Aš išties apie tą Steve’ą Jobsą ir noriu čia papasakoti, bet man labai patinka skaičiai, todėl pirmiau papasakosiu Jums apie tai, kas per monstras yra „Apple“. Nes garantuoju, kad Jūs apie tai negalvojote, o tik šiaip įsivaizduojate, kad žinote apie kažkokį obuolį ir to pakanka. Tai maždaug toks įsivaizdavimas, kokį tie padarai šlapiais šnipais ir su spyruoklėmis vietoj uodegų turi apie debesis. Jiems irgi atrodo, kad to įsivaizdavimo pakanka, nors jie tų debesų gyvenime nėra matę, nes visą laiką tūno tvarte, ėda ir dar nesakysiu, ką daro.
„Apple“ metiniai pardavimai viršija 160 milijardų litų. Lietuvos metinis bendrasis vidaus produktas tėra vargani 27 milijardai litų. Aišku, BVP yra kažkiek kitas dalykas nei pajamos, bet vis vien tai sulyginama. Kita vertus, vien „Apple“ pelnas sudaro apie 35 milijardus litų, o tai irgi daugiau nei Lietuvos BVP, tad jei net pelnas toks, tai lyginkime visgi BVP su pajamomis.
Žinote, kiek žmonių dirba „Apple“ kompanijoje? Maždaug 47 tūkstančiai. Panašus skaičius žmonių gyvena Marijampolėje. Bet tie 47 tūkstančiai „Apple“ darbuotojų per metus prigamina ir parduoda prekių už 6 kartus daugiau pinigų, nei trys milijonai Lietuvos piliečių pagamina BVP. Jei pas mus būtų koks nors miestelis, kuriame visi dirbtų taip efektyviai kaip „Apple“, tai visą Lietuvos BVP galėtų pagaminti kokie 8 tūkstančiai žmonių. Tai būtų maždaug tokia gyvenvietė kaip Skuodas, Zarasai ar Kupiškis.
Štai dabar ir įsivaizduokite, kad viską, kas tik yra Lietuvoje, pagamina ir parduoda Kupiškis. Taip, taip, kartoju, nes tai sunku įsivaizduoti: Kupiškis pagamina ir parduoda viską, kas tik parduodama Lietuvoje. Viską – mašinas, bulves, baldus, namus, laikrodžius, konservus, saldainius, gėrimus, drabužius ir taip toliau. Ir dar teikia visų rūšių paslaugas visai Lietuvai, kol ta visa likusi Lietuva tiesiog bimbinėja ir nieko neveikia, o tik eikvoja visą Kupiškyje sukurtą turtą. Įsivaizduojate? Aš neįsivaizduoju. Tai truputį lenkia mano fantaziją. Tai kažkoks stebuklas, kokių nebūna. Bet skaičiai yra skaičiai, net jei jie neįsivaizduojami.
Aš tikrai neįsivaizduoju tokio darbo efektyvumo, nes tik šiaip skaičius palyginu. Ir kai tuos skaičius palyginu, tai galiu tik tiek pasakyti: nors Lietuva yra laikoma viena iš kelių dešimčių sėkmingiausių pasaulio valstybių, tačiau pavienis „Apple“ darbuotojas šiai įmonei per metus atneša maždaug pusketvirto milijono litų – daugiau vertės, nei vidutinis Lietuvos gyventojas sukuria per visą gyvenimą. Jūs pabandykite įsivaizduoti, kad Rokiškis, kuriame gyventojų du kartus daugiau nei Kupiškyje, galėtų sukurti vertės du kartus daugiau nei visa Lietuva.
Štai todėl „Apple“ yra stebuklas. O Steve’as Jobsas – stebukladarys. Tai yra faktas, kurio niekaip niekas negali nuneigti, nes tai tiesiog faktas, ir viskas.
Na gerai, išties tasai Steve’as Jobsas pagarsėjo kaip nevykėlis. Kaip galima žmogų pavadinti sėkmės lydimu, jei jis įkuria kompaniją, pasamdo jai direktorių, o tada tas direktorius išmeta jį iš darbo? Tada žmogus įkuria kitą kompaniją, kuri atsiduria ant bankroto ribos, o tada ją nuperka ta pati kompanija, kurią jis įkūrė anksčiau ir kuri jį išmetė iš darbo. Argi tai sėkmė? O paskui ta kompanija tampa brangiausia kompanija pasaulyje, o po poros savaičių jis atsistatydina. Na, argi ne nevykėlis?
