Nepadėtų nė įrodinėjimai, kad silicio plokštelė patrigubins jūsų atminties talpą ir greitį, o gyventi internete galėtumėte amžinai. Kad ir kokie pažangūs ir šiuolaikiški būtume, tai gąsdina. Mūsų kultūra vis dar apeliuoja į gyvą bendravimą arba bent jau apgailestauja dėl šąlančių žmogiškų santykių.
Tačiau tyrinėtojai jau pastebėjo, kad šiandieniniams vaikams, kurių pirmasis žaislas dažnai būna kompiuteris, tokios baimės gali būti nebeaktualios. Jie auga ir bręsta naršydami vien tik asociacijomis susietame internete. Jų patirtį į kelių minučių fragmentus skaldo nuolat skambantys ir naują informaciją pranešantys mobilieji telefonai. Jiems daug patogiau bendrauti interneto pokalbių svetainėse arba SMS žinutėmis, nes ten parašyti „zdrf tj kdl neatvr“ atrodo paprasčiau, nei gyvo pašnekovo paklausti: „sveikas, tai kodėl neatėjai?“
Ši karta vadinama skaitmeninio pasaulio piliečiais arba netgi skaitmeniniais čiabuviais, taip sukuriant aliuziją ne tik į skaitmeninių technologijų keičiamą mąstymo būdą, bet ir į grįžimą prie gentinės visuomenės santvarkos.
Vaikai tingi pajudėti
JAV mokslininkas Johnas Paulas Russo yra įsitikinęs, kad pirmieji skaitmeninės kartos atstovai gimė praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje, kai prasidėjo informacinė revoliucija. Užaugę kompiuterinių žaidimų, nešiojamųjų muzikos grotuvų ir telefonų, DVD diskų ir virtualių bendruomenių apsuptyje jie nebejaučia ribos tarp privačios ir viešosios erdvės, dalijasi savo intymiomis paslaptimis televizijos ekranuose ar interneto dienoraščiuose. Netgi važiuodami vienu automobiliu jie nebendrauja tarpusavyje, nes vienas klausosi automobilio magnetolos, kitas – ausinuko, o trečias žiūri vaizdo įrašus, kuriuos parsisiuntė į „iPod“ grotuvą.
„Mūsų pasaulyje vis daugiau informacijos, vis greičiau reikia ją apdoroti, ji dažnai pateikiama vizualinėmis formomis. Todėl žmogaus smegenys pradeda arba pradės šiek tiek kitaip veikti, keičiasi suvokti pasaulį padedantys pojūčiai“, – aiškino mokslo populiarintojas Rolandas Maskoliūnas.
Lietuvoje devintajame dešimtmetyje dar vyravo sovietinė sistema ir kitoks požiūris į vartojimą. Pirmieji kompiuteriai į namus atkeliavo tik atgavus Nepriklausomybę. Todėl mūsų šalyje vyriausieji skaitmeniniai čiabuviai galėtų būti dabartiniai šešiamečiai–aštuonmečiai.
„Sakyčiau, 16 metų paaugliui kompiuterio reikia ne taip kaip šešiamečiui, nes pastarieji kur kas mažesni pirmą kartą prie jo prisėdo. Šešiolikmečiai dar mielai užsiima ir popamokine veikla, buriasi į kompanijas, eina pasivaikščioti. O dažną aštuonmetį sunku net išvaryti į lauką žaisti krepšinio ar paspardyti kamuolio, nes jam įdomesnis yra kompiuteris“, – pasakojo psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Minialgienė.
Tą patį pastebi ir vaikų darželių auklėtojai, atkreipdami dėmesį, kad kiurksodami prie televizoriaus ar kompiuterio jų auklėtiniai praranda bet kokį norą judėti.
Indaplovė – lygiavertė partnerė
Italų filosofas Luciano Floridi, prognozuodamas visuomenės ateitį, nurodo, kad ateities kartos nurašys biosferą – tą Žemės planetos sluoksnį, kuriame gali gyventi gyvi organizmai.
