Papasakojęs, kaip tavo ar tavo pažįstamų gyvenimus pakeitė internetas, galėsi laimėti mažą nešiojamąjį kompiuterį!
Dalyvauk istorijų konkurse ir aprašyk, kaip tavo ar tavo pažįstamo gyvenimas pasikeitė atradus internetą, kokie atradimai jį nustebino, kokie sunkumai užklupo ir kaip jie buvo įveikti.
Pasakojimus (lietuvių kalba, ne ilgesnius nei 1 300 spaudos ženklų, įskaitant tarpus) nuo rugsėjo 13 d. iki rugsėjo 28 dienos siųsk adresu info@bibliotekospazangai.lt. Laiške būtinai nurodykite savo kontaktinius duomenis (vardą, pavardę, el. pašto adresą, telefono numerį, adresą).
Rašinius vertins komisija, kurią sudaro projekto „Bibliotekos pažangai“ ir naujienų portalo DELFI atstovai, tinklaraštininkai ir komunikacijos specialistai.
Geriausi rašiniai bus publikuojami DELFI portale, šalia šio rašinio, o įdomiausios istorijos autorius bus apdovanotas nešiojamuoju kompiuteriu. Vienas konkurso dalyvis gali sukurti ir atsiųsti daug skirtingų rašinių.
Susipažinti su konkurso taisyklėmis gali ir paskambinę nemokamu informaciniu telefonu 8 700 114 44.
DELFI siūlo susipažinti su įdomiausiomis atsiųstomis istorijomis
JUSTINAS
Aplankyti pasaulio galerijas dabar nesunku
Internete aš dažniausiai skaitau naujienas. Nors daug spaudos prenumeruoju, bet kartais per radiją išgirdęs laikraščių apžvalgas minint kokį nors straipsnį, kurio neturiu, nuvažiuoju į biblioteką ir, susiradęs internete, paskaitau.
Bibliotekoje esu bene vyriausias interneto vartotojas, jau 82 metus pasitikęs marijampolietis. Tačiau, net ir būdamas tokio garbaus amžiaus, išdrįsau įžengti į plačiąsias interneto erdves.
Kartą išgirdau per radiją, kad senjorai kviečiami į kompiuterinio raštingumo kursus ir nedvejodamas ten pradėjau lankytis. Pramokęs naudotis kompiuteriu pradėjau lankytis Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ir kiek galima išnaudoti interneto privalumus. Internete skaitau ne tik laikraščius, susikūriau pašto dėžutę.
Bet ne tai svarbiausia! Tokie jau buvo laikai, kad daugiau kaip prieš 20 metų ne tik dailininkai, bet ir kiti intelektualai, neturėjo sąlygų praplėsti savo žinias toliau nei už Rusijos ir išplėsti savo darbų įvaizdį plačiose sferose.
Šiandien mano darbai jau eksponuojami interneto svetainėse, kur su jais gali susipažinti ne tik aplinkiniai žmonės, bet ir Lietuvos bei kitų kraštų žmonės. Tačiau dar didesnė vertybė yra tai, kad, suradęs bent kiek laisvesnio laiko savo kūrybinėje veikloje, semiuosi naujų idėjų apsilankydamas žymiausiose pasaulio meno galerijose.
Dabar jau nėra jokių kliūčių patekti į kitų šalių meno lobynus, nugalint aukščiausius kalnus ar perplaukti vandenynus ir tokioms kelionėms skirti pakankamai laiko.
Tai – internetas, pagrindinis mano pagalbininkas, kuriam reikia, palyginti, nedaug laiko, bet galima gauti pakankamai daug vertingos informacijos, o, svarbiausia, kūrybinių idėjų iš daugelio pasaulio informacijos išteklių. Nereikia man dabar ir keliauti su savo paveikslais, nes juos galiu pasiūlyti virtualioje erdvėje.
Na, galima ir pabendrauti su savo kolegomis ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Antra vertus, internetas neleidžia pasenti. Ir, iš tiesų, nors sulaukiau jau 82 metų, bet galiu bendrauti, keliauti ir pateikti savo darbus virtualioje erdvėje. Tai man suteikia ne tik naujų galimybių, bet ir reikalauja įsipareigojimų savo kūrybos tobulinimui.
O būtent turimos meno istorijos žinios man suteikia galimybę racionaliai pasinaudoti internetinėmis pasaulio meno galerijomis.
Visų pirmiausia, šios žinios padeda per dailininkų asmenybes ir jų žymius darbus toliau lankytis ne tik į jų, bet ir kitų, visiškai naujų, bet pakankamai žymių menininkų galerijose.