Aišku, kad nevykėlis. Gal netgi pamišėlis. Ir šiaip gal netgi labai nelaimingas žmogus, kuris galėtų būti kankiniu ir šventuoju, jei nebūtų toks turtingas, koks yra. Arba atvirkščiai. Tiesą sakant, labai sunku pasakyti, kas tai per veikėjas.
Steve’as Jobsas – pamestinukas, kurio motina atsisakė ir kurio tėvas yra kažkoks Sirijos arabas. Kūdikį įvaikino amerikiečių šeima, tačiau vaikas buvo neklaužada. Mokyklą baigė, tačiau iš koledžo buvo išmestas. Susidėjo su kažkokiais hakeriais, ėmė ardyti kompiuterius, rinkdavo ir priduodavo butelius, iš to ir gyveno. Kadangi gyventi neturėjo kur, tai nakvodavo kur papuola – dažniausiai kur nors to paties koledžo bendrabutyje, ant grindų, savo buvusių bendraklasių kambariuose. Visi tie kompiuteriai baigėsi tuo, kad Steve’as įsidarbino kompiuterinių žaidimų firmoje „Atari“, kur dirbdamas ėmė kaupti pinigus kelionei į Indiją. Ten jis labai norėjo nuvykti, prisiklausęs visokių legendų apie kažkokius Johno Lennono praregėjimus. Taip ir atsitiko – nuvažiavo į Indiją, tapo budistu, o kad maža nepasirodytų, tai dar ėmė vartoti LSD.
Čia verta nukrypti į šoną nuo kompiuterių ir trumpai papasakoti apie tai, kas per daiktas tas LSD yra. O tai labai neaiškus daiktas. Atrado jį dar 1938 metais chemijos hakeris Albertas Hofmannas, kuris šiaip jau buvo išsilavinęs žmogus, tačiau turėjo keistą įprotį daryti visokių chemikalų bandymus su pačiu savimi. Jau po pirmo bandymo tasai chemikas nusprendė, kad išprotėjo. Tiesą sakant, kažkas panašaus ir buvo. Vėliau, jau po II pasaulinio karo, LSD labai susidomėjo JAV kariškiai. Jie nusprendė, kad čia gali būti puikus cheminis ginklas – išbarstai priešo teritorijoje ir visi išsikrausto iš proto. O dar vėliau tą LSD atrado jau ir taip išprotėję hipiai, kurie nutarė, kad dar labiau išsikraustyti iš proto yra labai smagu. Trumpai tariant, tie hipiai ir susiejo LSD su visokiais dvasingumais, nekreipdami dėmesio į tai, kad dalis pabandžiusių nuprotėja taip, kad paskui gyvenimus baigia durnynuose ir šiukšlynuose.
Taigi, mūsų herojus, kuris ir taip jau buvo gana pamišęs, kad keliautų į Indiją ieškoti visokių pranašų, dar ir to LSD užkando. Gal tada jam ir kilo ta pamišusi mintis – sukurti kompiuterį, kuris būtų tobulas ir tinkamas kiekvienam nesusipratėliui. Tokį kompiuterį, kurio nereiktų kasdien programuoti ir kuriuo naudotis galėtų netgi vaikai ir pamišėliai, panašūs į tą patį Steve’ą Jobsą.
Taip pamišęs Steve’as ėmė pasakoti savo idėjas kitam hakeriui – Steve’ui Wozniakui, su kuriuo jau anksčiau buvo susipažinęs. Ir pasakojo tol, kol šis užsikrėtė pamišimu ir sukūrė medinę dėžę, į kurią įgrūdo mygtukus, procesorių ir dar kažkokių laidų. Tą medinę dėžę draugai pavadino kompiuteriu ir netgi davė jam vardą – „Apple“. Ir nutarė pardavinėti po 666 dolerius ir 66,6 cento. Tiesa, su dešimtadaliu cento jiems kažkaip nepavyko, bet taip ar anaip – satanistinės plaukuotos ausys čia kyšo per visus slotus ir portus. Ir negana to, kompaniją jie įkūrė balandžio 1 dieną, o tai irgi simboliška. Išties tai tik rodo „Apple“ įkūrėjų pamišimą ir įsivaizdavimą, kad kompiuteris yra demonas, kuris per apgaulę užvaldys jį nusipirkusius žmones.