Kasdienį gyvenimą visiškai okupavus skaitmeninėms komunikacijos technologijoms, biosferą į šoną nustums infosfera – erdvė, kurią sudaro visi informaciją kuriantys žmonės ir prietaisai. Anot L.Floridžio, infosferoje gyvens inforgai, kurių liežuvis nebeapsiverčia vadinti žmonėmis.
Tai bus tarpusavyje susiję informaciniai organizmai, veikiantys tarp kitų informacinių organizmų – kompiuterių ar DVD grotuvų. Paprastai tariant, šiandien įsijungdamas indaplovę žmogus trumpai įžengia į jos pasaulį ir įjungia sau reikalingus nustatymus. Rytoj jis ir plovyklė tiesiog gyvens toje pačioje erdvėje – infosferoje.
Inforgo bruožų jau turi ir šiandieninės visuomenės nariai. Pavyzdžiui, sportinės aprangos gigantė „Nike“ ir IT milžinė „Apple“ parduoda sportbačius-trenerius, bendraujančius su vartotoju per nešiojamą muzikos grotuvą, sujungtą su avalyne. Tačiau L.Floridi ramina, kad tikroji infosfera įsigalės tada, kai žmogus, kur nors namuose pametęs akinius, juos galės rasti per interneto paieškos sistemą.
Tikslių datų, kada šie procesai turėtų tapti realybe, italas nenurodo. Tačiau mokslininkas mano, kad kai dabartinius žmones, infosferos imigrantus, pakeis skaitmeniniai čiabuviai – jų vaikai, pastarieji nebejaus skirtumo tarp infosferos ir to, kas dabar vadinama realiu pasauliu. Infosfera nebebus suprantama kaip atskiras darinys nei materialus pasaulis. Veikiau pasaulis vis dažniau bus suprantamas kaip infosferos dalis. „O kai migracijos procesas baigsis, atskirti nuo infosferos žmonės jausis kaip žuvys, išmestos iš vandens“, – daugumą šiandienio pasaulio piliečių gąsdina filosofas.
Jiems bus nebebaisu
Gyvenimas internete kol kas apsiriboja elektronine bankininkyste, pažinčių svetainėmis ir žaidimu „Second life“. Tačiau mokslininkai jau paskelbė sukūrę technologiją, perduodančią į smegenis tokius pat neuronų impulsus, kokie vyksta, kai žmogus bando ką nors prisiminti. Tai pirmieji žingsniai į kiborgizaciją – žmogaus su kompiuterio elementais, o gal kompiuterio su žmogiškomis savybėmis atsiradimą.
„Anksčiau ar vėliau žmonės pradės implantuotis įvairius lustus, kurie padėtų efektyviau ir sparčiau bendrauti su technika, aparatais, kompiuteriais, apsaugos sistemomis, kasos aparatais, bankais. Jau dabar yra mokslininkų, kurie savo kūne nešiojasi mikroschemas, todėl, pavyzdžiui, durys atpažįsta juos automatiškai, be jokio rakto. Tokie įrengimai leistų išvengti rutina tapusių darbų, o jiems dabar aukojamą dėmesį būtų galima skirti svarbesnei veiklai“, – kalbėjo R.Maskoliūnas. Nors dabar kiborgais tapti pageidauja tik saujelė fanatikų, TV laidos „Negali būti“ vedėjas mano, kad vieną dieną į smegenis montuojama mikroschema taps būtinu elementu, tarkime, siekiant karjeros.
„Žmonėms nesinorės atsilikti nuo konkurentų reakcija, atmintimi ar atsiminimo greičiu, ir įgimtas savybes nori nenori teks stiprinti“, – svarstė tyrinėtojas.
Jei viena kuri nors žmonių civilizacija ims į smegenis montuotis lustus, kitos neišvengiamai atsiliks. Tuomet Žemėje, kaip klasikinėse mokslinės fantastikos knygose, rasis dvi naujos rasės: žmonės ir kiborgai. Kita vertus, tai tegali būti nauja tradicinės visuomenės santykių atmaina. Nepaisant visuotinės informacinių ir ryšių technologijų plėtros, ir šiandien turtingos pasaulio valstybės akivaizdžiai lenkia skurdžius kraštus.
