Šiuolaikinis jaunimas nebeperka televizorių. TV laidos tapo nebeįdomios, o filmus ir naujienas galima parsisiųsti iš interneto ir peržiūrėti kompiuterio monitoriuje. Bet televiziją ir televizorius dar anksti laidoti. TV laidas žiūri pensininkų ir vyresnio amžiaus žmonių armija (kuri, beje, dėl kitais metais įvyksiančio perėjimo prie skaitmeninės TV tikriausiai kiek sumažės). Nesnaudžia ir televizorius gaminančios kompanijos. Jos stengiasi privilioti pirkėjus suteikdamos žydrajam ekranui kompiuteriams būdingas funkcijas, pvz., USB jungtis, ryšį su internetu arba galimybę įdiegti programas.
Šiame straipsnyje nenagrinėsiu televizijos ateities, nes jau kelerius metus nebežiūriu TV laidų. Didelį ekraną naudoju tik filmų peržiūrai. Man buvo įdomu išsiaiškinti, ką siūlo šiuolaikiniai televizoriai kinomanams bei į kompiuterius „sulindusiems“ žmonėms ir ar verta keisti senus TV naujais. Kaip pavyzdžius lyginau savo prieš septynerius metus pirktą plazminį 42 colių įstrižainės „Samsung PS-42D4SR“ ir „Panasonic“ atstovų maloniai suteiktą testams irgi plazminį, irgi 42 colių, bet išmanųjį „Viera TX-P42GT30E“. Didžioji straipsnyje pateiktos medžiagos dalis yra apie didelius, svetainei skirtus ekranus.
Svarbiausias privalumas – ženkliai pagerėjusi vaizdo kokybė
Skirtumas tarp prieš kelerius metus pagaminto ir naujausio televizorių yra didžiulis. Bet tai yra ne funkcijų gausa, o vaizdo kokybė. Ir pirmu smuiku šiuolaikiniuose TV groja „Full HD“ standartas. „Blu-ray“ diskai ir 1920 x 1080 taškų raiška atvedė kino teatro kokybės filmus į TV ekranus. Be to, per kelerius metus televizoriai gerokai pažengė į priekį kontrasto, šviesumo ir natūralesnio spalvų perteikimo srityse.
Man užteko pasižiūrėti porą „Full HD“ filmų „Panasonic“ ekrane, jog suprasčiau – kinomanui keisti seną televizorių nauju tikrai verta. Tad nedarykite klaidos ir negailėkite pinigų didelei raiškai.
3D vilionės
Trimatis vaizdas tapo įprastu dalyku naujuose televizoriuose. Dauguma vidutinės, o tuo labiau aukštesnės klasės ekranų gali rodyti 3D formatu. Bet vien tik dėl to atsisakyti seno TV neverta. Pagrindinė priežastis – 3D technologija yra dar nesubrendusi.
Trimačio vaizdo kodavimo ir peržiūros standartų gausa dažnai pastato vartotoją į nepatogią padėtį. Pavyzdžiui, mano bandytas „Panasonic“ televizorius negalėjo atkurti visų trimačių filmų dėl formatų neatitikimo. Jis dirba tik su tos pačios gamintojos parduodamais aktyviaisiais akiniais, kurie kainuoja tarp 150 ir 250 litų. Verta atminti, jog jei gyvenate ne vienas, teks įsigyti kelerius akinius – kiekvienam žiūrovui po vienus. Kai kuriems žmonėms ilgas spoksojimas į trimatį vaizdą gali sukelti galvos skausmą arba kitų nemalonių pojūčių.
Tiesa, yra televizorių, kurie rodo 3D be jokių akinių. Bet už tokio tipo padoraus dydžio modelį teks pakloti nemažą pinigų sumelę. Štai „Toshiba“ už 55 colių įstrižainės televizorių su „glasses-free 3D“ funkcija prašo daugiau kaip 25 tūkstančių litų. Deja, ši technologija yra visai „žalia“ ir mažai tikėtina, jog išleidę tokią pinigų sumą gausite idealų trimatį vaizdą.
Dar viena problema yra mažas 3D filmų ir TV kanalų pasirinkimas. Užtenka pasižiūrėti, kokią dalį kinuose rodomo repertuaro sudaro juostos su erdviniu vaizdu – geriausiu atveju 20 %. Transliuojamų 3D formatu kanalų yra dar mažiau (kai kurios kabelinės TV jų net nesiūlo).
Pažymėtina, jog kai kurie vadinamieji 3D filmai iš tiesų yra pseudotrimačiai. Jie nufilmuoti su įprastomis kameromis, o vėliau pasinaudojant kompiuteriais paverčiami erdviniais. Tikros trimatės kino juostos, tokios kaip „Avataras“, kuriamos naudojant specialias, brangias 3D kameras. Skirtumas tarp vienų ir kitų filmų yra akivaizdus.