Labai džiaugiuosi, kad vienas jauniausių Lietuvos menininkų, Vilmantas Marcinkevičius, jau išėjo į pasaulinę galeriją. Prestižinėje „Saatchi“ galerijoje Londone pradėtas eksponuoti šio lietuvių menininko kūrinys „XXI amžiaus Madona“.
Per savo žinojimo galeriją aš jau susipažinau su „n“ galerijų... Mane labai traukia ne tik www.artlondon.com, www.art.com, www.art.net, o šiandien jau ir per Lietuvoje sukurtas duomenų bazes, kaip antai, www.artonline.lt ir daugelį kitų, kurių sąrašai vos telpa į mano užrašų sąsiuvinį.
Džiaugiuosi, kad galiu Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje naudotis viešąja interneto prieiga. Tai mane netgi gelbsti, nes, jeigu būtų internetas namuose, tai galėtų jis šiek tiek išvesti iš dienos ritmo ir nugvelbti laiko nuo kitos mano, menininko, veiklos.
Labai džiaugiuosi įvaldęs internetą. Tai jis man praturtina intelektą. Tai jo pagalba pabuvoju žymiausiose pasaulio galerijose ir pasisemiu vis naujų minčių savo kūrybai.
-----------------------------------
GRITA
Internetas pakeitė mano ir mano šeimos gyvenimo būdą iš pagrindų.
Jeigu ne internetas – sėdėčiau ir laukčiau vakaro žinių per televiziją.
Jeigu ne internetas – rašydama savo baigiamąjį darbą būčiau nusigraužusi nagus. Gyvenu mažame miestelyje, o mane ir mokslinę užsienio literatūrą skyrė bemaž 40 kilometrų. Dieną – darbas, po darbo – šeima, tad mane išgelbėjo galimybė knygas peržiūrėti internetu.
Jeigu ne internetas – šeima pietus gautų pusvalandžiu anksčiau, turiu sugebėjimą „užsiskaityti“ įdomią informaciją.
Jeigu ne internetas – neturėčiau savo hobio. Interneto platybėse labai netikėtai sutikau daug bendraminčių, netgi turime savo klubą virtualiame pasaulyje.
Jeigu ne internetas – mano kulinarinės žinios vargiai būtų įvertintos teigiamu pažymiu.
Jeigu ne internetas – skalbiniai jau būtų išlyginti, o vakarykščiai blynai – mažiau prisvilę.
Jeigu ne internetas – su vyru ginčų dėl eiliškumo naršyti jame tikrai būtų mažiau.
Jeigu ne internetas – nebūčiau „atkapsčiusi“ tiek savo laikų muzikos ar filmų.
Jeigu ne internetas – su savo giminaičiais, kurie yra užsienyje, bendraučiau žymiai rečiau.
Jeigu ne internetas – vakarykštis darbinis projektas nebūtų toks vykęs.
Jeigu ne internetas su savo „blog‘ais“ apie keliones, perskaitytas knygas, matytus spektaklius – mano norų sąrašas tikrai būtų trumpesnis.
-------------------------
JOLANTA
Amžius mokytis ne kliūtis
Mano bibliotekos skaitytojas ir kaimynas Petras dar visai neseniai neturėjo nei kompiuterio, nei interneto. Pagyvenęs, ligų išvargintas žmogus dažnai užsukdavo į biblioteką knygų, o kartą dingo ilgesniam laikui. Pasidomėjus, kas yra kaimynui, sužinojau, kad sunkiai susirgo ir jam persodinta širdis.
Bet, atrodo, nepraėjo ir metai, kai jis vėl apsilankė. Sakė, kad sveiksta ir gerai jaučiasi, tik skaityti pradėjo mažiau. Laikas bėga, viskas keičiasi. Mūsų Meikštų biblioteka laimėjo projektą ir bibliotekoje atsirado 3 naujutelaičiai kompiuteriai.
Juos iš pradžių okupavo vaikai, o po to visiškai nedrąsiai – ir suaugusieji. Prasidėjo mokymai, pradėjau kviesti ir senyvo amžiaus žmones. Tie, kurie pabandė, vėliau pasakys, kad jų gyvenimus internetas tikrai pakeitė. Atėjo vieną kartą ir Petras.
Sako: „žinai, pamokink tu ir mane, atsibodo tik namuose sėdėti ir apie ligas galvoti. Girdėjau, čia ir skelbimų visokių galima rasti ir visokių kitokių įdomių dalykų“.