„Ir dabar vienų žmonių vaikai gauna geresnį išsilavinimą bei sąlygas, kitų atsilieka. Tai natūralus procesas. Bet istorija rodo, kad paskui vėl įvyksta kokia nors revoliucija arba karas, ir viskas atsistoja į savo vėžes“, – reziumavo R.Maskoliūnas. Jis pridūrė, kad sėkmingai eksperimentuojant su kiborgais, po kelerių metų susiklostys teorinių prielaidų masiškai naudoti tokio pobūdžio prietaisus.
Novatoriškiausiai nusiteikę svajotojai jau kurį laiką kalba apie „singuliarumo tašką“, kai žmonija sukurs paskutinį savo kūrinį. Tyčia ar netyčia bus sukonstruotas toks žmogaus ir kompiuterio junginys, kuris nugalės homo sapiens ir perims viešpatavimą planetoje. Gal net nebenaikins Atogrąžų miškų.
Tiesa, kol kas dar galime būti ramūs ir tęsti Žemės alinimo darbus – išskyrus minėtą atradimą dėl atminties procesų, mokslininkams sunkiai sekasi perprasti, kaip veikia smegenys.
„Nesu technologijų specialistė, bet mane tokie dalykai gąsdina. Kiek liktų žmogaus, žmogiškumo? Ar žmogus yra pusiau robotas? Ką mes kuriame, kokią visuomenę tada turėsime? Manau, noras įsimontuoti mikroschemą rodo asmenybės susidvejinimo procesus. Gal ką nors kiborgizacija ir vilioja, tačiau jei žmogus trokšta tokių dalykų, tai, matyt, nėra sveikumo požymis“, – svarstė psichoterapeutė D.Minialgienė.
Kai kurie mokslininkai kalba, kad skaitmeniniame pasaulyje užaugę vaikai gali visai nesibodėti kyborgizacijos – juk jų mėgstami herojai kompiuteriniuose žaidimuose turi įvairių fantastinių galių.
Skaitmeninis mąstymas
Dažnas tėvas, mama, netgi vyresnysis brolis ar sesuo gali papasakoti istoriją, kaip nusipirkęs naują mobilųjį telefoną ar muzikos centrą ilgai knibinėjosi aiškindamasis, kaip jis veikia, arba naudojosi juo taip pat kaip senuoju – pritrūko laiko ar savotiškos drąsos išbandyti naujas galimybes. Tačiau vieną dieną naujasis prietaisas pakliuvo į rankas mažiausiajam šeimos nariui, kuris konfigūruodamas mobilųjį internetą daugiausia pastangų paskyrė iškišti liežuviui.
Tyrinėdamas skaitmeninėje kultūroje bręstančių vaikų mąstymą, J.P.Russo atkreipia dėmesį, kad sudėtingiausius mechanizmus kaip riešutus gliaudantis mažametis mąsto vis techniškiau. Augdami tokie vaikai nebesidomi istorija, visuomenėje vykstantys procesai sukelia jiems žiovulį. Tikslieji mokslai stumia humanitarinius į paribį, o kompiuterinių žaidimų terminai kalbą „praturtina“ nebent tokiomis frazėmis, kurias kalbininkai vadina katastrofa.
„Kai kurie vaikai nebemoka bendrauti realiame gyvenime. O žmogus internete nebijo rizikuoti emocine prasme, gali pasisakyti sudėtingiausiais klausimais: apie religijas, abortus, neištikimybę ir taip toliau“, – teigė D.Minialgienė.
Psichikos specialistai priklausomus nuo interneto asmenis skiria į dvi grupes. Pirmosios atstovams prisėdus prie kompiuterio jų nuotaika žaibiškai kyla į padebesius, nugalėję kokiame nors žaidime jie pajunta draugų pagarbą. Antrieji veržiasi prie kompiuterio bėgdami nuo nemalonių savo gyvenimo situacijų. Jų prisirišimas prie kompiuterio gali slėpti įvairias problemas: fizinę negalią, smukusią savivertę, nemokėjimą bendrauti. Tai skatina ne informacinių technologijų plėtra, o kito pobūdžio mūsų visuomenės bruožai – visų pirma, darbo valandų neskaičiuojantys arba užsidirbti į airijas ir anglijas iškeliavę tėvai.