O ir šiaip, bandydami suprasti visą tą pamišimą, dar galime prisiminti, kad jau tada buvo „Apple“ kompanija, tik visai kita – ji platino grupės „The Beatles“ muziką. O Steve’as buvo baisus šių atlikėjų gerbėjas. Tiesą sakant, 1976 metais būti tokios muzikos fanatiku – tai jau buvo kaip reikiant atsilikimas. Čia panašiai kaip šiais laikais būti pamišusiam dėl kokių nors „Modern Talking“. Bet manyčiau, kad tai atleistina hakeriui, kuris negana to – dar ir hipis, vartojantis LSD, pragyvenantis iš butelių rankiojimo ir išsikraustęs iš proto. Taip ar anaip, čia jau aišku, kodėl tas pirmas kompiuteris buvo pavadintas būtent „Apple“, o ne kaip nors kitaip. Ai, dar čia galime prisiminti istoriją apie Adomą ir Ievą, kurie suvalgė obuolį, kurį patys žinote, kas pakišo. Taigi, ne šiaip sau ten tas skaičius 666 atsirado. Tai tiesiog pamišėliškų svaičiojimų apraiška.
Savaime aišku, medinė dėžė su laidais viduje buvo niekam neįdomi. Gal kokį šimtą kitą tokių dėžių ta porelė ir pardavė, tačiau reikalas buvo beviltiškas. Tačiau tuo metu lyg tyčia pasipainiojo vienas iš buvusių „Intel“ vadovų – Mike’as Markkula, turėjęs daug milijonų, daug vadybinės patirties ir neturėjęs ką veikti. Štai tam milijonieriui Steve’as ir papasakojo savo pamišėliškas vizijas. Ir milijonierius užsikrėtė pamišimu pats.
Mike’ui Markkului prisidėjus pinigais ir patirtimi, jau 1977 metais „Apple“ tapo tikra kompanija. Tas pats M. Markkula įvedė tvarką ir įmonės viduje – firma ėmė dirbti ne kaip gauja anarchistiškų hakerių, o kaip padori, vadovus, padalinius ir apskaitą turinti organizacija. Gal todėl „Apple“ tapo sėkminga įmone, kokia nesugebėjo tapti pirmo mikrokompiuterio kūrėjai „MITS“, bankrutavę dėl absoliučiai nesuvokiamo chaoso. Tais pačiais 1977 metais firma ėmė gaminti kompiuterį „Apple ][“ (taip, taip, ne šiaip „II“, o būtent „][“ – su laužtiniais skliaustais). Šitas daiktas tapo stebuklu. Jis turėjo meniu, čia nereikėjo įvedinėti komandų rankomis, juo buvo galima žaisti žaidimus ir jis netgi turėjo programą „VisiCalc“. Taip, pirmoji pasaulyje skaičiavimo lentelė buvo sukurta būtent šiam kompiuteriui.
Iki tol kompiuteriai buvo dviejų rūšių – vieni skirti hakeriams, kurie patys turėdavo susilituoti juos iš visokių detalių, kaip kokį „MITS“ „Altair“, o paskui galėdavo kažką programuoti. Kiti kompiuteriai buvo skirti didelėms korporacijoms, kurios mokėdavo už juos tokius pinigus ir samdydavo tiek programuotojų, kad kompiuteris ir namai atrodė išvis nesuderinami dalykai, nes toks gargaras užimdavo ištisą kambarį. O čia tik strykt ir iššoka Steve’as Jobsas, kaip koks velniokas, ir pasiūlo obuolį liaudžiai. Taip, ir iki tol buvo visokių asmeninių kompiuterių, minikompiuterių, mikrokompiuterių ir t. t. O Steve’as sugalvojo tiesiog namų kompiuterį.