Nėra 3D – ne bėda
Testams aš paprašiau „Panasonic“ atstovų ne tik televizoriaus, bet ir „Blu-ray“ grotuvo. Juos gavęs labai apsidžiaugiau galimybe žiūrėti trimačius filmus namuose. Tačiau entuziazmas gana greitai išblėso, kai sužinojau, jog Lietuvoje beveik neįmanoma išsinuomoti 3D „Blu-ray“ diskų. Internete radau informacijos tik apie vieną Vilniaus filmų nuomos punktą, kuris siūlo porą tokių diskų. Tad „Blu-ray“ grotuvą grąžinau atgal, o 3D filmų kompiuteriniu formatu parsisiunčiau internetu.
Patirtis, kurią įgijau, kol išsiaiškinau, kokio formato failai ir kokios USB laikmenos tinka „Panasonic TX-P42GT30E“, verta atskiro straipsnio. Čia tik pateiksiu galutinę išvadą: peržiūrą su šiuo televizoriumi trimačių „Full HD“ raiškos filmų, užkoduotų vienu iš kompiuterinių formatų, galima vertinti septynetu pagal dešimtbalę sistemą. Kažkuri televizoriaus grandis, gal procesorius arba duomenų nuskaitymo įranga, nesugeba susidoroti su dideliu duomenų srautu. Tuomet keičiantis scenoms vaizdas ekrane keliolikai sekundžių subyra į gabalus. Nemalonus ir labai gadinantis nuotaiką trikdis.
Taigi po kelių tokių peržiūrų 3D filmai jau nebeatrodė tokie patrauklūs. Jei televizorius turi jų peržiūros galimybę – gerai, jei neturi – nedidelė bėda, galima nueiti ir į kino teatrą. Įdomu, jog mano ikimokyklinio amžiaus vaikams 3D filmai nepadarė jokio įspūdžio. Pasižiūrėję trimatį animacinį filmuką keliolika minučių, jie nusviedė akinius į šalį ir pratęsė peržiūrą be jų.
USB ir tinklo jungtys – ir komfortas, ir būtinybė
Jungtys išoriniams įrenginiams ir namų tinklui yra tai, ko labiausiai pasigendu savo senajame televizoriuje. Be jų kompiuterinio turinio – filmų, nuotraukų – peržiūra yra labai nepatogi. Pavyzdžiui, kiekvieną kartą, kai noriu peržiūrėti nuotraukas, tenka jungti nešiojamąjį kompiuterį prie televizoriaus analoginio D-SUB lizdo, o USB raktą arba standųjį diską – prie kompiuterio. Pirmus kelis kartus tai nesudaro problemų, tačiau vėliau pradeda varginti.
Naujuose televizoriuose ši problema išspręsta. Dauguma parduodamų modelių turi USB lizdą ir „moka“ atidaryti populiariausių formatų vaizdo ir garso failus iš prijungtų išorinių laikmenų. Tačiau būkite budrūs. Vis dar pasitaiko TV, kurie turi universaliąją jungtį, bet nesugeba atidaryti „DivX“ ir kitų formatų filmų.
Kai kurie televizoriai gali pasigirti ir atminties kortelių lizdu, dažniausiai SD, kuris leidžia peržiūrėti fotoaparatuose saugomas nuotraukas neperkeliant jų į kompiuterį. Mano vertinimu, mažai vertinga funkcija, jei turite namuose kompiuterį, nes pastaruoju tvarkyti nuotraukų kolekciją žymiai patogiau.
Sąsają su kompiuteriniu tinklu įprastai rasite brangesniuose televizoriuose ir beveik visuomet išmaniuosiuose modeliuose (angl. smart TV). „Ethernet“ arba „WiFi“ jungtys suteikia galimybę prijungti TV prie namų tinklo ir pasiekti kompiuteriuose bei tinklo diskuose saugomą turinį. Tai dar patogiau už USB jungtį. Visai idealu, kai televizorius suderinamas su DLNE standartu. Tuomet jo ir kitų prie tinklo prijungtų įrenginių suderinimas bei naudojimas kartu žymiai supaprastėja.
Parduotuvėse galite rasti modelių, kurie pažymėti „WiFi ready“ ženkliuku. Paprasta kalba šnekant, tai reiškia, jog televizorius neturi bevielio ryšio, bet jį galima įdiegti. Tai padaroma įstačius į USB lizdą „WiFi“ adapterį. Tiesa, ne bet kokį, o dažniausiai firminį. Mano testuotas „Panasonic“ modelis atsisakė dirbti su „D-Link“ adapteriu. Televizoriaus instrukcijoje parašyta, kad jis yra suderinamas tik su „Panasonic“ arba „Netgear“ bevieliais priedais. Pirmasis kainuoja daugiau kaip 250 litų.
Tinklo jungtys reikalingos ir ryšiui su internetu. Bet apie tai vėliau.
Kaip TV paversti įrašančiu įrenginiu?
