvoje?
Labai dideli. Sprendžiant pagal patikrinimus, kuriuos darėme įmonėse, mažiausiai 70 % dar vis naudoja nelegalią programinę įrangą. Advokatai turi dešimtis bylų.
O ar atvirasis kodas neprisideda prie piratavimo mažinimo? Juk atsiranda galimybė rinktis iš (dažniausiai) nemokamo, bet legalaus turinio?
Jei kalbame apie operacines sistemas, tai pačių piratų forumuose galima pasiskaityti tokių minčių: „taip, mano serveriai sukasi ant Linukso, bet aš ne toks durnas, kad naudočiau juos namie.“ Kodėl visi taip piratauja „Windows“? Visi supranta, kad ši operacinė sistema yra geresnė už atvirąjį kodą. Čia ne mano nuomonė, taip teigia patys piratai.
Kad ir kaip būtų keista, atvirojo kodo programos piratavimo bent jau kol kas nesumažino. Jei pažiūrėtume peer-to-peer tinklalapius, tai komercinių produktų naujienas, atnaujinimus ir pan. deda ištisai.
Ankstesniame „NK“ numeryje profesorius Laimutis Telksnys išsakė mintį, kad komercinių programų autoriai galėtų užlaužti piratavimą, bet to nedaro, nes piratavimas yra reklama – taip jų produktai užkabina daugiau vartotojų. Kokia Jūsų nuomonė apie tai?
Manau, tokios reklamos nereikia nė vienai kompanijai.
Prisiminkime „šimto šešių bylą“, kur buvo bandoma nubausti tuos, kurie iš „Linkomanijos“ parsisiuntė „Windows 7“. Bet kodėl bandoma bausti už parsisiuntimą, neturint įrodymų, kad vartotojas bandė ją instaliuoti?
Buvo kilę daug ginčų, kad kol neįsidiegei programos, tol neperskaitei EULA ir nieko nepažeidei. Bet pagal Autorių teisių įstatymą saugomi ir išeities kodai. Lygiai taip pat siųsdamasis operacinę sistemą – nesvarbu, kad vartotojas dar nepasileido instaliacijos, nepaspaudė „sutinku“ po EULA – jei jis siuntėsi sąmoningai, tai jau pažeidė autorių teises.
Be to, jei kompanijos leidžia laisvai siųstis iš savo serverių, tai nereiškia, kad jos daro savo kūrinius viešai prieinamus internete, kad leidžia atsisiųsti instaliaciją iš neautorizuotų svetainių. Nes jei vartotojas siųsis iš peer-to-peer tinklalapio, jis negalės būti užtikrintas, kad programa nėra virusuota, ar nebus pašalintos kokios funkcijos. Įsivaizduokime konkurentus – aš gaminu ManoOS ir jūs gaminate JūsųOS. Aš paimu jūsų nepabaigtą versiją, publikuoju ir paskelbiu: naujausia JūsųOS versija! Vartotojas parsisiųs, išbandys ir pasakys – nesąmonė, čia neveikia niekas, geriau imsiu ManoOS. Taip galima žlugdyti verslą.
Tas pats ir su filmais. Vartotojas dažnai nori pamatyti pirmas, parsisiųs kokį „cam-ripą“ (liet. perfilmuotą kino teatre) ir pasakys – nieko gero, nežiūrėkit. O iš tiesų, jei žiūrėtumėte kokybišką versiją – labai geras filmas.
Arba paimkime tą patį „Šreką“. Kiekvieno aktoriaus, kuris garsins, įrašą, reikia siųsti Holivudo studijai. Jie atrenka balsus, pasako, kas tinka ir kas ne, ir tik tada leidžia dubliuoti filmą. O buvo torrent svetainėse pradinė versija, parašyta – mėgėjiškas vienbalsis vertimas. Ir faktas, kad praktiškai sugadino filmą.
Už tai teisių turėtojai ir pyksta. Niekas neis į kino teatrus, nes sakys – „ai, mačiau per torrentsvetainę, visiškas šlamštas“, nors filmas iš tiesų geras.
O ar dažnai piratiniuose tinklalapiuose pamatote atsiliepimų – nesisiųskit, čia tas filmas, kurį verta žiūrėti tik didžiajame ekrane, nes tokie efektai tik ten atsiskleidžia?
Ne, dėl efektų komentarų nebūna. Bet būna „nesisiųskit, laiko gaišinimas“. O po kokių penkių ar dešimties tokių komentarų pasitaiko „labai geras filmas, skirtas visai šeimai, jei pažiūrėsit – tikrai gerai praleisite vakarą“. Ir negali žinoti, ar čia kažkas parsiuntęs seedina ir nori pasikelti reitingą, ar kažkam tikrai patiko.