Dar, beje, kad ir nukrypstant nuo temos, įdomu prisiminti, kad „Apple ][“ tapo pirmu asmeniniu kompiuteriu, nuklonuotu Sovietų Sąjungoje – tai buvo 1984 metais, kai pati „Apple“ jau gamino savo naują stebuklą – „Macintosh“. Sovietinis klonas „Agat“ buvo imtas gaminti ištisais 7 metais vėliau nei tikrasis „Apple ][“ ir pasižymėjo puikiais sovietiniais pagerinimais – jam netiko „Apple“ kompiuterių programos, jis kainavo 4000 rublių (panašiai kaip automobilis) ir, svarbiausia, jis užsidegdavo savaime. Gaisrai dėl šių kompiuterių buvo tokie dažni, kad žmonės tiesiog bijodavo juos įjungti.
Legendos pasakoja, kad apie 1979 metus Steve’as Jobsas kažkaip pakliuvo į ekskursiją, kuri lankėsi „Xerox“ Palo Alto tyrimų centre. Tai buvo legendinė hakerių šventykla, į kurią koją įkelti galėdavo tik išrinktieji. Būtent tenai buvo išrasti lazeriniai spausdintuvai, eterneto tinklas ir asmeninis superkompiuteris „Alto“, vėliau tapęs visų darbo stočių prototipu. Kai tą kompiuterį pamatė Steve’as Jobsas, jis suprato, kad jo „Apple ][“ tėra blyškus bandymas atkartoti „PARC“ hakerių sapnus. Aš nežinau, ar Steve’as vėl ėmė vartoti LSD, tačiau jau 1983 metais „Apple“ sukurta „Lisa“ buvo tiek pranašesnė už „Alto“, kiek „Apple ][“ buvo pranašesnis už visokius „Altair“. Tai buvo kompiuteris, kuris turėjo grafinę OS, pelę, langus ir daugumą kitų šiais laikais mums įprastų savybių.
„Lisa“ kainavo 9995 dolerius, t. y. 15 kartų brangiau nei „Apple ][“. Čia ir vėl galime prisiminti, kad 999 – ne šiaip sau, o ir išvis, „Lisa“ – tai viena iš populiariausių JAV obuolių veislių, o negana to, tai dar ir dahomėjų tautos dviasmenė dievybė, sukūrusi Žemę. Problemos su „Lisa“ buvo tik dvi: viena vertus, jos niekas nenorėjo pirkti dėl nežmoniškos kainos (atsižvelgiant į infliaciją, dabar tai būtų apie 50 tūkstančių litų), antra vertus, šis kompiuteris buvo iki galo neišbaigtas. Jis buvo daromas iš naujausių detalių, turėjo greičiausią tų laikų mikroprocesorių („Motorola 68000“), bet dėl detalių trūkumo vienas dalis tekdavo keisti kitomis, kompiuteriai skirdavosi, dėl to imdavo lįsti visokios bėdos, programos lūžinėjo, be to, viskas veikė tragiškai lėtai. Nevykėliškas stebuklas, nors ir tapęs sensacija, įmonei atnešė vienus nuostolius.
Bet Steve’as nenusivylė. Jis susirado „Pepsi“ kompanijos vadovą – tą patį legendinį Johną Sculley, sugalvojusį testus, kuriuose „Pepsi“ pasirodydavo skanesnė už „Coca-Colą“. S. Jobsas šiam pareiškė tiesiai: „Arba tu eisi su manimi ir pakeisi pasaulį, arba visą likusį gyvenimą pardavinėsi saldintą vandenį.“ Johnas pasirinko „Apple“, metė „Pepsi“ ir tapo žmogumi, išspyrusiu Steve’ą Jobsą iš darbo. Kita vertus, Johnas Sculley išaugino „Apple“ pardavimus dešimteriopai, o paskui privedė kompaniją prie bankroto ribos, todėl ir pats buvo išspirtas.
Bet nenukrypkim. Steve’as, pamatęs, kad „Lisa“ yra nevykęs šlamštas, metė šį daiktą ir ėmė kurti naują stebuklą. Naujas kompiuteris turėjo būti bent kelis kartus pigesnis, dirbti be klaidų ir greitai, o ir išvis – turėjo padaryti perversmą, kurio nepadarė „Lisa“. Ir 1984 metais atsirado „Macintosh“. Jis buvo keturis kartus pigesnis, žymiai paprastesnis ir suprantamas kiekvienam idiotui. Kai „IBM PC“ savininkai turėdavo įvedinėti komandas rankomis, „Macintosh“ savininkai baksteldavo pele kur nors. Ir paskui tyčiodavosi iš vargšų PC savininkų.