Pradėjome. Sekėsi jam labai gerai, apsilankymai bibliotekoje dažnėjo, o laikas, praleistas prie kompiuterio, vis ilgėjo. Vieną kartą jis man ir sako: „noriu įsivesti internetą namuose, nes mano gyvenimas pasikeitė, pasidarė įdomesnis. Kelio į biblioteką nepamiršiu, nes tu mane dar ne kartą konsultuosi...“
Taip ir įvyko. Turi dabar Petras kompiuterį namie, praradau aš lankytoją, bet džiaugiuosi. Matau, kaip jo gyvenimas pasikeitė. Pasigyrė man, kad pats pagal skelbimą automobilį rado (dabar jau važinėjasi nauja „audine“), paskui padėjau jam Skypę programėlę įsisavinti, tai dabar bendrauja su giminaičiais ir tokią pat ligą turinčiais žmonėmis.
Vis rečiau prašo mano pagalbos – na, ir puiku. Atėjo neseniai, paklausė, kur su medžiotojais galima pabendraut, apie medžioklę paskaityt. Užsirašė adresus, pakalbėjom apie viską. Džiaugiasi, žmogus, kad turi internetą, kad jo gyvenimas dabar nenuobodus...
Norėtųsi, kad visi mano bibliotekos lankytojai taip galvotų.
-----------------------------------
VAIVA
Aplink nuostabūs vaizdai: kalvos, gėlės, medžių žiedai, dydžio sulig kumštis, idealiai sutvarkyti kiemai, prabangūs automobiliai...
Tolumoje baltuoja šiltnamių stogai, kurie atrodo lyg apsnigti laukai vasaros vidury. Arti žmonių nėra, tačiau tolumoje kažkas juoduoja. Gal tai žmonės, o gal galvijų banda? Neįžiūriu...
Mano tyrinėjimą nutraukia iki skausmo pažįstamas garsas. Pašoku nuo kėdės, pradedu ieškoti ausinių, mikrofono, širdis daužosi: kad tik suspėčiau. Tačiau spėju, dar greitai nubėgu į virtuvę, pačiumpu kelis obuolius ir patogiai įsitaisau priešais monitorių.
- Labas!
Kurį laiką tyluma, tačiau traškesys ausinėse išduoda, jog ryšys yra. Laukiu mylimiausio, švelniausio ir gražiausio balso.
Kelios sekundės ir mes jau etery (taip juokaujam su mama)! Mus skiria keli tūkstančiai kilometrų, tačiau kasdien kartu geriam arbatą, dalijamės naujienomis, juokaujam ir kartais paverkiam...
Laikas greitai prabėga, reikia atsisveikinti, tačiau dar spėju paklausti:
- Kas ten juoduoja tolumoje?
- Ten avys. Labanakt ir iki rytojaus!
- Labanakt...
Spaudžiu „atsisiųsti“ mygtuką, įrašau nuotrauką į aplanką, kurį pavadinau „Mamos nuotraukos iš Anglijos“.
Pagalvoju, visagalis internetas išmokė džiaugtis, liūdėti, bendrauti ir mylėti net kai skiria tūkstančiai kilometrų. Šis ryšys niekada nenutrūks...
--------------------------------
MANTAS
Internetas man išgelbėjo gyvybę
Esu jaunas, gyvenimą mylintis vaikinas. Mano problema prasidėjo prieš 11 metų – susirgau raudonąja vilklige. Gydžiausi, pasiekiau ilgalaikę ligos remisiją. 5 metus jaučiausi gerai, buvau kaip sveikas. \
Kas nežinot, vilkligė yra autoimuninė liga. Organizmas neatpažįsta savo organų ir pradeda atmetinėti juos kaip svetimkūnius: inkstus, plaučius, kraujagyslių sistemą ir t.t...
Turbūt daug kas pagalvotų, prie ko čia internetas? Kadangi neblogai moku anglų kalbą, susiradau forumų, kuriuose bendraudavo ta pačia liga sergantys žmonės. Bendravimas su jais man padėjo psichologiškai. Vieną dieną liga smogė man visa jėga.
Prasidėjo problemos su inkstais, plaučiais, o kartu ir širdim. Išsivystė plaučių hipertenzija (padidėjęs spaudimas plaučių arterijoje). Spaudimas slėgė širdį, trūko oro, galiausiai, nebepasikėliau iš lovos.