Realiai lietuviai vartotojai nėra išrankūs. Jie nori pamatyti pirmi, bet nekelia aukštų kokybės reikalavimų.
Pakalbėkime apie ACTA. Dabartinė Lietuvos juridinė bazė kaip ir sutampa su tuo, ko siūlo laikytis ACTA?
Beveik. Vienintelis niuansas – Lietuvos teisinė sistema neleidžia kriminalizuoti neteisėto kūrinio padarymo viešai prieinamu internete. Kiek bendraudavome su policija, visada iškildavo problemos dėl uploaderių. Aišku, dėl torrent technologijos ypatybių, žiūrint iš teisinės pusės, tiek uploaderis, tiek seederis, tiek leecheris turi tą pačią teisinę atsakomybę. Bet žvelgiant iš autorių teisių turėtojų pusės, didžiausią žalą padaro tas, kuris pirmas įkelia nelegalų turinį – jis iš kažkur gavo pradinę kopiją, padarė torrent failą ir įkėlė į tinklalapį. Šiuo metu policija neturi jokių priemonių eiti pas jį į namus ir daryti kratos.
Ar LANVA imsis iniciatyvos, kad tokios priemonės atsirastų?
Šiaip tai turėtų būti padaryta jau seniai ir gal nebūtų prieita iki to, kas yra dabar – vartotojai, jaunimas galbūt būtų linkęs mokėti pinigus už turinį.
Pažiūrėkime, ką matome dabar. Pavyzdžiui, mes stipriai tikriname „Tadą Blindą“. Randame pažeidimą, autorių teisių turėtojai siunčia įspėjimą ir filmas yra šalinamas. Jei būtų priimta ACTA ir toks uploadinimas būtų kriminalizuotas, būtų nubaustas vienas uploaderis, antras. Būtų ikiteisminis tyrimas, baudžiamoji byla, būtų konfiskuojamas kompiuteris, skiriama bauda pagal baudžiamąjį kodeksą nuo 2000 Lt ir galbūt laisvės atėmimas. Aišku, nelabai norėtųsi, kad teismai skirtų pastarąjį sprendimą, galbūt tik uploaderiams, kurie yra tikrasis piratavimo šaltinis.
Kaip kad dabar su „Tadu Blinda“ – policija šiuo metu turi apie 20–30 vartotojų užfiksavusi, o gal jau ir daugiau. Man atrodo, jau yra nustatyti ir pirmieji šaltiniai – tie, kurie uploadą padarė. Tai jei pavyktų padaryti pas juos kratas, paimti viską – viskas būtų daug lengviau įsirodoma ir būtų kaip kažkoks stabdis. Gal tada vartotojai eitų į legalias parduotuves internete ir remtų industriją.
Tad jei būtų ratifikuota ACTA, valstybė pati turėtų keisti įstatyminę bazę. Aišku, realiai tai užtruktų – mažiausiai pusmetis įstatymo projektui, dar svarstymai ir derinimai su visuomene, tada pasiūlymas Seimui, įdiegimas į nacionalinę teisę...
Manau, ACTA yra teisingas dalykas ir turėtų būti priimta.
Kaip apskaičiuojama piratavimo žala?
Žalos skaičiavimo modelis yra įtvirtintas įstatymu. Autorių teisių įstatymas reglamentuoja, kad autorius ar autoriaus teisių turėtojas turi gauti atlygį už kiekvieną kūrinio panaudojimą. Nesvarbu, kad vartotojas sako – būčiau nepirkęs ir nežiūrėjęs – bet tas atgaminimas jau įvyko.
Jei kalbėtume apie materialias laikmenas, interneto vartotojas gal nežino gamybos niuansų. Konkretus pavyzdys: esu gamintojas ar platintojas ir noriu įsigyti teisę atgaminti ir išplatinti 10 000 kokios nors lietuviškos grupės įrašų. Ką turiu daryti? Man reikia kreiptis į LATGA-A/NCB (angl. Nordic Copyright Bureau) ir pasakyti: noriu mechaniškai atgaminti 10 000 diskų. Jie apskaičiuoja DPD mokestį, aš susimoku už tuos 10 000 – nes juos atgaminsiu – ir suma atitenka autoriui, neatsižvelgiant į tai, kiek kopijų parduosiu – 5000, 1000 ar 1.
Tad žala taip ir skaičiuojama – už atgaminimus, įskaitant visus mokesčius.