Žinoma, Steve’as Jobsas buvo laimingas. „Apple“ kompanijoje tuo metu jau dirbo keli tūkstančiai žmonių ir visi jį garbino, kaip kokį sektos pranašą. O Steve’as toliau kraustėsi iš proto. Į darbą jis ateidavo vakare, surengdavo posėdžius, trunkančius iki vidurnakčio, tada visą naktį rašinėdavo visiems faksus, o paskui surengdavo naują posėdį 7 val. ryto ir eidavo miegoti iki kito vakaro. Tai tipiškas hakerių elgesys. Jie labai mėgsta dirbti naktimis, o miegoti dienomis. Tai hakeriško pamišimo požymis.
Nors „Apple“ inžinieriams toks darbas ir patiko, nes jie visi buvo hakeriai – kompiuterių revoliucijos herojai, kuriems svarbu žinios ir nauji potyriai, šitai nepatiko kompanijos vadovybei. Ir ta vadovybė nusprendė, kad kompanijos įkūrėjas švaisto lėšas ir savo rizikingais projektais gali privesti firmą prie bankroto. Čia, žinoma, buvo Johno Sculley mintis. Na, tuo ir baigėsi – vadovai pasitarė ir nusprendė, o Steve’as Jobsas atsidūrė gatvėje.
Aišku, nors ir išmestas iš įmonės, Steve’as nenusiminė. Jis nutarė viską pradėti iš naujo ir sukurti kitą kompiuterį, kuris nukonkuruotų viską, kas tik egzistuoja. Gal todėl kita įmonė ir buvo pavadinta „NeXT“ (angl. kitas). Nuo 1985 iki 1988 metų įmonė tyliai kažką rezgė, o tada pasauliui parodė, kokie kompiuteriai bus XXI amžiuje. Ir, savaime aišku, tai buvo tobula nesėkmė. Kelis metus „NeXT“ bandė pardavinėti savo kūrinius – ne šiaip kompiuterius, o tikrus stalinius superkompiuterius, kuriuose buvo neįtikėtinai moderni (net ir šiais laikais padoriai atrodanti) operacinė sistema „NextStep“. Ten buvo ir nauja programavimo kalba – Objective C, kuri panaši į tiesiog idealų C ir Modula II sintaksės bei paties Steve’o Jobso svajonių junginį. Ir dar ten buvo pirmoji pasaulyje grafinė programavimo aplinka. Ir dar ten buvo Internetas.
Paaiškėjo, kad tobulas kompiuteris nereikalingas niekam, išskyrus mokslininkus. Išrankiems žmonėms pakako „Macintosh“, o neišrankūs apsieidavo, naudodami kokį nors „IBM PC“ kloną. „NeXT“ kompiuteriai buvo idealiai gražūs, idealiai patogūs, tačiau nenormaliai brangūs. Ir niekas nerašydavo jiems programų. Tai buvo eilinė nevykėlio Steve’o Jobso nesėkmė. Tiesa, šitą nesėkmę kažkaip panaudojo Timas Bernersas-Lee, būtent „NeXT“ kompiuteriu sukūręs pasaulinį Voratinklį. Taip, mums įprasti internetai – tai to paties Steve’o Jobso pamišimo rezultatas. Norite to ar nenorite, bet taip jau yra: kai skaitote „Delfi“, ieškote kažko „Google“ ar apsilankote žymių lietuviškų hakerių sukurtame Poko.lt puslapyje – prisiliečiate prie eilinių Steve’o Jobso veiklos padarinių.
Žinoma, Steve’o Jobso pamišimas buvo toks didelis, kad jam nepakako „NeXT“. Todėl jis nusipirko kažkokią specialiųjų kino efektų studiją, kūrusią visokius efektus „Lucasfilm“ kompanijos „Žvaigždžių karams“. Steve’as Jobsas iš šios firmos nutarė padaryti tikrų superkompiuterių įmonę, kuri kurtų, gamintų ir pardavinėtų trimatės vizualizacijos sistemas. Bet ir vėl paaiškėjo, kad niekam tų trimačių superkompiuterių nereikia. Įmonė bandė reklamuotis ir parodyti pasauliui, kokie geri jos kompiuteriai, todėl sukūrė reklaminį filmuką, pavadintą „Luxo Jr.“, kuriame du staliniai šviestuvai spardė kamuolį – tai buvo galimybių demonstracija. Kita vertus, tai buvo ir paties Steve’o Jobso pamišimo vizualizacija. Tas „pamišimas“ gavo „Oskarą“, kaip geriausias 1986 metų trumpametražis animacinis filmas, o nevykėliai hakeriai rado naują pajamų šaltinį – jie ėmė kurti visokias reklamas, kitus pamišėliškus filmukus, kol galų gale sukūrė net ir pilnametražį animacinį filmą „Toy Story“, kuris vėl gavo „Oskarą“ ir krūvas kitų apdovanojimų. Taip, ta nevykėlių hakerių firma – tai „Pixar“, kurią Steve’as vėliau pardavė „Disney“ kompanijai, tapdamas didžiausiu pastarosios akcininku.