Gydytojai darė viską, kas įmanoma, bet neįtikino ligonių kasų, kad man reikalingi brangūs vaistai, mažinantys spaudimą plaučių arterijoje, kuriais gydymas mėnesiui kainuoja 30 000 Lt. Be jų būčiau išgyvenęs apie pusę metų.
Neturėdamas kitos išeities, iniciatyvos ėmiausi pats. Čia man labai pagelbėjo internetas. Ėmiau ieškoti šios ligos specialistų kitose šalyse, klausdavau jų patarimų. Vieną dieną susipažinau su malonia gydytoja iš Australijos. Susibendravom.
Ji nuoširdžiai pergyveno dėl manęs. Jos ligoninėje buvo vaistų, kurie man taip reikalingi. Gydytoja pasiūlė man jau nurašytų, su keliais mėnesiais pasibaigusiu galiojimo laiku, vaistų.
4 mėnesius ji man siuntė juos, nurodydama, kaip vartoti. Ir po truputį aš atsigavau, pasiekiau remisiją. Pateikus ligonių kasoms naujus duomenis, kad vaistai veikia, jos vis dėl to kompensavo šiuos vaistus.
Esu labai dėkingas gydytojai iš Australijos, tuo pačiu ir internetui, be kurio, turbūt, jau nerašyčiau.
Nežinau, kiek man dar liko, bet, turbūt, interneto dėka išmokau džiaugtis gyvenimu, gyventi taip, lyg kiekviena diena būtų paskutinė...
-----------------------------------
VANDA
Norisi kuo daugiau žinoti, tobulėti.
Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad, sulaukusi penkiasdešimties metų, sėsiu prie kompiuterio. Sūnus studijuodamas jau turėjo kompiuterį, internetą ir vis mane kviesdavo pasimokyti.
Bet man būdavo neįdomu ir pikta, kad jis per ilgai sėdi prie kompiuterio ir gadina akis. Taip buvo iki 2007 metų, kol Kratiškių bibliotekos vedėja Aldutė įkalbėjo ir užrašė į kursus „Lietuvos e. piliečio kompiuterinio raštingumo pradmenys“.
Nelabai norėjau eiti mokytis, bet, pamačiusi, kad ir vyresnės už mane ruošiasi, pagalvojau, kad gal ir aš nesu kvailiausia iš visų ir reikia pabandyti. Sėkmingai mokiausi, išlaikiau baigiamąjį tęstą ir nusipirkau kompiuterį. Bijojau, kad neužmirščiau to, ką išmokau...
Tokia buvo mano pažinties su kompiuteriu pradžia. Palaipsniui tobulėjau, mokiausi savarankiškai ir dabar nebeįsivaizduoju savęs be kompiuterio, be interneto.
Esu medikė, todėl nemažai naršau po internetą ieškodama atsakymų, patarimų apie įvairias ligas, vaistus. Patikusius straipsnius nusikopijuoju, panaudoju juos darbe sanitariniam švietimui. Giminių rate mėgstu organizuoti vakarėlius.
Čia taip pat reikalingas internetas. Randu įdomių sveikinimų, patarimų, žaidimų. Kartu su vyru ūkininkaujame. Po dienos darbų aš ir vėl ieškau kompiuterio, ieškau savo draugo interneto, nes įdomu žinoti, kokios grūdų kainos, trąšų kainos, kokie vykdomi naujausi projektai.
Nebereikia skubėti į banką, nes visus mokesčius galiu sumokėti neišėjusi iš namų. O kiek randu visokių patarimų šeimininkėms! Labai mėgstu gėles, daug sužinau apie jų auginimą, o kur dar bendravimas e. paštu. ir t.t. Supratau, kad ne metuose tobulėjimo esmė, o reikia tik nebijoti ir norėti.
Toks tas mano gyvenimas su draugu internetu. Norisi vis daugiau ir daugiau žinoti, tobulėti ir, tikiuosi, kad internetas dar ilgai išliks mano geriausiu draugu.
---------------------------------------
VITALIJA
Kas gi JIS, INTERNETAS?
Kas gi jis, internetas, mano gyvenime? Tradiciniai žodžiai ,,Langas į pasaulį“ skamba lyg matematikos apibrėžimas, lyg prekės kodas... Vis galvojau, koks gi jis, tas pasaulis, telpantis kompiuterio monitoriuje? Dabar žinau gerą atsakymą – super nuostabus!
O tas langas atsivėrė labai paprastai – nuo dešimtmečio sūnaus Daivaro noro prie interneto ir bibliotekininkės Verutės paskatinimo. Mūsų Griškabūdžio miestelio biblioteka antrame aukšte.
