Nežinau kaip Jums, bet man tokia statistika kelia šypseną. Šypsena, kaip ir prisiminus seną anekdotą, kur čiukčis, apsilankęs didmiestyje ir pamatęs „KamAz“ sunkvežimį, susižavi, tokį nusiperka ir parsiveža į namus, o vėliau džiaugiasi, kad sunkvežimio lempos pusę taigos apšviečia, bet liūdi, kad šunys, tempiantys „KamAzą“, labai greitai pavargsta…
17 procentų. Mažiau nei penktadalis. Žinoma, čia pakyla smart-skeptikų balsų choras: „o kam man jo reikia, man ir be jo gerai, telefonas man tik skambinti reikalingas“. Hm… nieko neprimena? „O kam man mobilusis, aš namie ir darbe laidinį turiu, o visai nenoriu, kad mane bet kada galima būtų pasiekti“ – tokių kalbų galima buvo prisiklausyti paskutiniajame praeito amžiaus dešimtmetyje.
Žinoma, išpūstų pareiškimų netrūksta abiejose pusėse. „Be išmaniojo dabar nebegalėčiau nė dienos“. Galėtum, branguti – ir ne vien be išmaniojo, ir daugiau nei dieną. Savaitę be kompiuterio, mėnesį be mobiliojo ryšio – dar mūsų tėvai taip gyveno, ir visai gerai buvo. O kai kurių seneliai dar ir be elektros dešimtmečius leido, ir ką?.. Žodžiu, nereikia taip jau sureikšminti, mūsų protėviai dar ne taip kentėjo… ;)
Bet nesinaudoti tuo, kas yra po ranka ir kas jau veikia – va tai man atrodo tikrai keista.
Informacija kišenėje
Taip, prieš penketą metų aš pats irgi buvau smart-skeptiku (maža to, dar ir e-knygų skeptiku). Visa tai man atrodė kaip mados klyksmas, o ne praktinę naudą ir ateitį turintys dalykai.
Čia norėčiau prisiminti dar vieną komišką istoriją, kurią pirmąkart išgirdau dar mokykloje, kai mokytojas gūdžiais 1997-aisis jau aiškino, kad mokslo ir žinių paradigma keičiasi. Istorija tokia:
Universitete vyksta priėmimas į filosofijos specialybę. Jau paskutinis „turas“ – motyvacinis pokalbis, ir ten sėdi toks keistas seneliukas. Profesorius.
Užeina vienas studentas. Įsitaiso už stalo, pasiruošia aiškinti, kaip jo siela troška suvokti metafizinę būtį, o seneliukas netikėtai jo klausia:
- Sakykite, ar žinote, kiek ligoninių yra Bankoke?
Būsimasis studentas tik žiopteli, o seneliukas liūdnai palinguoja galvą:
- Nežinote?.. Gaila… gaila… gaila ir dėl to, kad neįstojote… Sekantis!
Studentas, vis dar be žado, atsistoja, išeina, į jo vietą sėda naujas pretendentas. Seneliukas, lyriškai žiūrėdamas pro langą, klausia:
- Sakykite, kada artimiausias traukinys į Maskvą?
Užsitęsusi pauzė.
- Ech… gaila, neįstojote.
Trečiasis studentas. Seneliukas:
- Gal kartais žinote, kiek kiaušinių vienu metu padeda aligatoriaus patelė, vidutiniškai?
Studentas, aišku, šokiruotas, bet išlemena:
- Nnnne… nežinau. Bet duokite penkiolika minučių – sužinosiu!
Seneliuko akys nušvinta.
- Sveikinu, priimtas!
Kodėl čia pasakoju šią istoriją? Nes šiandien sužinoti, kiek kiaušinių vidutiniškai padeda aligatoriaus patelė, kiekvienam gali užtrukti… na, dešimt sekundžių. Ano hipotetinio profesoriaus laikais turbūt reikėtų strimgalviais lėkti į biblioteką ar prie telefono automato, skambinti kokiam pažįstamam, studijuojančiam zoologiją. Dabar net nereikia keltis nuo stalo, autobuso kėdės, šezlongo ar trauktis nuo televizoriaus. Ranka į kišenę, išmanusis delnan, „how many eggs does an alligator lay at one time“ ir prašau – nuo 20 iki 50.
Tradicinis kontrargumentas – „o kuriam galui man gali prireikti žinių apie aligatorius?“ Nežinau. Bet ir tu nežinai, kokios informacijos tau gali prireikti po pusvalandžio. Vienąkart – aligatoriaus dauginimosi ypatumų, kitąkart – valiutų kursų, trečiąkart – koks yra Kinijos BVP. Ir visa tai tas mažas daikčiukas kišenėje gali padėti sužinoti per kelias akimirkas.
Neseniai su draugu buvome mieste. Draugas prisiminė, kad jam reikia išgryninti pinigų, ir paklausė, gal žinau, kur artimiausias bankomatas. Mes naudojamės skirtingų bankų paslaugomis, bet per mažiau nei minutę suradau jo bankomatą.
Kiek seniau prie manęs gatvėje priėjo kiek pasimetusi mergina ir paklausė: gal žinau, kur čia toks ir toks adresas? Nežinau – atsakiau – aš pirmąkart šiame rajone, bet tuoj surasim!