Ar toks būdas teisingas – atskiras klausimas, bet jei bandytume atlikti skaičiavimus – reikėtų įvertinti daug faktorių. Bet to, dar reikėtų vertinti, kiek mūsų žmonės uždirba ir kiek jie gali skirti pramogoms, juk nuo 30 % iki 50 % gauna minimumą. Taip pat neaišku, kiek žmonių realiai yra Lietuvoje. Tad kaip minėjau, tokie skaičiavimai yra labai sudėtingi, užtat žala ir skaičiuojama pagal atsisiuntimus.
Vienoje TV laidoje minėjote, kad LANVA planuoja užsiimti ir švietėjiška veikla?
Taip, vienas iš planų buvo užsiimti švietėjiška veikla, bet tik dalinai. Biudžetas, mums skiriamas mūsų gamintojų, skirtas teisių gynimui.
Bet ar nemanote, kad efektyviau būtų ne rimbas, o meduolis?
Vien rimbas yra blogai, bet ir vien švietimas yra blogai. Reikia rasti aukso vidurį. Daug dėmesio turi skirti ir valstybė – ji juk tarptautinėmis sutartimis įsipareigojusi ginti autorių teises. Žinoma, dabar jau čia dirbama daug stipriau, daug jėgų deda Kultūros ministerija.
O švietimas iš mūsų pusės – kiekvienoje laidoje, interviu mes primename: torrent tinklalapiai yra nelegalu, nesisiųskit, pirkit. Ir jei pasižiūrėtume tų tinklalapių forumus – dabar jau visi supranta, kad tai nelegalu, kad jie piratai. Ir net galima rasti raginimų, kad nesisiųstų, o nusipirktų DVD, eitų į kino teatrą, paremtų mėgstamus autorius ar kompanijas. Žmonių mąstymas keičiasi.
Artėjant interviu pabaigai – nelengvas klausimas. Kritiškai pažvelkite į savo organizaciją ir įvertinkite, ką galėtumėte daryti geriau?
Aišku, daugiau reikėtų šviesti, nors rezultatai jau matosi. O geriau šiuo metu nieko ir nepadarysime. Pirmus penkerius metus buvo pirmosios bylos, buvo formuojama praktika – aišku, ne visada ji nusisekė, bet mes dėl to stipriai neišgyvename. Kadangi nepabandęs nežinosi, kas išeis. Policijos pareigūnams buvo irgi pirmosios bylos, dabar mes jau žinome, kaip ką daryt, ką galime atlikti mes, o ką – policijos pareigūnai ar kitos institucijos.
Reikėtų daugiau valstybės pagalbos, daugiau policijos pareigūnų, dirbančių su intelektine nuosavybe. Aišku, vartotojų bausti nesinori, bet kartais tas rimbas irgi kažką duoda – pasiekia ausis, kad to negalima daryti, kad tai nelegalu.
Aišku, ne visada malonu, kai ateina policijos pareigūnai ir mato pasimetusį žmogų, iš kurio atimamas kompiuteris, kuriame juk ne vien nelegalūs duomenys, bet... jis padarė pažeidimą.
Kai pamąstai, kenkiama ir valstybei. Tai yra verslas, nuo to valstybė gauna mokesčius, o piratai nieko nemoka. Tad ir turime tęsti kovą su tuo šešėliu.
Ar nesijaučia, kad ta kova yra net ne prieš vėjo malūnus, o prieš patį vėją?
Tai nėra kova prieš vėją. Tai yra normalus verslo gynimas. Ta kova visada buvo ir turbūt vyks visą laiką, nes jei yra turinys, tai bus ir tokių, kas jį vogs. Kova baigsis, kai susidarys kritinė masė. Lietuvoje ji po truputį auga – yra IPT, kurie turi nusipirkę daug legalaus turinio, ir jiems piratų tinklalapiai trukdo verslą. Ir jie juda ta linkme, kad bendradarbiautų su autorių teisių turėtojais ir blokuotų piratinę produkciją.
Na, ir tradicinė pabaiga – ko palinkėtumėte, dėl ko įspėtumėte ar ką pasiūlytumėte „NK“ skaitytojams?
Pasiūlyčiau naudotis legaliomis paslaugomis, neremti piratų, nes su parama jie savo neteisėtą verslą plės, o vartotojai gaus nebūtinai kokybišką produktą, be to, trukdys plėstis kūrybai. Ir bet kokiu atveju – gerbti kitų darbą: už tai, kas yra sukurta, autoriai tikrai yra nusipelnę atlyginimo. Geriau paremti tuos, kurie nusipelnę, o ne tuos, kurie iš to daro verslą ir kenkia kitiems.