Kokia čia kliūtis, sakysit? Bet mums nesvarbu, trys laipteliai ar trisdešimt, mes su Daivaru lyginam juos su Eifelio bokštu, kadangi berniukas nevaikšto... Liūdnais juokais sakant, jo kojos esu aš...
Tačiau vienąkart pažadėjau: keliausim bibliotekon! Tiesą sakant, užnešti Daivarą nebuvo lengva, bet kai pamačiau jo žėrinčias akis, jaudulį, begalinį norą, suradau jėgų. Argi kas išdrįstų pavogti džiaugsmą? Taip keliavom vieną dieną, antrą, trečią, savaitę...
Kartą Verutė pasiūlė: ,,Mokykis pati, pamatysi, kokių dalykų čia atrasi“. Kur jau čia, galvoju, su vaikais prie kompo?
Tiesa, protas seniai motyvavo, kad reikėtų, bet vis tas suvalkietiškas atsargumas nugalėdavo. Pripažinau, kad kompiuteris ir internetas tampa kiekvienos šeimos būtinybe.
Yra toks geras nerimo jausmas – tu neri tarsi į pilną svaigaus oro erdvę. Ji prisipildo raidžių ir vaizdų, visa tai tampa reikalinga informacija. Bet tau vis negana – kyli į tą erdvę tolyn ir tolyn.
Neapsakoma temų gausa, įvairovė, diskusijos, reklama – rinkis ir sugerk visa, kas tau reikalinga. Va taip ir užsikrėčiau interneto manijos virusu. Prireikė mezgimo rašto. Kur ieškoti? Aišku, kad internete.
Pramiegojau vėlai transliuojamas Pasaulio vyrų krepšinio rungtynes. Kas padės? Internetas... Rugsėjo 1 – osios montažui prireikė eilėraščių. Ketinau senamadiškai ieškoti knygose, bet yra greitesnis ir patogesnis būdas: keliauji į Google ir rugsėjo 1 – osios eilėraščių kokteilis tavo ekrane.
Jei pasakočiau, kad iš pradžių ir pelė neklausė, ir pirštai virpėjo, ieškant klaviatūroj reikiamos raidės, būtų juokinga. Man ir dabar daug mieliau rašyti tradiciniu būdu, nes, rinkdama tekstą, dar ilgokai užtrunku, tačiau matyti jį ekrane – geras jausmas.
Gyvenimas ėmė suktis kitu ritmu. Atsirado elektroninis paštas, į kurį man brangūs žmonės atsiunčia geras mintis. Tos mintys kartais suteikia daug jėgų nelengvoje kasdienybėje. Dienos slenka nei per lėtai, nei per greitai – 24 valandų per parą tikslumu.
Kelias bibliotekon – lyg kasdieninis ritualas. Daivaras neria į internetinių žaidimų erdvę, o aš... Aš dar mokausi... Dar trūksta įgūdžių ir žinių, vertėtų pastudijuot kompiuterinių pagrindų literatūrą, bet viskas dar prieš akis. Pirmyn veda informacijos troškulys ir nežinau, ar yra jo sotumo riba.
------------------------------------
TOMA
„Nesąmonė“, – tėtis išdidžiai kaip povas praeidavo pro kompiuterį, kai jis atsirado mūsų namuose. Kol aš, brolis ir sesuo mušdavomės, kuris pirmas „googlins“, „skaipins“ ar „geimins“, jis tyliai sėdėdavo ant sofos ir skaitydavo laikraščius.
Taip gyvenome gražiai ir beveik laimingai, kol vieną dieną išgirdome keistą garsą. „Tuk, tuk, tuk“, – žiūrime ir negalime patikėti – mūsų išdidusis tėtis sėdi prie kompiuterio ir baksnoja vienu pirštu į klaviatūrą! „Tėtis, kaip geniukas Vudis!“, – visi pratrūkome juoktis.
O jau kad įsižeidė mūsų šeimos galva! Tačiau „kalenti“ nenustojo. Dažniausiai prie kompiuterio prisėlindavo paslapčia, kai mūsų nebūdavo namuose ar vėlai vakare.
Taip kalenimas kasdien vis dažnėjo, o tėtis klaviatūrą jau baksnojo net dviem pirštais! Popieriniai laikraščiai pamažu dingo iš mūsų namų. Dėl to laimingiausia buvo mama, nes nebereikėjo jų rinkti iš visų pakampių... Tačiau nėra to gero, kas neišeitų į bloga.