Dar kitas draugas neseniai nusipirko teleskopą. Džiaugėmės kaip vaikai, žiūrėjom į Venerą, Marsą, Jupiterį. Norėjosi ir į mėnulį pažvelgti, kuris dar prieš keletą dienų pakildavo vos vos saulei nusileidus, bet šįkart nešalome (naktys pas mus dar vėsios), nes vienu virtualaus mygtuko paspaudimu išsiaiškinau, kad mėnulis patekės dar tik po dviejų valandų trisdešimt septynių minučių.
Ir visa tai – vieno aparačiuko kišenėje dėka. „Lietuvos bankomatai“. „Google Maps“. „Šiandien“.
Ne tik internetas
Grįžkime prie to 41 procento. Man lygiai taip pat juokingai atrodytų, jei būtų paskelbta, kad tas 41 proc. vartotojų tik naršo internete. Nes interneto naršymas – ėjimas iš puslapio į puslapį – tėra mažytė išmaniojo telefono galimybių dalis. Tad visiems smart-skeptikams, paniekinančiai klausiantiems, kam jiems to išmaniojo reikia, atsakau: tam, kad iš jo pasidarytum tai, ką nori ir ko tau konkrečiai reikia.
Pasakojo kolega, rašantis apie muziką: „teko lankytis koncerte, kur grupės lyderis nuolat pagyrūniškai šūkčiojo, kad jie yra garsiausiai grojanti grupė pasaulyje. Nenulaikiau šypsenos ir išsitraukiau išmanųjį. Išmatavau. 105 decibelai. Tada dar pasitikslinau, koks yra garsumo rekordas, ir po koncerto, interviu metu nekaltu veidu paklausiau – kodėl sakote, kad esate garsiausiai grojanti pasaulio grupė, jei jūsų garso stiprumas – daugmaž 105 decibelai, o KISS dar 2009-aisiais išspaudė 130? Tau reikėjo pamatyti jų visų išraiškas!“
Dar vieno pažįstamo pasakojimas: „gaminame stelažus. Gavome didelį užsakymą, pritrūkome plieno. Važiuoju pas tiekėją, o pas jį mūsų standartinė žaliava pasibaigusi. Bet yra kitokių rūšių, pasako man markiruotės indeksus. Telefono mikroprogramoje susitikrinu atsparumą, kitus parametrus ir skambinu tiesioginiam savo viršininkui – konsultuojuosi, kurį pirkti. Tas sako – imam va tą, jis pigesnis, ir dar lengviau apdorojamas, gerai nublizginsim, klientas patenkintas bus. Bet, sakau, ar pakaks jo kietumo? Užtikrina, kad taip.
Po kelių mėnesio kviečiasi mane aukščiausias vadovas ant kilimėlio. Sako – kame reikalas, klientas skundžiasi, kad jau trys stelažai svorio neatlaikė. Tai kaip darom, nuostolius iš tavo atlyginimo nuskaičiuojam, ar kaip?
Aš visus telefono pokalbius automatiškai įrašinėju, tai aš tam aukščiausiajam šefui persiunčiu tą lemtingąjį pokalbį. Su tiesioginiu viršininku santykiai suprastėjo, bet sutaupiau keletą tūkstančių“.
Ir tokių pavyzdžių galiu pasakoti begales. Nes išmaniojo telefono varomoji jėga – mikroprogramos. Kokias diegtis – renkiesi pats, ir jų – šimtai tūkstančių. Žinoma, ieškant kažko labai specifiško, pasirinkimas susiaurėja, bet… ir tai dažniausiai yra. Galbūt ne tobulas dalykas, bet išmanioji banga, nors apie ją jau kiek laiko ir dar kaip garsiai kalbama – dar tik kyla, ir to, ko nėra dabar, tikrai bus rytoj. Ar kitais metais. Bet bus!
Kodėl tiek mažai?
Grįžkime prie kukliųjų procentų. Kodėl tiek mažai vartotojų turi išmaniuosius, o ir turintieji jų galimybių praktiškai neišnaudoja?
Kodėl neturi – gana akivaizdu. Išmaniųjų kainos šiais laikais vis dar atrodo didelės, o žmonės pamiršta, kad tai – ne vien telefonas.
Antras dalykas – naujovių baimė. Man to nereikia, aš ir iki tol gerai gyvenau, ir taip toliau. Bet kaip galima sakyti „man neskanu“, jei tu išvis patiekalo neragavęs? Prie to paties norėtųsi atkreipti dėmesį ir į tokius atvejus, kai telefone yra vos keliolika mikroprogramų, ir jos nė kiek nesikeičia. „Man tiek užtenka, o kiek iš tų dešimčių naudoji tu?“ Žmogau, ieškok, bandyk, eksperimentuok, optimizuok, atrask! Juk beveik visa tai – nemokama, o norėdamas sugadinti, turi gerai pasistengti.
Štai ir to 41 proc. paaiškinimas. Savotiška komforto zona, smalsumo trūkumas ir „KamAzo“ traukimas šunų kinkiniu.