Bet čia nukrypome nuo temos (o ir kaip nenukrypsi, kai pasakoji apie Steve’o pamišimą). Grįžkim prie mūsų avinų* iš „Apple“. Johnas Sculley, išmetęs „Apple“ kūrėją, kompanijos pajamas išaugino dešimteriopai, tačiau jis nebuvo hakeris. Jis suprato, kad kompanijai reikia tobulėti, tačiau neturėjo pamišusių idėjų, todėl įmonė ilgainiui tapo nevykėlišku, nepaslankiu monstru. „Microsoft“ ėmė vytis „Apple“, sukurdama „Windows“, „Intel“ architektūra ėmė vytis našumu „Motorola 68k“, o paskui – ir „PowerPC“, o „Apple“ vis bandė gaminti kompiuterius, kuriuose dirbtų dar pirmiesiems „Macintosh“ skirtos programos. Žinoma, „MacOS 7“, palyginti su „Windows“, vis dar atrodė kaip stebuklas, tačiau ji turėjo seną senutėlę bėdą: joje vienu metu tegalėjo dirbti viena programa. „Apple“ bandė kurti savo „UNIX“ versiją, visokius kišeninius kompiuterius, tačiau vis kažkur nepataikydavo. Matyt, problema buvo paprasta: vadovybei trūko beprotybės.
Baigėsi tuo, kad Johnas Sculley buvo išmestas, į jo vietą paskirtas kitas vadovas, kuris vėl buvo išmestas, o tada atėjo toksai Gilas Amelio, kuriam užteko proto atleisti trečdalį neaišku ką veikiančių „Apple“ darbuotojų, sustabdyti dešimtmetį besitęsiančius bandymus iš senovinės „MacOS“ padaryti normalią operacinę sistemą ir už paskutinius sukrapštytus „Apple“ pinigus (429 mln. JAV dol.) nupirkti bankrutuojančią „NeXT“ kartu su Steve’u Jobsu. Matyt, tai buvo paskutinis lašas „Apple“ direktorių tarybai, nes tie ėmė ir atleido Gilą, net nepaisydami to, kad jis įmonei sugebėjo grąžinti pelningumą. „Apple“ vadovybė nusprendė paprastai: „Jei jau skęstame, tai su fanfaromis“. Ir paskyrė į prezidentus tą patį kadaise išmestą Steve’ą Jobsą…
„Apple“ posūkis buvo tiesiog radikalus: jie nutarė atsisakyti visko, kas tik įmanoma. „Obuolys“ tuo metu augino savo klonų gamintojus, kurie tiesiog atiminėjo pinigus iš įmonės, siūlydami geresnius kompiuterius pigiau. Panašią bėdą kadaise patyrė „IBM“, kai priviso PC klonuotojų, tačiau „Apple“ čia turėjo vieną privalumą: visi buvo priklausomi nuo būtent „Apple“ gaminamos operacinės sistemos, kitaip tariant, nuo „Apple“ malonės. Steve’o Jobso sprendimas buvo paprastas: visus uždaryti, o pačią sėkmingiausią firmą – „Power Computing“, kuriai buvo suteiktas leidimas gaminti „Macintosh“ klonus be apribojimų – tiesiog nupirkti. Jau 1998 metais „Apple“ pasiūlė pasauliui naują stebuklą – „iMac“ kompiuterį. Išties tai būtų buvęs eilinis „Macintosh“, jei ne jo išvaizda: jis buvo spalvotas, permatomas, lyg apčiulptas ledinukas, o tiek monitorius, tiek visas kompiuteris sukišti į vieną korpusą. Per kokį mėnesį „Apple“ tapo daugiausiai JAV kompiuterių parduodančia įmone.