„Technologinė okupacija“, – taip vieną kartą sesuo įvardijo padėtį namuose ir išėjo į biblioteką. Dabar kompiuterio ir interneto administratorius yra tėtis, tačiau ir Baltarusijos diktatorius Aleksandras Lukašenka yra demokratiškesnis nei jis. Štai, kodėl mums visai pravestų dar vienas kompiuteris...
-----------------------------------
NERINGA
Internetas. Su malonumu prisimenu, kokia laiminga buvau, kai man pagaliau įvedė išsvajotąjį internetą.
Viskas buvo taip įdomu, nauja, nepatirta. Jau tada supratau, kad kompiuteris ir internetas taps mano neišskiriamais draugais.
Nuo pat pirmų dienų internete naršiau, ieškojau informacijos darbo klausimais, ieškojau buvusių klasės draugų, ėmiau bendrauti skype ir neslėpiau džiaugsmo, kai praktiškai viską rasdavau internete, o jo neribotomis galimybėmis kasdien tik žavėjausi.
Visagalis internetas mane gerokai suviliojo ir ten ieškodavau informacijos, buvusių klasės ir grupės draugų, atidžiai tyrinėjau jų nuotraukas ir stebėjau pokyčius. Tik naudodamasi internetu palaikiau ir tebepalaikau ryšį su užsienyje gyvenančiais draugais ir giminėmis.
Bendravimas, tiesa, ne toks, kaip gyvai, bet, ko nepadaro raidės, tą gali įvairūs ženklai, pavyzdžiui, emocionalūs veidukai. Kuo toliau, tuo daugiau laiko mano gyvenime užėmė internetas. Pati ėmiau jausti nuo jo priklausomybę.
O įsitraukusi į "Facebook" ir pamačiusi, kad vyras arba paauglė dukra artinasi prie kompiuterio, imdavau piktai šnairuoti į juos, kaip į didžiausius priešus, kad jokiu būdu nesugalvotų užimti mano vertybės – interneto erdvės.
Juk reikia paspausti „patinka“ po gražia nuotrauka ar pagirti naują į Facebook įkeltą draugų nuotrauką. O ir „draugų“ ratas gerokai išsiplėtė: ir pažįstami, ir menkai pažįstami, internete ima „draugauti“. Didelė meilė internetui ėmė kenkti realiems santykiams. Ir tada tvirtai pasakiau sau: Stop.
Pamažu ima atslūgti mano perdėta meilė internetui. Neišsižadu ir niekada jo neišsižadėsiu, bet stengiuosi nebeužsimiršti ir suvokti, kad, vis dėlto, didžiausios gyvenimo vertybės yra realiame, o ne virtualiame pasaulyje, kad naudojimasis internetu turi būti saikingas, toks, kad internetas tarnautų tau, o ne tu vergautum jam.
-----------------------------------
JONAS
Pirmą kartą žodį „kompiuteris“ išgirdom 1988 metais, kai mano tolimas giminaitis buvo nuvažiavęs į Ameriką pas savo dėdę. Jis parsivežė kompiuterį į namus. Kiek pasinaudojo, o paskui pardavė.
Tuo metu kompiuteris manęs nesužavėjo. Aš nemačiau ir neįsivaizdavau, kaip jis atrodo.
Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, vis dažniau per Lietuvos radiją buvo (ir dabar yra) laida „Žinių amžius“. Šios laidos specialistai daug pasakojo apie kompiuterį ir internetą: kaip įsigyti, kaip išmokti, kaip saugiai naudotis. Tačiau tuo metu manęs tai nesudomino. Man patiko tik klausyti tų laidų, o širdyje neturėjau noro mokytis. Tarsi laukiau tam tikro momento. Ir... pradžia buvo, kai vaikai išmoko naudotis kompiuteriu ir internetu, bet net ir tada aš dar nesugalvojau mokytis.
Ėjo metai... Vaikams kompiuteris tapo kasdienybe. Bet tik vaikams, o ne mums su žmona.
Mano dukra pradėjo mokytis Klaipėdoje, rečiau būdavo namuose, rečiau ir kalbėdavome apie kompiuterį ar internetą. Sūnus naudojosi kompiuteriu, bet mūsų neragino naudotis juo. Tačiau vieną savaitgalį, grįžusi iš Klaipėdos, dukra vėl prabilo ir pradėjo įkalbinėti mokytis dirbti kompiuteriu. Ir, štai išgirdome apie projektą „Bibliotekos pažangai“, nes dukra dažnai lankosi Molėtų bibliotekos informacijos skyriuje. Ir, daugiau sužinoję iš bibliotekininkių apie pagalbą norintiems išmokti dirbti kompiuteriu, su žmona nutarėme mokytis. Pradėjome lankytis kursus, kuriuos vedė bibliotekininkės. Dešimties dienų kursas buvo gera pamoka, kaip susigyventi su naujomis technologijomis.