„Kompiuterinė komunikacija sukuria draugiškų santykių iliuziją be įprastų draugystės reikalavimų. Tai ypač svarbu be deramos priežiūros paliktiems vaikams. Kompiuteris gi nepasakys: aš neturiu laiko, aš pavargęs, atstok,“ – aiškino D.Minialgienė. Jos teigimu, tėvai turėtų paaiškinti vaikui apie interneto keliamas grėsmes – seksualinį priekabiavimą arba tai, kad internetinė bankininkystė – ne žaidimas. Būtų nuostabu, jei suaugusieji rastų laiko pasėdėti prie kompiuterio kartu, pasidomėti, ką jų atžala prie jo veikia. Dar nuostabesnis – gyvas šiltas bendravimas, be jokių skaitmeninių prietaisų. Tačiau aklai uždrausti naudotis mobiliuoju telefonu ar žaisti kompiuterinius žaidimus gali būti žalinga, nes vaikas tarp bendraamžių taptų balta varna.
Ateitis ateina per greitai
R.Maskoliūnas apskritai siūlo žvelgti į skaitmeninę ateitį kaip į natūralų evoliucijos etapą – dabartinėms kartoms su tuo teks tiesiog susitaikyti. Anot jo, dalis visuomenės, kaip ir dabar, naujoves ignoruos, tačiau ėjimas į priekį yra neišvengiamas. Jeigu bus galima ką nors padaryti, tai bus padaryta – legaliai ar nelegaliai. Tačiau kontroliuodama procesus visuomenė sumažins galimybę piktnaudžiauti.
„Šiaip ar taip, tai yra problema, nes techninės galimybės leidžia mums kur kas daugiau nei etinės. Technologijos vystosi sparčiau nei visuomenės santykiai. Todėl kyla daug įvairių konfliktų, atsiranda visokių dilemų. Pavyzdžiui, bioetika. Diskutuojama, kada žmogus laikomas mirusiu, kada galima jo organus transplantuoti. Sudėtinga situacija dėl kamieninių ląstelių auginimo. Todėl Europoje labai daug dėmesio šiuo metu skiriama socialiniams ir etiniams dalykams, bandoma ieškoti religinių, kitokių ir technologijų kompromisų“, – kalbėjo mokslininkas.
Net jei skaitmenizavimo procesas yra natūralus, vykstantys pokyčiai tokie žaibiški, kokių dar nebuvo. Be to, vaikai, palyginti su suaugusiaisiais, yra smalsesni ir nebijo rizikuoti.
„Iš Vakarų ateinančios komunikacijos, visas tas technologijų šuolis ir mūsų visuomenės skubėjimas viską perimti dar labiau skatina priklausomybes ir perėjimą į fantazijų pasaulį. Be to, pastebėta, kad kai maži vaikai žaidžia kompiuterinius žaidimus, į jų smegenis išsiskiria labai didelė adrenalino dozė. Nuolat žaisdami mažieji pripranta prie tokios stimuliacijos ir ieško jos šaltinių. Realiame gyvenime tikras bendravimas nesuteikia tokio, sakyčiau, agresyvaus dirginimo. Tada žalojama psichika, žlugdoma asmenybė“, – perspėjo D.Minialgienė.
Su kompiuterinėmis technologijomis pernelyg susidraugavę vaikai tampa labai impulsyvūs, hiperaktyvūs, dirglūs, jų nuotaika nuolat keičiasi. Jie nesigilina i žodinę informaciją, nes sunkiai geba girdėti žodžius ir stebėti pašnekovo akis.