Greitai „Apple“ įkišo nosį ir į filmų redagavimo rinką – tai irgi buvo S. Jobso idėja, matyt, atsinešta dar iš „Pixar“. Lygiai taip pat pasirodė ir muzikos redagavimo programos, o tam, kad išvengtų priklausomybės nuo „Microsoft“, „Apple“ ėmė kurti ir biuro programas. Galų gale 2001-aisiais pasirodė nauja „Apple“ operacinė sistema – tai buvo pagerintas „NextStep“ variantas: visavertė „UNIX“ su PostScript grafika, ta pačia Objective C kalba ir daugybe visokių galimybių, kurių neturėjo nė vienas konkurentas. O tada ir plūstelėjo visokiausios naujienos – „iPod“, „iTunes“, „iPhone“, „iPad“ ir taip toliau. Tiesą sakant, visas tas naujoves jau ir patys žinote. Nuo 2003 iki 2006 metų „Apple“ akcijų kainos pakilo daugiau kaip dešimt kartų – nuo 6 iki 80 JAV dolerių. O dabar „Apple“ akcijos parduodamos jau po 364 dolerius. Ir firma vis dar auga, vis dar plečia savo įtaką.
Tai štai, kaip jau minėjau, Steve’as Jobsas atsistatydino iš „Apple“ vadovo posto. Ir po kelių savaičių numirė. Nuo vėžio, kurio ilgai nesigydė, tikėdamasis, kad pakaks valios pasveikti. Tą pačią dieną „Apple“ parduotuvės visame pasaulyje paskelbė gedulą, o Steve’o gerbėjai į jas ėjo kaip į bažnyčią. Gedulinga nuotrauka atsirado vietoj „Apple“ internetinės svetainės, o tūkstančiai žmonių savo „iPhone“ telefonuose uždegė kompiuterines žvakeles.
Ir tą pačią dieną pasaulyje ėmė plisti nauja žinia: Steve’as Jobsas nemirė. Jo esą mirties data – tai dar vienas jo pokštas su skaičiais: jis gimė 1955-aisiais, o mirė 2011-aisiais, tad 9 – 1 – 2=6, o 55 + 11 = 66, taip ir vėl gauname 666. Tad nenuostabu, kad pasigirdo kalbų, jog visa tai tėra inscenizacija: specialiai „Twitter“ tinkle paleistas memas – „Steve Jobs just died“, esą turėjusi išreikšti vartotojų nusivylimą, kai „Apple“ vietoje „iPhone 5“ pademonstravo dar vieną „iPhone 4“ versiją. Kiti gandai skelbia, kad čia naujo, dar neviešinamo Steve’o Jobso projekto reklaminės kampanijos pradžia. Ir tas naujas projektas apvers pasaulį dar kartą.
Beprotis ir nevykėlis mums parodė, kokie paprasti yra kompiuteriai ir kiek daug galime pasiekti gyvenime. Jis atvėrė mums naują pasaulį ir vaizdžiai parodė hakerių etikos principus: laisvai pasiekiamą informaciją, kompiuteriais kuriamą grožį, galimybę pakeisti pasaulį ir tai, kad visokie moksliniai laipsniai nereiškia nieko. Net jei niekada nenaudojote jokio „Apple“ gaminio, Jūs dabar naudojatės Steve’o išradimais ar tiesiog kitų žmonių idėjomis, kurias šis hakeris pavertė realybe. Jo dėka visiems įprastais dalykais tapo nuotraukos kompiuterio ekrane, kompiuterio pelė, išmanusis telefonas, skaitmeninis fotoaparatas, galų gale – tiesiog IT mūsų namuose.
Trilijonas litų išties nieko nereiškia. Svarbu tik būti savimi. Net jei kitiems atrodo, kad esi beprotis ir nevykėlis.
* „Grįžkim prie mūsų avinų“ – taip ėmė šaukti vienas viduramžių teisėjas, kai kažkokie dėl avinų besiteisę ieškovai ėmė kaltinti vieni kitus kuo papuola, įskaitant ir tuo, kas su kuo miegojo, kieno žmona baisesnė ir taip toliau.