Kursai baigėsi, bet aš dar vis mokausi, beveik kasdien ateinu į biblioteką ir dar vis mokausi... Tačiau jau galiu parašyti laišką dukrai (nes esu susikūręs elektroninį paštą tinklapyje „Google“), galiu elektroniniu būdu jį išsiųsti. Galiu skaityti laikraščius, žurnalus virtualioje erdvėje, galiu peržiūrėti įvairius vaizdus, parsisiųsti filmus ir žiūrėti namuose, tai, kas tik buvo mano svajonėse, tapo realybe. Tai labai didelės galimybės. Aš dabar labai patenkintas.
Pastaba: dabar Lietuvoje sunkmetis ir mes namuose negalime naudotis kompiuteriu, todėl naudojamės bibliotekos paslaugomis. Ir, kaip minėjau, aš ir mano žmona dažnai lankomės bibliotekoje ir esame labai patenkinti atradę šią galimybę. Dabar tai tapo mūsų šeimos informacinių technologijų dienomis bibliotekoje.
----------------------------------------
VIDA
2010 m. sausio mėnesį likau be darbo. Iš karto kilo mintis: kaip ieškosiu darbo, jei nemoku naudotis kompiuteriu? Užsiregistravau į mokymo kursus Trakų viešojoje bibliotekoje. Jausmas ne koks – man jau 42 metai, o apie kompiuterį visiškai nieko neišmanau. Ir gėda, ir bėda, bet išmokstama. Taigi, pradėjau lankyti užsiėmimus. Buvo įdomu, bet ir vargau! Klaviatūra naudotis buvo labai sunku, raidės „lakstė“, klaidų daug, kol susižiūri kas ir kaip, nors truputį ne ten paspaudi ir viskas. Oi, geriau neprisiminti...
Vargo tikrai buvo, bet mūsų bibliotekos darbuotojos tikrai šaunios, labai padėjo. Taigi, pačią pradžią, kaip naudotis kompiuteriu, skype, susirasti informaciją, parašyti dokumentą, susikurti savo elektroninį paštą, atsisiųsti nuotraukas, išmokė. Baigus kursus ir toliau lankiausi bibliotekoje, mokiausi pati. Kas neaišku – klausdavau darbuotojų, jos viską paaiškindavo. Tikrai esu be galo joms dėkinga, tariu didelį „ačiū“.
Svarbiausias dalykas, kad kompiuteriu pati susiradau darbą ir šiuo metu dirbu. Laisvalaikiu lankausi bibliotekoje, naudojuosi internetu, laisvai susirašinėju su draugais bei drauge, gyvenančia Švedijoje. O pats svarbiausias dalykas yra tas, kad aš kitaip jaučiuosi: nebijau susirasti informacijos, kurios man reikia. Šiuo metu ir toliau mokausi, nes dar daug ko nežinau...
-----------------------------------
ALMA
Biblioteka. Laikraščiai, žurnalai, knygos...
Knygos buvo ir yra geras ŽMOGAUS draugas. Gal būt todėl, kad knygos gyvenimas daug kuo primena žmogaus gyvenimą. Jos, kaip ir žmogus, būna iš pradžių jaunos – naujos vėliau – sensta. Jos, kaip ir žmogus, mėgsta būti švarios, tvarkingos, puošnios. Man, kaip bibliotekos darbuotojai, tenka dažnai pastebėti, kad, kol knyga būna nauja, blizgančiu viršeliu, gražiomis iliustracijomis, tai į ją krypsta daugelis akių ir rankų. Ją norisi vartyti, sklaidyti, skaityti. O kai nuo žmogaus rankų knyga susidėvi, ji tarsi paukštis stovi suglaudusi sparnus, o taip norisi visiems pasakyti, kad knyga pasikeitė tik išore, juk jos vidus vis vien išliko įdomus, taip norisi, kad knyga nestovėtų, o skristų nešdama išmintį ir žinias tiesiai į žmonių širdis...
Kompiuteris.