Toks dalykas įmanomas. Kai kurie išmanieji televizoriai moka įrašyti TV laidas į prijungtą prie USB lizdo išorinį kietąjį diską. Deja, bet ši funkcija turi keletą nemalonių apribojimų. Pavyzdžiui, „Panasonic TX-P42GT30E“ reikalauja dedikuoto išorinio disko – prijungta laikmena suformatuojama specialiu formatu, kuris yra nesuderinamas su kompiuteriu. Tad pasižiūrėti įrašytas laidas galima tik tuo pačiu arba, spėju, kitu panašiu „Panasonic“ gamybos televizoriumi. Tokių apribojimų priežastis aiški – apsauga nuo piratavimo. Bet tuomet kodėl „Panasonic“ leidžia peržiūrėti „DivX“ ir kitokio formato kompiuterinius filmus? Žiūrėti galima, o gaminti – ne.
Ryšys su internetu – daugiau egzotika nei nauda
Jei televizorių galima prijungti prie kompiuterių tinklo, tai kodėl nežengus dar toliau ir neišvedus jo į interneto platybes? Gamintojai tai ir padarė, sukurdami išmaniuosius televizorius. Atsižvelgiant į modelį, šie įrenginiai gali atverti interneto svetaines, rodyti internetinius filmukus, pvz., įdėtus į „YouTube“ portalą, internetinę TV ar radiją. Įsigijus papildomą internetinę vaizdo kamerą, televizorių netgi galima panaudoti „Skype“ vaizdo pokalbiams. Be to, išmanusis ekranas leidžia įdiegti papildomas programas, žaidimus ir jais naudotis.
Kitais žodžiais tariant, išmanieji televizoriai dabar sugeba tai, ką jau seniai gali daryti kompiuteriai ir išmanieji telefonai. Skamba įspūdingai, tačiau yra vienas didelis „bet“ – išmanieji televizoriai kol kas yra labai uždaros sistemos. Į juos galima įdiegti nedaug programų ir žaidimų, beje, tik tuos, kurie yra patvirtinti gamintojų. Retas televizorius sugeba atverti bet kokį tinklalapį. Įprastai siūloma prisijungti prie baigtinio skaičiaus portalų arba paslaugų.
Kiekvienas išmaniųjų TV gamintojas siūlo nuosavą internetinį turgų (angl. app market), kuriame galima rasti šimtus, geriausiu atveju tūkstančius televizoriams pritaikytų mikroprogramų ir paslaugų. „Panasonic Viera Connect“ arba „Samsung Apps“, palyginti su šimtais tūkstančių programų skaičiuojančiais „Android Market“ arba „Apple App Store“, atrodo kaip nykštukai.
Ar verta pirkti televizorių vien tik dėl ryšio su internetu? Mano vertinimu, kol kas ne. Palikime naršymą pasauliniame tinkle kompiuteriams ir išmaniesiems telefonams. Jie leidžia tai atlikti patogiau ir greičiau. O televizorių verčiau naudokime filmų, nuotraukų ir TV laidų peržiūrai.
Drastiškas kainų kritimas
Kas tikrai džiugina, tai teigiami televizorių kainų pokyčiai. Šiandien pirkėjui žymiai lengviau apsispręsti išmesti seną dėžę ir vietoje jos pastatyti didelį plazminį arba LCD ekraną. Prieš septynerius metus pirkau savo 42“ įstrižainės „Samsung“ plazminį TV už beveik 10 tūkst. litų. Dabar tokio paties dydžio išmanusis 3D televizorius, prikimštas visų anksčiau aprašytų funkcijų, nekainuoja ir 4000 litų. Jei ieškosite dar paprastesnio varianto, pvz., atsisakysite ryšio su internetu, Jums pakaks ir 2000–2500 Lt.
Kas laukia ateityje?
Televizorių technologijos nestovi vietoje. Kaip ir kompiuteriai bei telefonai, žydrieji ekranai sparčiai tobulinami. Jau pasirodė pirmieji televizorių prototipai, pasižymintys vadinamąja 4K raiška (angl. 4K resolution). Vaizdas tokiuose ekranuose sudarytas iš apytiksliai 4000 taškų horizontalia kryptimi.
Kita jau paprastiems pirkėjams prieinama technologija – 21:9 ekrano formatas. Pasak gamintojų, toks kraštinių santykis pritaikytas šiuolaikinių plataus formato filmų peržiūrai, nes ekrane nesimato juodų juostų. „Philips Cinema 21:9 Platinum“ yra vienas pirmųjų naujojo formato atstovų. Tiesa, jo kaina įspūdinga – apie 15 tūkst. Lt.
Ateityje turėtume sulaukti didesnių pokyčių 3D srityje. Anksčiau ar vėliau turėtų išplisti televizoriai, kurie leidžia peržiūrėti trimatį vaizdą be specialių akinių. Dar viena daug vilčių teikianti technologija yra OLED.
Visai pažangiai televizijos technikai būdinga viena bendra savybė – jos astronominė kaina. Jei norėsite pasidžiaugti 3D efektu be akinių arba 4K raiška, pasiruoškite pakloti keliolika arba netgi keliasdešimt tūkstančių litų.