Mažiau – geriau
Kiekvienas lietuvis dar neturi asmeninio kompiuterio tikrąja to žodžio prasme, tačiau grėsmė tapti skaitmeniniais – akivaizdi. Pasaulio informacinės visuomenės ataskaitos duomenimis, pagal joje naudojamą skaitmeninės galimybės indeksą Lietuva užima 33-ą vietą tarp 181 valstybės. Lietuva tarp naujųjų Europos Sąjungos (ES) valstybių yra trečia po Estijos ir Slovėnijos. Pirmaujančiųjų penketuke puikuojasi Pietų Korėja, Japonija, Danija, Islandija ir Singapūras.
Anot Lietuvos institucijų, eidama šia linkme šalis nesiruošia nusiauti septynmylių batų. Informacinės visuomenės plėtros komiteto Informacijos sklaidos ir ES reikalų skyriaus vedėja Saulė Gudauskaitė teigė, kad kasmet informacinės visuomenės plėtrai skatinti iš šalies biudžeto atriekiama vidutiniškai 130 mln. litų. Juos dar papildo keliasdešimt milijonų ES paramos lėšų. Be to, D.Minialgienė pasakojo, kad iš Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos atvažiavę mokytojai stebisi, kad Lietuvos vaikai taip trokšta įvaldyti visas komunikacijas, kad per pamokas neatsitraukia nuo kompiuterių.
Per 2007–2013 metus informacinių ir ryšių technologijų plėtrai Lietuvoje žadama skirti 829 mln. litų. Visos bendrijos narės, remdamosi Lisabonos strategija, per artimiausius kelerius metus turėtų pasiekti 50 procentų plačiajuosčio ryšio skvarbą.
Žvelgiant į tokius skaičius, atrodo, kad ir skaitmeninio pasaulio piliečių Lietuvoje turėtų gimti vis daugiau. Tačiau psichiatrės teigimu, skaitmeninių čiabuvių formavimosi šalyje kol kas negalima vadinti masiniu reiškiniu. Tą pagrindžia ir kai kurie statistiniai duomenys. Pagal jau minėtą pasaulinę ataskaitą, Lietuvoje kompiuterius turi 40 procentų šeimų. Palyginimui – pasaulyje pirmaujančioje Islandijoje kompiuterį turi 89 procentai, Danijoje – 84, Japonijoje – 81 procentas namų ūkių.
„Nors dabar juokaujama, kad gimsta vaikų su pele rankoje karta, itin ryškiai ar tragiškai tai nepasireiškia. Vis dėl to akivaizdu, kad jie iš tiesų įsitraukia į kompiuterinius žaidimus ir technologijas. Pastebima atvejų, kai vaikai tampa priklausomi nuo kompiuterio kaip toksikomanai. Mes jau vartojame tokį terminą kaip virtualios realybės narkomanija“, – minėjo D.Minialgienė. Tokie vaikai, negalėdami prieiti prie kompiuterio ir žaisti žaidimų, susijaudina, tampa nerimastingi. Juos kamuoja įkyrios mintys, kaip pasitikrinti elektroninį paštą ar prisėsti susirašinėti su draugais.
„Pastaruoju metu tenka stebėti liūdną vaizdą: kai kuriems vaikams išnyksta riba tarp realybės ir fantazijų. Pavyzdžiui, miršta artimas žmogus: senelis, močiutė – o jie žiūri ir nesupranta. Dabartiniai devynmečiai ar dešimtmečiai stebisi, kaip mirusieji negali atsigauti ir pasiimti kitos gyvybės kaip žaidimuose“, – kalbėjo psichiatrė pichoterapeutė.
Šiame kontekste džiugina tie duomenys, kurie rodo Lietuvos atsilikimą informacinių technologijų plėtros srityje. „Tai, kad Lietuva vis dar atsilieka pagal interneto naudojimo skaičių, gal kai kam atrodys gerai, nes vaikai mažiau sėdi prie kompiuterių. Taip pat rodiklis, kad Lietuva yra antroje vietoje pagal mobiliųjų telefonų naudojimą, galbūt irgi nėra toks jau vertas pasididžiavimo. Juk tai dar viena grėsmė sveikatai“, – skaitmeninių paradoksų ieškojo S.Gudauskaitė.
Tačiau tokios kalbos – tik laikinas atodūsis. Ateitis jau ne už kalnų. Ruoškimės. Vaikai jau pasirengę.