Kaimo bibliotekas pasiekia kompiuteris. Vieniems jis iškart atneša džiaugsmą, norą skubėti prie jo, dirbti su juo, semtis žinių. Kitus jis gąsdina, neramina ir stebina tuo, kaip galima su juo dirbti, kaip žinoti ką, kaip ir kada paspausti. Tačiau sakiau ir sakysiu, kad viskas įmanoma, viskas pasiekiama, jei tik to tikrai norima. Tuo dar kartą teko įsitikinti man pačiai, bibliotekos darbuotojai.
Ilgametė mano skaitytoja, gyvenanti Pačkėnų kaime, dažnai apsilanko bibliotekoje. Nuolatos ima knygas, žurnalus, laikraščius. Skaito pati, jos vyras, jos 90-metė mama. Atėjusi visada randa laiko pakalbėti, paklausti, kaip man sekasi, kaip gyvena mano į Londoną išvykusi dukra. Pasipasakoju, parodau atsiųstas nuotraukas. Džiaugiamės abi. Tačiau, vos išjungus kompiuteryje spalvotus nuotraukų vaizdus, jos veidas apsiniaukia, kažko giliai susimąsto, akyse pasirodo ašaros. Klausiu, kas yra? Pravirksta. Susimąsto. Ima pasakot, kad jos sūnus Arūnas senai gyvena užsienyje, ilgai jo nematė, labai pasiilgo. Pasisakė ir tai, kad jos sūnus labai mėgsta keliauti, aplankęs daugybę šalių, atsiuntęs keletą nuotraukų į namus. Atnešė, parodė, virpančiomis rankomis paskaitė keletą ištraukų iš laiško... Apsiverkė... Jaučiau didžiulį skausmą motinos širdyje, mačiau begalinį norą priglausti, apkabinti, nors jau ir suaugusį sūnų, tačiau taip ilgai nematytą, mylimą, laukiamą. Jaučiau visa tai sava širdimi, nes pati žinau, ką reiškia tas nuotolis tarp tėvų, vaikų ir anūkų, kai juos visus skiria tūkstančiai kilometrų.
Išgirdau lyg ir netiesioginį priekaištą, kad tau gerai, nes tu bendrauji kompiuteriu su dukra, nuolatos gauni jų nuotraukas, kalbi su jais skype ir t.t. Uždaviau klausimą, o kas tau neleidžia, kas trukdo visa tai daryti? Žinoma, atsakymas buvo toks, kokio ir tikėjausi: aš nemoku, iš kur man mokėt ir t.t.
Paaiškinau, pasakiau, kad tai nieko nekainuoja, visiems be išimties visa tai prieinama ir pasiūliau savo pagalbą. Atsisėdo, virpančias rankas padėjo ant klaviatūros, staiga atitraukė sakydama: bijau ne tą paspaust. Nuraminau sakydama, kad dėl vaikų mamos gali viską, tad gali ir tu. Tik norėk, stenkis ir viskas bus gerai.
Žinoma, netikėjo. Tačiau su kiekviena diena atsirado vis didesnis noras mokytis. Bendrom jėgom, žingsnis po žingsnio, mokėmės, vėliau sukūrėm jos vardu elektroninio pašto adresą, persiuntėm sūnui.
Džiaugės širdis, matydama moterį anksčiau niekada nedirbusią kompiuteriu, nežinojusią apie kompiuterio galimybes, apie bendravimą kompiuterio pagalba su vaiku, esančiu už tūkstančių kilometrų.
O kaip gera žiūrėt, kai atsisėdusi prie kompiuterio ir atsidariusi elektroninį paštą randa iš sūnaus ne tik ilgą laišką, bet ir atsiųstas nuotraukas iš aplankytų šalių. Džiaugiasi mama, džiaugiasi ir mano širdis, matydama ją laimingą.
Vadinasi, interneto pagalba dar vienas žmogus tapo laimingas. Argi tai ne sėkmė? Argi tai ne sėkmė, kad kaimo žmogui, vos išėjusiam iš namų ir už kelių žingsnių atėjusiam į biblioteką, yra sudarytos sąlygos nemokamai bendrauti su visu pasauliu, su artimaisiais, kad ir kur jie būtų? Sėkmė, ir dar kokia!!!
Nuoširdus ačiū mano ir tų žmonių vardu už visa tai, kad ir kaimus pasiekė kompiuteriai ir nemokamas internetas. Ačiū ir už tai, kad mums, bibliotekininkams, sudarytos visos sąlygos toliau tobulėti, dalyvauti įvairiuose organizuojamuose seminaruose, akcijose, kad galime mokytis patys ir mokyti kitus.